Violeta Urmana – Menininkė taikai

UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, į kurią Lietuva įstojo 1991 m. spalio 7 d., taigi prieš 25 metus. Lietuvoje ši organizacija labiausiai žinoma kaip globojanti paveldą. Kultūringi piliečiai žino, kad nemažai Lietuvos kultūros, gamtos ir dokumentinio paveldo saugotinų vertybių yra įrašytos į UNESCO sąrašus. Dažniausiai minimas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, sutartinės, bet visų dabar jau dešimties, spėju, daug kas gali ir neatsiminti. Naudojuosi proga juos išvardyti, juolab kad galiu remtis informacija, pateikta dailiame lankstinuke, kurį išleido generalinės sekretorės Astos Junevičienės vadovaujama Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Užsienio reikalų ministerija. Tai Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija, Struvės geodezinis lankas (jis tęsiasi per dešimt valstybių nuo Šiaurės Norvegijos iki Izmailo Ukrainoje ir yra bendra dešimties šalių vertybė), Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Sutartinės – lietuvių polifoninės dainos, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, Žuvinto biosferos rezervatas, Baltijos kelias, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.

Tačiau UNESCO globoja ne tik paveldą, ji, pasak Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO Arūno Gelūno, yra taikos siekianti organizacija. Šį pavasarį Violeta Urmana tapo šios organizacijos Menininke taikai. Toks vardas suteikiamas pasaulyje pripažintoms asmenybėms, savo įtaka ir autoritetu garsinančioms UNESCO veiklą. Ne visi šį garbingą titulą turintys menininkai vienodai aktyvūs. V. Urmana nedelsdama ėmė ieškoti galimybių veikti, tad nusprendė surengti labdaringą koncertą ir prisidėti prie organizacijos vykdomo švietimo darbo, konkrečiai prie mergaičių švietimo Afrikos šalyse programų. Lietuva, ilgą laiką buvusi UNESCO paramos gavėja, jau yra tapusi paramos teikėja ir lygiaverte partnere. Šią partnerystę ryškiai demonstruoja ir spalio 30 d. įvykęs labdaros koncertas, skirtas Lietuvos įstojimo į UNESCO 25-mečiui, surengtas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato ir Nacionalinės filharmonijos pastangomis. Visi su Violeta Urmana pasirodę muzikantai – dainininkės vyras, žinomas italų tenoras Alfredo Nigro, Nacionalinis simfoninis orkestras ir koncertą dirigavęs maestro Modestas Pitrėnas – koncertavo be atlygio.

Kiekvienas visada laukiamos Lietuvoje solistės pasirodymas tampa ilgam įsimenančiu meniniu įvykiu. Ne išimtis ir šis koncertas. Maža to, jis prilygo muzikinei viršukalnei, į kurią reikėtų orientuotis visiems, savo gyvenimą susiejusiems su muzika. V. Urmana be papildomų žodžių, vien tik atliekama muzika patvirtino, kad, nepaisant šiuolaikinėse pasaulio scenose vis labiau įsismarkaujančio populizmo, menas be kompromisų tebėra gyvas. Jis savo pozicijų neužleidžia, jis nepalaužiamas. Ypač svarbu apie tai paliudyti muziką mėgstančiai publikai ir Lietuvos muzikantams, įvairių populiarių žiniasklaidos priemonių nuolat ironizuojamiems, erzinamiems, mokomiems keistis, tai yra infantilėti, linksmintis ir nesukti galvos dėl kažkokių rimtų dalykų.

V. Urmana dėmesingai rinkosi programą ir, žinodama lietuvių publikos lūkesčius, stengėsi nesikartoti, padainuoti tai, ko dar negirdėjome. Taip programoje atsirado Princesės de Bouillon arija iš Francesco Cilèa operos „Adriana Lecouvreur“, Didonės arija iš Hectoro Berliozo operos „Trojėnai“ ir finalinė scena „Starke Scheite“ iš Richardo Wagnerio operos „Dievų žuvimas“. Kitas dvi arijas – Dalilos iš Saint-Saënso „Samsono ir Dalilos“ bei Fides iš Giacomo Meyerbeerio operos „Pranašas“ – dalis perpildytoje filharmonijoje buvusių karščiausių Urmanos gerbėjų yra girdėję. Tačiau dar kartą išklausyti šios muzikantės talento ir meistriškumo pagimdytas interpretacijas – tikrų tikriausias džiaugsmas ausiai ir sielai. Nesiimsiu aptarinėti kiekvieno programos numerio, nes pritrūktų žodžių, tektų kartoti tuos pačius, vis kalbėti apie juvelyriškai tikslų muzikinio teksto intonavimą, jautrų kiekvienos muzikinės frazės perteikimą, su muzika kintančias balso spalvas ir niuansus, nuostabų ilgų frazių legato, emocingai raiškius dramatinius momentus ir daug kitų specifinių muzikos interpretavimo dalykų, kuriuos solistė valdo kaip savo penkis pirštus.

Visos arijos suskambėjo puikiai, vis dėlto finalinė Brunhildos scena iš Wagnerio „Dievų žuvimo“, kuria V. Urmana užbaigė koncertą, tiesiog sudrebino filharmonijos skliautus ir publikos sielas. Tokio emociškai ir dramatiškai talpaus bei techniškai tobulo gyvo atlikimo negirdėjau. Sunkiausia vokalo ir muzikinio vyksmo požiūriu partija suskambėjo idealiai. Net ir nežinant kiekvieno šios scenos žodžio, Brunhildos veiksmai ir mintys pasiekė visus. Nuo scenos sklido tokia meilės ir teisybės galia, vardan kurios nebaisu pasitikti ir mirtį.

Koncerte dalyvavęs tenoras A. Nigro padainavo grafo Loriso ariją „Uždrausta meilė“ iš Umberto Giordano operos „Fedora“ ir žinomą Kavaradosi ariją „E lucevan le stelle“ iš Giacomo Puccini „Toskos“. Pirmoje arijoje į salę sklido tauri lyrinio balso kantilena, antrojoje patraukė vokalinė kultūra, subtiliai reiškiama herojaus vidinių būsenų kaita. Solisto dainavimas buvo jautrus, sušildytas nuoširdaus jausmo.

Didžiulio pagyrimo nusipelnė vakaro talkininkas, M. Pitrėno diriguojamas orkestras. Jis ne tik sklandžiai pritarė solistams, bet atliko svarbaus dalyvio priedermę. Savo meninę potenciją orkestras atskleidė su ypatingu polėkiu atlikęs Berliozo operos „Benvenuto Cellini“ uvertiūrą, o finalinėje „Dievų žuvimo“ scenoje tapo lygiaverčiu V. Urmanos partneriu, girdinčiu kiekvieną jos frazę, drąsiai reiškiančiu orkestro solines replikas. Labai gražiai suskambėjo jo grojamas šviesus finalas, vaizduojantis banguojantį Reiną, kuriame atgavusios Nibelungų žiedą linksmai krykštauja Reino dukros.

Labdaros koncertas baigėsi, bet jau pradedame laukti kito mylimos Violetos Urmanos koncerto. Gal gi jis ne už kalnų?