7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Traukiniai – aktoriai, žmonės – eksponatai

Paroda „Traukiniai-eksponatai-žmonės“, skirta Geležinkelio muziejaus 50-mečiui

Kristina Stančienė
Nr. 36 (1188), 2016-11-11
Dailė
Eglė Gineitytė, „Atvykėlė“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Atvykėlė“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.

Kažkur horizonte ištirpstantys geležinkelio bėgiai, aitrus mazuto kvapas, pravažiuojančio traukinio bildesys, laukimo ar atsisveikinimo nuotaika, nejučia apimanti nostalgija – tai romantiški apžavai, kurių magijai sunku atsispirti... Vilniaus geležinkelio stotyje veikiančiame Lietuvos geležinkelių muziejuje faktai ir istorinės tiesos taip pat glaudžiai persipina su žaviais artefaktais – senos geležinkelio darbuotojų uniformos, keisčiausi geležinkelininkų darbo įrankiai, įvairiausių formų žibintai, signalinės lempos... Dar daugiau vizualinių įspūdžių ir kelionių romantikos gali „prisikvėpuoti“ muziejaus lauko ekspozicijoje, kur dunkso gerą šimtmetį skaičiuojantys seni garvežiai, kuriais kadaise gabenta karo amunicija, vėlyvesni, jau mano (keturiasdešimtmečių kartos) vaikystės sovietiniai vagonai-restoranai, švieslentės su jau išnykusiais geležinkelio maršrutais, egzotiškoji drezina, kuria norintys gali pasivėžinti ir pažaisti geležinkelio darbininkus, keliaujančius bėgiais remontuoti kurios nors geležinkelio atkarpos, arba – pasijusti animacinio filmuko apie krokodilą Geną herojais. Į šią tirštą technikos, prisiminimų, ilgesio ir nerimo prisodrintą erdvę neseniai įsiterpė ir grupinė šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda „Traukiniai, eksponatai, žmonės“.

Šiek tiek apie geležinkelių muziejų. Jis anksčiau buvo įsikūręs Naujamiestyje, Mindaugo gatvėje, kur taip pat veikė pastovi ekspozicija ir kilnojamos parodos, buvo siūloma įvairių pramogų vaikams. Tačiau tikrasis muziejaus renesansas įvyko persikėlus į atnaujintas Vilniaus geležinkelio stoties erdves. Čia viskas – vaizdai už langų, niekada nenutylantis šurmulys, traukinių ūkimas ir laiko išbandymus atlaikę eksponatai susiliejo į vientisą nuotaikingą darinį. O ši paroda – „proginė“, skirta muziejaus 50-osioms veiklos metinėms. Tačiau jau ne pirmus metus su muziejumi bendradarbiaujanti tapytoja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, parodomis ir projektais spėjusi pažymėti įvairius Lietuvos geležinkelių tinklo maršrutus, paprastai kviečia susiburti pažįstamus menininkus, kolegas, nevengdama ir naujų veidų. Todėl tokios parodos dažniausiai nuteikia kaip jaukūs bičiuliški susitikimai, arba – pasitikrinimas, kas ką ir kaip šiuo metu veikia... Viskas čia vyksta laisva valia ir, beje, be fondų paramos ar kokių nors kitų svaresnių finansinių injekcijų.

Viena vertus, ši paroda – tai tiesiog įvairių formų ir mastelių kūriniai, prisiglaudę muziejaus salėje – kybantys arba išsidėstę pasieniais, nes patalpos centre stovi kėdės lankytojams – čia galima patogiai įsitaisius pasižiūrėti vaizdinės medžiagos apie geležinkelį, saugų elgesį šalia traukinių (tai ypač aktualu aktyviai muziejų lankančioms moksleivių grupėms). Ji nepasižymi kokiais nors itin įmantriais, konceptualiais eksponavimo sprendimais. Kartu ši dailės „invazija“ į muziejų paperka nuoširdumu, mąstymo ir išraiškos įvairove. Be to, siūlo daug gerų naujų kūrinių ir verčia atidžiau įsižiūrėti į žinomų menininkų darbus.

Šiųmetėje parodoje dalyvauja nedažnai savo darbus rodantis Robertas Gritėnas, tapytojos Kristina Mažeikaitė, Simona Merijauskaitė, Eglė Gineitytė, Agnė Kulbytė, Rasa Brazauskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Mažena Kaminska, keramikių trijulė – Jurgita Jasinskaitė, Gražina Jurgelevičiūtė ir Zita Filimonovienė, vitražo kūrėjai Ieva Paltanavičiūtė ir Nerijus Baublys, skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė. Menininkai, sutarę dalyvauti Rasos bei geležinkelių muziejaus vadovės Vitalijos Lapėnienės kuruotoje parodoje, specialiai jai sukūrė naujus darbus. Ne vienas iš jų ilgai ir atkakliai „jaukinosi“ muziejaus vidaus ir lauko ekspoziciją – eskizavo, fotografavo ir kitaip kolekcionavo įspūdžius.

Štai vitražisto Baublio tapybos darbe perteiktas geležinkelio stoties triukšmas, nepertraukiamas judėjimas. Šis futuristinis spalvų, formų, verbalinių ženklų ir pojūčių koliažas man pasirodė tarsi Henriko Radausko eilėraščio „Rytas geležinkelio stoty“ iliustracija:

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,

Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.

Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,

Kur buvo vien tik tamsuma graži.

 

O kita vitražistė Ieva Paltanavičiūtė sukūrė skaidrų, permatomą objektą – vienodų stiklinių formų vėrinį, kažkuo primenantį fantastinio gyvūno stuburą. Tai traukinių bėgių skerspjūvis, kurį kartodama menininkė tarsi siūlo kitą žvilgsnį į, rodos, daugybę kartų matytą konstrukciją. Kitaip tariant, elementarioje techninėje formoje ieškoma estetikos ir savito grožio. O formos ir medžiagos paradoksai galbūt užsimena ir apie geležinkelių transporto inžinerijos mokslą, kur bėgių konstrukcija, jų techninė būklė yra, žinoma, ne estetikos, o eismo saugumo garantas.

Kad traukinių bėgiai ir vagonai – ne vien romantiškas simbolis, skaudžiai primena Eglės Gineitytės kūriniai. Kaip įprasta Eglės tapyboje, frontali, apibendrinta paveikslo „Atvykėlė“ figūra vaizduojama atsukusi nugarą žiūrovui. Po jos kojomis – taip pat paprastai, kaip ir moters figūra, suręsta dėžė – lagaminas, nukeliantis mus į gūdų karo ir pokario metą. Įtaigus paprastumas, kažkokia tik Eglei būdinga išraiškos askezė čia įgyja ir dokumentinį atspalvį, nes moters figūroje užkoduota menininkės šeimos istorija, susijusi su Lietuvos piliečių tremtimi į Sibirą. Kitame, mažesnio formato darbe tapytoja taip pat naudoja „išvirkščią“ arba nusigręžusį siluetą. Tai Vilniaus geležinkelio stoties pastatas, pavaizduotas „iš nugaros“, nes taip jį matydavo kadaise kitoje stoties pusėje gyvenusi autorė... „Dažnai su babunėle grįždavom namo trumpuoju keliu – per geležinkelį. Sakydavo: ,,poidiom čerez vokzal“. Bijodavau baisiai atsidurti tos vietos viduryje – didžiuliai traukiniai, atrodydavo, tuoj pajudės; kvapas, sklindantis nuo pabėgių, nesuprantamas, lyg malonus. Švilpimas, šviesos... Įsikibdavau stipriai į ranką ir kone bėgte, kad greičiau pasiektume kitą pusę, kur namai...“ – prisimena Eglė. Greta įkomponuotas mažytis piešinėlis su žmogaus figūra – tarsi „Atvykėlės“ eskizas, introdukcija į „didįjį“ paveikslą, kartu ir savarankiškas kūrinys. Figūros siluetas jame tampa ženklu, nuoroda, primenančia sutartinius simbolinius žymėjimus, informacinius ženklus – piktogramas, kurių daugybę paprastai matome stotyse.

Kitų parodoje dalyvaujančių tapytojų darbuose įtaigi „geležinkeliška“ nuotaika kuriama abstraktesniais pavidalais. Ji nostalgiška ir romi Kulbytės drobėse. Merijauskaitės paveiksle grumiasi kampuotos metalinės konstrukcijos, traukiančios savo pirmykšte jėga. Galingas koncentrinis amžinos kelionės ratas ekspresyviais potėpiais sukasi didžiulėje Mažeikaitės drobėje. Ji, parklupdyta ant tikrų traukinio bėgių, kažkuo primena improvizuotą altorių ar ikonostasą, sudarytą iš vieno dinamiško vaizdo... Brazauskaitės (kas nežino šios menininkės, tikrai prisimins kuklią ir draugišką ilgametę Šv. Jono gatvės galerijos parodų kuratorę) nedidelių A4 formato monochrominių piešinėlių gūsis, sutelktas į kompaktišką stačiakampį, taip pat pasižymi gaivališka ekspresija. Tai kažkas tarpinio tarp meno ir dokumento, nes kai kuriuos geležinkelio stoties motyvus čia aiškiai atpažįstame, o kiti žavi giliomis erdvėmis ir nepažinia tamsuma ar skaudžiais šviesos plyšiais. Pagaliau tai – tiesiog jaudinančiai gražus, kartu ir pats paprasčiausias tradicinis menininkės darbas be jokių „koncepcijų“, filosofijų ir kitokių mistifikacijų. Tiesiog – tapyba iš natūros, kai atidus stebėjimas ir mėginimas perteikti tikrovę kažkuriuo metu stebuklingai susijungia su daiktų ir aplinkos dvasia, autoriaus nuotaika ir veikia jau nebe kaip interpretacija, o kaip savarankiškas pasakojimas.

Gritėno tapyba – tai stoties anekdotai, pasakėčios ar tiesiog proza. Tapybai pasirinkęs šiurkštų aprūdijusios skardos paviršių, jis lyg ir antrina „industrinei“ parodos tematikai. Bet svarbiausi čia – herojai ir jų reikalai. Štai vienas šalia kito meiliai besiritinėjantys buteliai (greičiausiai – Sovetskoje šampanskoje), laukiantys atvažiuojančio elektrinio traukinio, pasakoja apie tamsiąją stoties pusę, savotišką ir paradoksaliai patrauklų jos „kontingento“ žavesį. Jie turi ir vardus – Romeo ir Džuljeta... Liūdnas besmegenis palydi pro šalį riedantį vagonų sąstatą. Šio darbo pavadinimas („Naftą veža“) skamba lyg Stalino laikų kino kronikos ar spaudos fotografijos antraštė, o murzinas pilkumas primena nešvarų stoties sniegą, nuklotą dulkėmis, persimaišiusį su purvu. Žodžiu, atmosfera perteikta tobulai – panašiai kaip revoliucinės Rusijos laikų paveikslai Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ ekranizacijoje... Ant bėgių šokantys sudžiūvę automobilių pervažiuotų varlių kūneliai yra ir savotiški egzistencinio „disko“ šokėjai – numirėliai, kažkokios naktinės stoties „personos“ ar lyriniai vietos subjektai. Dviejose Noreikaitės-Miliūnienės drobėse, sujungtose tarsi laiptų pakopos, irgi rodosi stafažinės figūros, atstovaujančios stoties „faunai“. Tačiau jos tapyboje į technikos pasaulį veržiasi gaivi, kažkokio itin gardaus atspalvio medžių žaluma, lyg nurodanti ir į kintantį geležinkelio fenomeno vaidmenį. Nors ir aiškiai atstovauja civilizacijai, kartu jis yra tokia sena, jauki transporto priemonė, kad ima net jungtis su gamta ar tampa jos dalimi.

Trys keramikės parodoje pasirodo skirtingai. Jasinskaitė, pasirinkusi fotografinę techniką, ant raudono molio plytų ir keraminės plokštės sukūrė retro stiliaus improvizacijas, įkvėptas Latvijos Ogrės miesto istorijos ir meno muziejaus ekspozicijos bei vietos geležinkelio stoties. Jose veikia ne tik praeities vizijos, bet ir dabarties herojai (viename darbe įkomponuotas ir mažytis parodos kuratorės Rasos portretas). O Filimonovienė ir Jurgelevičiūtė, pasižvalgiusios po Lietuvos Geležinkelių muziejaus ekspoziciją, sukūrė linksmas keramines improvizacijas – vaikiškas traukinukas, geležinkelininkų šviestuvai, virtę dekoratyviais ir kartu funkcionaliais keraminiais žibintais. „Vaikiškai“ naivią stilistiką naudoja ir Jasiukevičiūtė. Tarsi katastrofos liekanos jos sukurtoje instaliacijoje „In memoriam“ eksponuojami itališko dirbtinio marmuro (scaliola) luitai (tai ne atsitiktinumas – skulptorė pastebėjo, kad iš šios medžiagos yra nulietos ir kelios geležinkelio stoties interjero kolonos), ant kurių nupieštas vaikas demoniška vilko kauke, už virvelės traukiantis žaislinį traukinuką. Tai ir užuomina apie skaudžią šią vasarą Pietų Italijoje įvykusią traukinių katastrofą, ir simbolinis technikos pasaulio, kurį valdo ir lemia žmogus, vaizdinys.

Pasak parodos pavadinimo, joje svarbiausi traukiniai, o jau po jų – muziejaus eksponatai ir žmonės... Kaip matyti trumpai apžvelgus parodos dalyvių darbus, jie tikrai daug kalba apie tai, kartu ir toli nuklysdami nuo muziejaus gimtadienio temos. Be to, visi čia nuolat keičiasi vaidmenimis. Kinta ir patys vaidmenys. Kūriniuose iškyla parodos dalyvių portretai, o pasak pono Stanislovo – malonaus muziejaus lauko ekspozicijos šefo, senieji garvežiai ne kartą „filmavosi“ įvairiose meninėse ir dokumentinėse kino juostose. Taigi žmonės šioje parodoje bei muziejaus erdvėje kartais tampa eksponatais, o traukiniai – aktoriais...

 

Paroda veikia iki lapkričio 30 d. 

Geležinkelių muziejus (Geležinkelio g. 16, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 9–17 val., šeštadieniais 9–16 val.

 

Eglė Gineitytė, „Atvykėlė“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Atvykėlė“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Robertas Gritėnas, „Naftą veža“. 2015 m. L. Mikučionytės nuotr.
Robertas Gritėnas, „Naftą veža“. 2015 m. L. Mikučionytės nuotr.
Robertas Gritėnas, „Numirėliai gali šokti“. 2015 m. L. Mikučionytės nuotr.
Robertas Gritėnas, „Numirėliai gali šokti“. 2015 m. L. Mikučionytės nuotr.
Simona Merijauskaitė, „Plieno konstrukcija. Geležinkelis“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Simona Merijauskaitė, „Plieno konstrukcija. Geležinkelis“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Jurgita Jasinskaitė, „Vasaros koliažas“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Jurgita Jasinskaitė, „Vasaros koliažas“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, „Intervencija į expo II, I“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, „Intervencija į expo II, I“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Gražina Jurgelevičiūtė, „Šviestuvai“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Gražina Jurgelevičiūtė, „Šviestuvai“. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Parodos fragmentas. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.
Parodos fragmentas. 2016 m. L. Mikučionytės nuotr.