7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Procesas

Nacionalinės dramaturgijos festivaliui „Versmė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasibaigus

Milda Brukštutė
Nr. 36 (1188), 2016-11-11
Teatras
„Virimo temperatūra 5425“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Virimo temperatūra 5425“. M. Vorobjovaitės nuotr.

Rugsėjo pradžioje rašiau apie „Versmę“ kaip apie vieną iš mano laukiamiausių šiųmečio teatrinio sezono įvykių. Tikėjau šio nacionalinės dramaturgijos festivalio atsinaujinimu, grįžimu su nauja jėga, nauja kokybe ir panašiai. Po praėjusių metų pertraukos „Versmė“ žadėjo net devynias naujas pjeses, tarp kurių autorių buvo nemažai jau žinomų vardų. Be to, dramaturgai ne tik rašė naujus sceninius kūrinius, bet ir tobulino savo įgūdžius dramaturgijos dirbtuvėse su kviestiniais svečiais – Piotru Gruszczynskiu ir Sigitu Parulskiu. Konkurso organizatorių pasiūlyta tema – mitas – taip pat rodėsi ne iš kelmo spirta ir tarytum nebyliai žadėjo, kad naujosiose pjesėse atsiras daugiau nei mums įprasta veiksmo, poteksčių bei iš to kylančio platesnio žvilgsnio į šiandienos problemas.

 

Pirmiausia, kažkas nutiko laikui. Penki dramaturgai iš devynių savo pjesių parašyti nespėjo. Tuomet kažkas nutiko ir festivalio sampratai – dabar tai labiau tęstinis dirbtuvių procesas. Taigi, šalin visi, trokštantys apčiuopiamo rezultato! Šalin visi su konkrečiais kokybės, o ir kiekybės reikalavimais! Berašant viskas tiek kartų apsiverčia, ypač kai tą rašymą lydi dirbtuvės, kad kaži ko po to tikėtis yra absoliučiai neteisinga. Tad vietoje lauktos kūrybinės versmės buvo galima gaivintis reguliariais pasiteisinimų, pateisinimų ir šiaip kūrybinio proceso vargų atpasakojimo fontanais.

 

Vienas didžiausių skirtumų tarp anksčiau vykusio festivalio ir dabar prasidėjusių dirbtuvių atrodo tas, kad dirbtuvėms žiūrovai ne itin reikalingi. Pagrindinė vertybė čia yra mokymosi procesas, tai, kas įvyksta susidūrus mokiniui su mokytoju. Todėl turbūt nederėtų stebėtis ir tuo, kad gera dalis publikos, norėdama išgirsti pjesės skaitymą, turėdavo ieškotis laisvos vietelės prisėsti kur nors ant grindų arba laisvo sienos lopinėlio, į kurį bestovint būtų galima atsiremti. Nuotaika per šiuos skaitymus pasirodė panaši į diplominių (nors veikiau kursinių) darbų gynimus akademijoj ar kitoje mokslo įstaigoje. Yra darbas, yra jo vertintojai, yra kolegos ir pats atsiskaitantysis. Diskutuoti po visko taip pat gana sunku, o ir kam sukti galvą patiems, kai šalia turime du mentorius, į kuriuos galima kreiptis visais dramaturgijos klausimais? Tai jie išvardins ką tik girdėtos pjesės vertybes ir trūkumus.

 

Aišku, trūkumų būta nemažai. Keturias pristatytas pjeses parašė patirties šioje srityje dar beveik neturintys jaunieji dramaturgai. LNDT Studijoje skambėjo Aleksandro Špilevojaus „Babelis“, Augusto Sireikio „Aktų salė“, Jevgenijos Karpikovos „Lilitos monologai“ ir jau Mažojoje salėje – Virginijos Rimkaitės „virimo temperatūra 5425“. Pirmosios trys pasirodė ganėtinai primityvūs, keiksmažodžių prisodrinti, poteksčių ir bent kažkokio antro plano stokojantys bandymai. Bet vėlgi nelabai ką galima pasakyti, juk jie bent jau parašė... Kaip bandymą griebtis rimtesnės temos ir neužstrigti pramoginiame lygmenyje galima būtų iš šių trijų kūrinių išskirti Augusto Sireikio „Aktų salę“, kurioje, nors ir primityvokai, kalbama apie jauno žmogaus, niekinančio viską aplink save ir pamažu prarandančio bet kokį realybės pojūtį, bei su juo susiduriančių bendraamžių problemas.

 

Laimei, paskutinę dieną dar laukė Virginijos Rimkaitės „virimo temperatūra 5425“. Pasirinkusi Tantalo mitą, dramaturgė veiksmą rutuliojo prie to, kad tėvai pabaigoje suvalgytų savo sūnų. Absurdo, mistikos atmosfera apgaubti kasdieniai buitiniai vaizdai ir pokalbiai susiliejo į ganėtinai baugią visumą ir išėjo puiki, kafkiška šiandienos žmogaus problemų analizė. Tam, kad būtų baisu ar juokinga, neprireikė nei keiksmažodžių, nei pernelyg įžeminto, tarytum dėl to labiau atpažįstamo, prie mūsų priartinto veiksmo. Žaidimo taisykles čia diktuoja fantazija, ji vienintelė ir gali nubrėžti ribas – kiek toli galima eiti, koks pakrikęs gali būti pasaulis ir kiek jame vis dar įmanoma atpažinti save.

 

Grįžtant prie pačios „Versmės“, rodos, didžiausia bėda šiuo metu yra jos neapibrėžtumas ir savosios vietos neberadimas kitų dramaturgijos skaitymų, pavyzdžiui, pavasarį vykstančio festivalio „Dramokratija“, kontekste. Į pirmą planą iškeliant dirbtuves – mokymosi procesą, keistai atrodo organizatorių kvietimas be konkurso prisijungti ir patirties nestokojančius dramaturgus – Teklę Kavtaradzę, Birutę Kapustinskaitę ir Mindaugą Nastaravičių. Neaišku, kodėl pjesių rašymui laiko liko tik mėnuo, jeigu konkurso nugalėtojai buvo paskelbti dar pavasarį. Lyg visas mokymosi tvarkaraštis būtų primestas iš kažkokių aukštybių. Neaišku net tai, ką šiuo atveju reiškia laimėti konkursą: gauni galimybę parašyti pjesę (per labai trumpą laiką!) pagal savo idėją, lyg prieš tai tokios galimybės neturėtum. Kaip matome iš rezultatų, pasinaudojimas šia per vargus įgyta teise ne toks ir gundantis... Vis dėlto dar yra vilties, kad vieną dieną bus paskelbta likusių penkių pjesių skaitymų data ir viskas stosis į savo vietas. Galbūt tuomet bus proga pakalbėti ne tiek apie procesą, kiek apie rezultatą, o tada parašyti antrą, pozityvesnį tekstą.

„Virimo temperatūra 5425“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Virimo temperatūra 5425“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Babelis“. D. Matvejevo nuotr.
„Babelis“. D. Matvejevo nuotr.
„Aktų salė“ D. Matvejevo nuotr.
„Aktų salė“ D. Matvejevo nuotr.
„Lilitos monologai“. D. Matvejevo nuotr.
„Lilitos monologai“. D. Matvejevo nuotr.