Dzenbudistiška kraštotyra, arba politiškai atsakinga refleksija

Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.

Prieš aptariant pastarąją paminėtą parodą, trumpam užbėkime į KKKC Parodų rūmų antrąjį aukštą, nes pro akis ir juolab mintis nepraslysta kiek paradoksalūs atsitiktinumai. Kol Grudzinskaitės grafikos, fotografijos ir objektų sintezė, eksponuojama pirmame aukšte, primena suprojektuotą dzenbudistišką erdvę su japoniška smėlio sodo instaliacija, virš šios parodos eksponuojama kita. Noriu atkreipti dėmesį, kad persikėlus į kitą aukštą, atrandame kontrastingą Elenos kuriamai ramovei ekspoziciją. Paraleliai veikianti paroda perteikia moterišką militarizmo sampratą ir yra pavadinta „Postidėja IV. Karas“. Pavadinimo ir kūrybinės komandos kompleksas dvelkia veidrodiniu pasaulio atspindžiu. Keturi skamba kaip keturių metų kadencija. Karas – kaip bauginanti refleksija į galimą pastarųjų įvykių eigos interpretaciją. Manau, kad ne vienas, stebėdamas riaušių užatlantėje įrašus ir neregimam nugeltonavusių plaukų ševeliūros šešėliui alsuojant į nugarą, pasijuto mažiau saugus. Na, o šiame didžiajame pavadinimo simbolių paveiksle moteriška kūrėjų militarizmo samprata įsikomponuoja savaime. Gal taip pasirodė tik man? Be visa ko, sakyčiau, kad parodos pavadinimas galėtų būti jau ne postidėja, bet post factum. Tokius taškus, žvelgdama į mane supančią aplinką, sudėliojau ant i. Juk sakoma, kad menas imituoja gyvenimą (kartais, deja, pirmiau įvykių). O gal tai bus gelbėjimosi ratas, nes mums suteikta privilegija matyti ateitį?

Kadangi Škėma taip mėgo, jei ne mylėjo, Elenos vardą, pakartokime jį ir leiskimės atgal į pirmąjį KKKC Parodų rūmų aukštą – spauskime mygtuką down. Štai čia galime atsikvėpti nuo besivystančios karofobijos nuotaikų ir patyrinėti, kaip atrodo vieta, į kurią ketinome patekti nuo pat pradžių. Čia eksponuojamų dviejų darbų kompozicija man įpiršo mintį, kad Grudzinskaitės paroda „Įvietinta“ yra ne atsitiktinė kūrinių kombinacija, o paralelinio pasaulio projekcija. Pirmoje kompozicijos dalyje vaizduojamas stalo, panašaus į turintį stiklinį paviršių, „eskizas“ su punktyrinių linijų užlaidomis. Šalia, kiek aukščiau, kabantis antras darbas atvaizduoja tuščioje erdvėje įpaišytą kalnų reljefą su priekyje iškeltu langu, tarsi skirtu žiūrovui pasirinkti, kuo apsodinti paveikslo plotą (panašiai kaip žaidime „Age of Empires“).

Nepaisant to, kad viskas vaizduojama juodai baltai, užlaidos ir perspektyvoje ištampyti kalnagūbriai primena lyg iš grafinio dizaino programos iškeltą maketą – diptiką, skirtą projektui „Gyvenimas monochrominių nuotraukų negatyvuose“. Tame gyvenime viskas yra in ir jang, arba, tariant paprasčiau, subalansuota. Tomis išgrynintomis spalvomis išreiškiamas susikaupimas, įsiklausimas į supančią aplinką, dar labiau – aplinkos pamatą. Menininkės kūryba bene šviesmečiais nutolsta nuo šiandieniniame pasaulyje, sakyčiau, populiaraus egocentriško gyvenimo būdo. Ekspozicijoje net užuominos apie žmogų ir apskritai, jo egzistenciją, reikia gerai paieškoti. Atrodo, apie Nojaus laivą toje paralelinėje plotmėje niekas negirdėjo, juolab nematė tokiame mistiniame objekte išsaugotų gyvybės formų. Todėl ten – vien plyni kraštovaizdžiai. Vaizduojamo paralelinio pasaulio projekcija gali būti suprasta dvejopai: tai arba dar žmogaus nelytėta planeta, besivystanti natūraliai, arba priešingai – nušluota, nuniokota ir apleista.

Galima tik įsivaizduoti reljefuose vaizduojamų kalnagūbrių uolienas, dvelkiančias šalčiu ir, rodos, taip lengvai apčiuopiamas. Galbūt vulkaninės kilmės – asociacija išnyra iš eksponuojamo vienišo korėto akmens. Jis – kaip įkaltis, bando įteigti mintį, kad žiūrovui pateikiami vaizdai yra ne autorės fantazijų projekcijos, o apčiuopiama realybė. Galbūt kietos uolienos – granitinės. Medžiagiškumo karavano nesustabdysi, tokia įvairi Elenos planeta: dar pradedi regėti smiltainį, titnagą. Kol galiausiai ilgiau žiūrėdama pradedu kvestionuoti savo kraštotyrines kompetencijas  ir svarstyti, gal tai net ne kalnagūbriai, o stambiu planu vaizduojamos jūros bangos, atspindinčios saulės šviesą? Ir granitas (lot. granum – grūdas, kruopelė) virsta krisleliu vilties nuo šiandienos (2016 11 09) įvykių sumišusiam protui, apsiblaususiam hiperbolizuotu jautrumu.

Vaikščiodama toliau, suprantu mindžikuojanti žemę kito asmens sukurtame pasaulyje. Mažų formatų nuotraukose autorė leidžia jos projekciją patyrinėti iš arčiau. Priartintuose kraštovaizdžiuose, paviršių fragmentuose išryškėja krateriai, lygumos, vanduo, net kopos. Ištisi landšaftai, greta kurių atsiranda pasąmonės įgarsinami fiktyvūs balsai, kalbantys citatomis. Tą akimirką supranti, kad vienui vienas stovi dykynėje – ištuštėjusiame, apleistame pasaulyje. Viskas, ką girdi – per sieną besisunkiančios juodos raidės, menančios praeitį, kai fantastika dar buvo fantastika, o pranašiški sakiniai tebuvo literatūrinė išraiška. (Stevenas Kingas knygoje „Tamsos bokštas“ rašė: „Pasaulis pasikeitė. Pasaulis pajudėjo iš vietos“ – aliuzija į trumpai naujienose blykstelėjusį „Empire State“ pastatą).

Apie tai, jog vis tik paraleliniame, Elenos projektuojamame, pasaulyje be parodos žiūrovo esama kitų gyvybės apraiškų, yra tik dvi užuominos. Apie tai sufleruoja diptikas „Rekonstrukcija II“ – juk daiktai savaime nesirekonstruoja, vadinasi, tame pasaulyje yra būtybė, įdarbinta atlikti šią misiją! Kita gyvybės forma – jau anksčiau minėta paslaptis, kurios ekspozicijoje reikia gerai paieškoti – praeityje, turbūt dar prieš pasaulio rekonstrukciją, gyvenusių žmonių prototipai su slidėmis, įkalinti juodojoje dėžėje ir įžvelgiami pro padidinamąjį stiklą. Tai lyg fragmentiškas įrašas iš ikikatastrofinės pasaulio dalies. Prieš postidėją.

Kai pasaulis galėjo būti hilarious, tačiau tokiu netapo – tokios kokybiškos dzenbudistiškos ramovės gali norėtis. Vis tik gyvenant šiandienos nuotaikomis, perspektyvos ateičiai tapo trumpos. Tad linkiu visiems išmokti projektuoti tokias erdves, kuriose galėtumėte pasislėpti, jei užsimanytume ištrūkti iš žemės.

P.S. Tikiuosi keturių metų laikotarpyje bus proga parašyti palinodiją [1], ir visai ne Elenos Grudzinskaitės adresu.

Paroda veikia Klaipėdos Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) iki lapkričio 13 d.

Darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.