7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Du laukai, du laikai

Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.

Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?

Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.

Be įsipareigojimų

Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.

 

Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.

Vitos Opolskytės vaistai tikrovei

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.

Dramaturgija remiasi peržengtomis ribomis

Kino festivalyje „Šeršėliafam“ bei „Pasakos“ internetiniame kino teatre galima pasižiūrėti prancūzų režisierės Anne Fontaine filmą „Nekaltosios“ („Les Innocentes“, Prancūzija, Lenkija, 2016). Lietuvoje šios režisierės, scenaristės, aktorės ir šokėjos kūryba geriausia žinoma iš filmų „Coco prieš Chanel“ („Coco Chanel“, 2009) bei „Dvi motinos“ („Adore“, 2013). Fontaine filmuose rodomas moterų pasaulis, sudėtingi herojų motyvai, paslaptys ir susižavėjimai. Režisierė gimė Liuksemburge muzikos dėstytojo ir dailininkės šeimoje, vaikystę praleido Portugalijoje. Jaunystėje ji svajojo apie šokėjos karjerą. Svajonė ir atvedė Fontaine į kiną. Pateikiame lenkų kritikų Januszo Wróblewskio ir Piotro Czerkawskio pokalbių su režisiere fragmentus.

Ir kodėl Moljeras toks žavus?

 

Gruodžio 8 d. 19 val. Vilniuje, alternatyvioje kultūros ir meno erdvėje „Teatro sala“ Užupio dramos teatras pristato Ž.B. Moljero „Skapeno klastas“. Šis spektaklis – tai padėka Ž.B. Moljerui ir pirmajam Skapeno vaidmens atlikėjui Lietuvoje – teatro legendai, Rolandui Butkevičiui, užmerkusiam akis taip, kaip ir Ž.B. Moljeras – teatro scenoje.

Moljeras turi amžiną žiūrovą – jus. Amžiną žiūrovą skatina jo amžinasis advokatas – pats Žanas Batistas Poklenas arba tiesiog Moljeras – vienas žymiausių pasaulio literatūros klasikų, prancūzų moderniosios komedijos pradininkų, kontroversiška asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką po jo sekusių autorių kūrybai ir neabejotinai amžinojo žiūrovo vaizduotei. O vaizduotę Ž.B. Moljeras audrino ne tik savo laikmečiu, bet ir šiais laikais, jo paliktus pėdsakus mėgsta teatro žemė – scena. Ž.B. Moljeras niekada nėra iki galo aiškus, suprantamas, juk jis kalba užslėpta kalba, kurios akcentas – kandus flirtas su tuo, kas yra aišku ir suprantama. Gudresni Moljero bijojo, todėl jam ne sykį teko slėpti per daug ryškiai į žemę įsispaudusias pėdas. Bet gudrumas be meilės tiesai yra silpnas ginklas, todėl net paslėptos Moljero pėdos vis atgimsta naujais pavidalais ir skatina žiūrovą pasijuokti iš savo paties tuštybės ir kartu surasti kažką patvaraus, amžino – tai, kas slypi po XVII a. dirbtinio aukso pertekliumi, ar tai, kas slypi po save be galo dauginančiomis XXI a. etiketėmis, skonio ar kvapo stiprikliu. Kvepalų esencija nesukuriama, bet atrandama. Tokia yra ir Molero komedijinė satyra „Skapeno klastos“ – mūsų keistų ir juokingų gyvenimo personažų esencija. 

Chimeros karoliai

Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6)
Gruodžio 9 d. 19:00 val.  


Choreografija - Aira Naginevičiūtė
Garso režisūra - Vladas Dieninis ir Gediminas Jakubka
Scenografija - Arūnas Adomaitis
Kostiumai – Laura Darbutaitė
Šviesos – Andrius Matusevičius
Šokis – Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė

Spektaklio trukmė - 50 min.
Remėjai: Lietuvos kultūros taryba, Menų agentūra ARTSCAPE

Spektaklis „Chimeros karoliai“ – tai šokio, muzikos, ritmo, garso bei scenografijos instaliacijos laboratorijos rezultatas. Jau penketą metų kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu eksperimentuodama garso ir šokio sandūroje, šiame spektaklyje Aira Naginevičiūtė tęsia judesiu ir šokiu kuriamos muzikos kryptį. Pasitelkdamos įvairias konstrukcijas, objektus, aplinką ir savo kūnus šokėjos kuria garsines skulptūras čia ir dabar. Šokėjai siekia transformuoti akustinius erdvės signalus į optines struktūras, nematomą paversti matomu.

Redukuotas landšaftas

Lapkričio 17 d. šiuolaikinio meno galerijoje ,,Post“ atidaryta pirmoji Kaune Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda ,,Dykumėjimas“, kurioje pristatomi naujausi jos kūriniai, lakoniškai tęsiantys migracijos bei geresnio gyvenimo paieškų temas: audiovizualinė instaliacija „Dykumėjimas“ (2016), piešinių ciklas „Masačusetsas, Vašingtonas“ (2016) ir ankstesnis eksperimentinis filmas „Fragmentas kaip priežodis“ (2014). Po parodos pristatymo kalbamės su menininke apie jos kūrybą.

Pokalbiai su savimi

Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.

 

Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.

 

Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B – tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos – dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.

Buitinė filosofija įvairiomis temomis

Lietuvos rusų dramos teatro „#tevyne“ žadino smalsumą dar prieš premjerą. Spektaklio-diskusijos idėja atrodė labai intriguojanti. LRDT itin dažnai statomi statiški, literatūriniai kūriniai. Čia nuolat žiūrovus užgriūna žodžių lavina, kurią palydi tik labai vangus veiksmas ir aukštybėse vos šviečiantys lietuviški subtitrai. O „#tevyne“, nors žodžių pliūpsnių ir nežadėjo išvengti, suteikė vilties, kad jie bus gyvi, pulsuojantys ir aktualūs. Šiame spektaklyje, režisuotame latvio Georgijaus Surkovo, LRDT aktoriai dalinosi savo mintimis apie šalį, kurioje jie gyvena. O kad šios mintys nebūtų pernelyg padrikos, buvo pasikviesta ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, lyg ir turėjusi supinti iš aktorių prisiminimų, nuomonių, filosofinių-poetinių pamąstymų darnų spektaklio tekstą.

 

Taip, greičiausiai šis darbas iš aktorių pareikalavo daug drąsos ir atvirumo. Veikiausiai kūrybinis procesas šiai komandai buvo gana naujas ir įdomus. Gali būti, kad šie kūrėjai dabar vienas kitą, gal net ir pačius save pažįsta kiek geriau. Galbūt net pasikeitė jų santykis su rusais, Rusija, lietuviais ir Lietuva arba rusais Lietuvoje...

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.

PUSLAPIS
IŠ
1003