7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Sąmonė, pasąmonė ir archetipai

Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.

Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.

Nenutrūkstama tėkmė

Kompozitorės Onutės Narbutaitės jubiliejui skirta renginių ir koncertų programa (vaikų chorinės, oratorinės, kamerinės, simfoninės muzikos koncertai, susitikimas M. Mažvydo bibliotekoje), atmintyje gyvas, nors jau nerodomas operos „Kornetas“ pastatymas (gal sugrįš kitą LNOBT sezoną?) atskleidė įvairiapuses kompozitorės galias.

 

M. Mažvydo bibliotekoje vykęs susitikimas paliudijo mažiau žinomus choreografinius, su Narbutaitės muzika susijusius impulsus. Kūrybos vakare taip pat dalyvavę muzikologai Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas gilinosi į palyginti neseniai suvešėjusias kompozitorės teatrinės muzikos paslaptis („Kornetas“ režisieriaus Gintaro Varno LNOBT pastatytas 2014 m., nors dar 1987 m., bendradarbiaudama su režisieriumi Rimu Driežiu, ji sukūrė muziką spektakliui „Paštas“ „Lėlės“ teatre). Operoje netikėtai iškilo choreografinės kompozitorės muzikos interpretacijos prielaidos. Įspūdingai „Kornete“ K. Chlebinsko atlikta „Vėliavos sapno“ scena įkvėpė jaunąjį menininką toliau bendradarbiauti su kompozitore, choreografiškai interpretuoti kitus jos kūrinius. LNOBT vykusiose choreografų „Kūrybinio impulso 4 ir 5“ (2015, 2016) programose buvo parodytos ir K. Chlebinsko kompozicijos. Tai ­– ekspresyvia teatrinių vizijų kaita pasižyminti „Metabolė“ pagal to paties pavadinimo Narbutaitės sukurtą opusą kameriniam orkestrui (1992) bei subtiliai muzikali kompozicija „Étoiles“ pagal šedevru ne kartą įvardintą kamerinį intertekstinį kompozitorės opusą „Winterserenade“ (1997). Narbutaitės muzikos interpretacijoms neabejingi ir kiti choreografai: Jurijus Smoriginas (įvairūs kūriniai), Andrius Katinas („Melodija“, „Bethleem“ iš ciklo „Trys Dievo Motinos simfonijos“), Rasa Alksnytė („Pas de deux“). Kūrybinis bendradarbiavimas statant operą „Kornetas“ prasitęsė kompozitorei rašant muziką G. Varno režisuotam spektakliui „Oidipo mitas“ (2016).

Dokumentinio teatro bandymas Jaunimo teatre – spektaklis „Pasirinkimas“

Gruodžio 10, 11 ir 31 dienomis Valstybinis Jaunimo teatras kviečia žiūrovus į premjerinį spektaklį „Pasirinkimas“ (rež. Vidas Bareikis). Tai – dokumentinio teatro bandymas, kuriame tikrų istorijų pagrindu pasakojama apie realius žmones, jų santykius su pasauliu, pasirinkimus, gyvenimiškose situacijose patirtus visuomeninius ir asmeninius lūžius. Šios tikros spektaklio kūrybinės komandos papasakotos istorijos persipina su dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pasiūlytais siužetais. Spektaklis pradėtas kurti 2016-ųjų vasarą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentams, režisierių Algirdo Latėno ir Vido Bareikio auklėtiniams, išvykus į kūrybinę stovyklą Čiobiškyje.

Spektaklis „Pasirinkimas“ – jau nebe pirmas V. Bareikio režisūrinis darbas Jaunimo teatre: 2012 m. pasirodė spektaklis „Kovos klubas“ pagal Chucko Palahniuko to paties pavadinimo knygą, o 2015 m. išėjo antroji V. Bareikio premjera „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal Bertolto Brechto pjesę. Šį kartą V. Bareikis pasirinko naują kelią – kurti dokumentine medžiaga paremtą spektaklį, kuriame kalbama apie įvairius pasirinkimus, kurių neišvengiame savo gyvenimuose: mylėti ar nemylėti, tapti aktoriumi ar galbūt puikiu plytelių klojėju, laukti „savo“ vaidmens ar imtis kitos veiklos ir pan. Kuriant spektaklį „Pasirinkimas“, rež. V. Bareikiui talkino dramaturgas, žurnalistas, poetas M. Nastaravičius (g. 1984), už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ 2015 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. 

Pojūčių spektaklio „Pirmapradis“ kūrėjai kviečia žiūrovus į kolektyvinį sapną

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gruodžio 8 dieną, ketvirtadienį, įvyks pojūčių spektaklio „Pirmapradis“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. Spektaklio režisierė – ne pirmą kartą žiūrovų pojūčius budinanti Karolina Žernytė, „Pirmapradis“ kuriamas bendradarbiaujant su jos vadovaujamu Pojūčių teatru. 

„Pirmapradis“ – tai ne tik žmogaus sąmonės, bet ir teatro pirmapradė forma. Mes susirinksime visi kartu – aktoriai ir žiūrovai – bei nersime į ritualą, kur kiekvienas dalyvis turės savo funkciją. Aš siekiu, kad mano spektakliuose žiūrovas būtų kuriantis ir kviečiu jį į kolektyvinį sapną“, – sako K. Žernytė. 

 

Kur moterys randa laiką?

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.

Gelbėkite Vilnių nuo angelizavimo

Viename iš naujienų portalų džiugiai pranešama, kad „Vilniuje nutūpė didžiausias angelas“. Taip – tai dar vienas skulptoriaus Vaido Ramoškos baltas, plastmasinės išvaizdos infantiliai besišypsantis angelas! Tik dabar jis muša asmeninius rekordus – viršija 4 metrus. Autorius straipsnyje (http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/vilniuje– nutupe– didziausias– angelas/i/) džiaugiasi, kad nebeprisimena, kiek jų padaręs, gal du šimtus.

Norėjau trumpai valdininkų, išduodančių leidimus statyti štai tokius „stebuklus“, paklausti, ar nevertėtų sukurti kvotos, kiek gali vienas skulptorius pristatyti viename mieste skulptūrų? Gal galėtume apsiriboti dvidešimt? Suprantu, kad „žmonės nori ir patys užsisako, apmoka“, bet viešos erdvės priklauso ir žmonėms, kurie nėra tokio serijinio meno mylėtojai. Jų meilė demokratijai kitokio skonio objektus gali tolerantiškai pakęsti penkis, na, dešimt, bet du šimtus ir vieną didelį –  jau sunkoka. Norėčiau, kad būtų ištirta, ar nėra pažeidžiamos teisės tų, kam tokios popsinio-kičinio meno apraiškos nepatinka, tik dar nežinau kur kreiptis. Nes tie šimtai labai panašių vienas į kitą figūrų yra ne tik pagrindinėse Vilniaus erdvėse, bet ir ant Vilniaus užrašo. Atrodo, kad visos atbrailos yra sukurtos Ramoškos angelams sodinti.

Spektaklį „Fjorenca“ pristatantis režisierius Jonas Vaitkus: „Liberalizmo krizė sunaikina tikrąsias vertybes“

Gruodžio 8, 9 ir 17 dienomis po dešimties metų pertraukos į Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiąją sceną sugrįžta režisierius Jonas Vaitkus su nė karto Lietuvos teatro scenoje nestatyta vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės rašytojo Thomo Manno pjese „Fjorenca“.

Renesanso epocha šių dienų kontekste

Nors kūrinio veiksmas vyksta XV a. intrigų ir konfliktų draskomoje Florencijoje, tačiau, pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, idėjos aktualios ir šiandienos Lietuvai. „Ši pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“,– spaudos konferencijos metu apie pjesėje atsispindinčius visuomenės skaudulius kalbėjo režisierius Jonas Vaitkus. 

Kino naujienos trumpai

Apie dešimčių tūkstančių į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudė sovietų saugumas, likimą lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda papasakojo filme „Katynė“ (2007). Režisieriaus tėvas taip pat buvo nužudytas Katynėje. Šis sovietų nusikaltimas ilgai buvo nutylimas, apie jį atvirai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai. Apie Katynės žudynes bus ir britų filmas „Paskutinis liudininkas“ („The Last Witness“), kurio filmavimas prasidėjo lapkričio pradžioje. Filmas pasakos apie žurnalistą, kuris tiria Katynės nusikaltimą. Režisierius Piotras Szkopiakas iki šiol kūrė tik britų serialus. „Paskutinis liudininkas“ – jo pilno metražo debiutas. Pasak „Screen Daily“, režisieriaus senelis taip pat buvo tarp nužudytųjų Katynėje.

 

Pagrindinius vaidmenis „Paskutiniame liudininke“ kuria Alexas Pettyferas, iki šiol vaidinęs tik filmuose paaugliams ir pigiose meilės istorijose, vienas geriausių šių dienų lenkų aktorių Robertas Więckiewiczius ir anglų kino legenda Michaelas Gambonas.

Įtraukianti kūryba

Kęstutis Grigaliūnas man yra vienas tų autorių, kurio kūrybos įvairovė ir meno principai visada yra aktualūs, savalaikiai ir neabejotinai patrauklūs. Dažnai matydama jo pavardę viename ar kitame kultūros renginių kontekste suvokiu tai kaip kokybės garantą – juk šis menininkas yra itin atsakingas ir reiklus.

 

Šįkart „Žaidimų galerijoje“ pristatomi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūriniai yra specialiai sukurti šiai parodai bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos galerija, kuri pradeda naują edukacinių parodų ciklą. Visus meistriškai sukurtus eksponatus privalu liesti – sakyčiau, taip įmanoma tiesiogiai pajusti menininko rankų šilumą, o kartu ir pačiam tapti kūrėju. Manau, ši gyva meno „pokšto ir žaidimo“ iliustracija yra neįkainojama proga nors valandėlei vėl pabūti vaiku, ypač laukiant kalėdinių stebuklų...

Apie bites, popierių ir kūrybinę kryžkelę

Su Andriumi Katinu (Suomija) susitinkame pokalbiui dar prieš jo eksperimentinių procesų pristatymą šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ programoje. Tekstas užrašytas jau po tiriamojo proceso pristatymo nedideliam žiūrovų ratui „The Rooster Gallery“ (verslo centre „Vilniaus vartai“). Baltas galerijos kubas-akvariumas, blizgi popierinė folija, penki beveik nejudantys šokėjai ir šokio smalsuolių ratas aplink. Stebint iš lauko pro stiklą – bandomosios laboratorijos įspūdis akivaizdus.

 

Lapkričio 17–19 d. vykusi šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ – tai ne pirmus metus organizuojamas šokio bendruomenei skirtas renginys, ligšiol vadintas festivaliu „Bičių sąskrydis“. Šiemet renginys atsinaujino kaip šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Ar esi kažkaip prisidėjęs prie šių permainų?

Su platformos organizacija neturiu nieko bendro. Gavęs kvietimą dalyvauti „Bičių sąskrydyje“ kalbėjau su Giedriumi (Giedrius Kalinauskas, „Artopia“ – festivalio rengėjas, – A. E.) apie organizuojamą festivalį bei jo kontekstą Lietuvoje. Nors šalis maža, festivalių vyksta pakankamai, kiekvienas gali rasti savo nišą, profilį, veidą.

PUSLAPIS
IŠ
1003