7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dramaturgija remiasi peržengtomis ribomis

Pokalbis su prancūzų režisiere Anne Fontaine

Kora Ročkienė
Nr. 39 (1191), 2016-12-02
Kinas
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“

Kino festivalyje „Šeršėliafam“ bei „Pasakos“ internetiniame kino teatre galima pasižiūrėti prancūzų režisierės Anne Fontaine filmą „Nekaltosios“ („Les Innocentes“, Prancūzija, Lenkija, 2016). Lietuvoje šios režisierės, scenaristės, aktorės ir šokėjos kūryba geriausia žinoma iš filmų „Coco prieš Chanel“ („Coco Chanel“, 2009) bei „Dvi motinos“ („Adore“, 2013). Fontaine filmuose rodomas moterų pasaulis, sudėtingi herojų motyvai, paslaptys ir susižavėjimai. Režisierė gimė Liuksemburge muzikos dėstytojo ir dailininkės šeimoje, vaikystę praleido Portugalijoje. Jaunystėje ji svajojo apie šokėjos karjerą. Svajonė ir atvedė Fontaine į kiną. Pateikiame lenkų kritikų Januszo Wróblewskio ir Piotro Czerkawskio pokalbių su režisiere fragmentus.

 

Kodėl filmo apie Coco Chanel autorė kuria filmą apie lenkų vienuoles?

Filme pasakojamą istoriją savo dienoraštyje aprašė jauna prancūzų gydytoja, 1945 m. dirbusi Raudonojo Kryžiaus organizacijoje. Silezijoje, prie sienos su Vokietija, į ją pagalbos kreipėsi lenkų vienuolės. Dalį jų išprievartavo sovietų kareiviai. Dalis buvo nužudytos. Keturiolika vienuolių pastojo. Kelios jau buvo pagimdžiusios. Jos bijojo pasakyti tiesą valdžiai ir buvo apimtos panikos. Iškilo pavojus, kad vienuolynas bus uždarytas, taip pat jos norėjo išvengti skandalo. Niekad nespausdinti užrašai pateko į gydytojos sūnėno rankas. Jis juos perdavė man. Paprasti sakiniai. Sausai užrašyta, kas įvyko. Iš pirmo žvilgsnio – bejausmė kronika. Jokios dramaturgijos.

 

Jus tai šokiravo?
Vis dėlto iš pradžių paprašiau, kad būtų patikrinta, ar tai tiesa. Lenkų istorikai iš pradžių buvo nusiteikę skeptiškai. Tačiau kai jie pradėjo gilintis į dokumentus, atsirado liudininkų, buvo patvirtintos aplinkybės, datos. Tokios tragedijos vyksta ir dabar. Prieš dvidešimt metų Vietname susipažinau su vienuolėmis, kurios globojo našlaičius. Kai vyko karas, jos pėsčiomis nuėjo maždaug tūkstantį kilometrų nuo Hue iki Saigono, kad išgelbėtų vaikus. Jų pasišventimas leido išgyventi dviem šimtams našlaičių. Nors nesu tikinti, mane sujaudino jų tikėjimas, kuris yra vilties pagrindas. Viltis yra ir „Nekaltųjų“ žinutės esmė.

 

Ne visos lenkų vienuolės atlaikė spaudimą. Daugelis jų vilties neteko.

Prievartavimai – gana plačiai naudojamas karo ginklas. Jo tikslas – įbauginti civilius gyventojus. Vienuolių prievartavimas – dvigubai žiaurus, nes prievartaujamos ne tik moterys, bet ir jų tikėjimas. Vienuolės yra nekaltos, jos aukoja gyvenimą Dievui. Po „Nekaltųjų“ peržiūros Vatikane vienas vyskupų, turintis artimų ryšių su popiežiumi Pranciškumi, prisipažino, kad popiežius buvo labai sujaudintas dar ir todėl, kas panašūs žvėriškumo aktai vyksta ir mūsų dienomis, kad ir Haityje ar Afrikoje. Neslėpdamas ir vienuolyno vyresniosios kaltės bei jos nusikaltimo, mūsų filmas gali atlikti terapinę funkciją. Man buvo labai svarbu pabrėžti, kad atsakomybės susideda iš daugybės aspektų. Negalima slėpti faktų, o pats blogiausias sprendimas – apsimesti, kad nieko neįvyko.

 

Parašyti pilnametražio filmo scenarijų, remiantis sausais užrašais, reikalauja daug subtilumo ir lakios vaizduotės. Kas buvo sunkiausia?

Benediktinės – kontempliacinis ordinas, jo vienuolių įžadai gana griežti. Vienuolės negali kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Gyvena pagal griežtas taisykles. Filmo dramaturgija remiasi transgresija. Ribų peržengimas – tai ir išėjimas už vienuolyno vartų, bandymas ieškoti pagalbos pas svetimus. Paskui dar prisideda ginekologiniai tyrimai, kontaktas su žydu – vyru ir ginekologu, pasipriešinimas vienuolyno vyresniajai. Kiekvienas tos transgresijos etapas leidžia išplėsti laisvės ribas.

 

Jei supaprastintume, Vakarų kultūros ateizmą Jūs supriešinate su katalikiškos Lenkijos atsilikimu. Maža to, žydas gydytojas kaltina lenkus antisemitizmu ir pareiškia, kad patys nusipelnėme viso to blogio, užgriuvusio okupacijos metais. Ar manote, kad tai teisingas vertinimas?

Tai tik gydytojo požiūris. Ciniškas ir padiktuotas asmeninės patirties. Jo visa šeima žuvo koncentracijos lageryje. Geriausiam jo draugui, kuriam pavyko pabėgti iš Varšuvos geto, niekas nesuteikė pagalbos. Panašių tragedijų buvo ir daugiau. Tačiau ne jos filme svarbiausios. Filmą kūriau Lenkijoje, gamybą rėmė Lenkų kino meno institutas. Žinau, kad jūs jautriai reaguojate į kritiką, bet tai jokiu būdų nereiškia, kad filmas antilenkiškas.

 

Klausiu, nes šalyje vyksta gėdinga diskusija, kaltinanti „Idą“ antilenkiškumu, o jūsų filmas įžengia į tą patį užminuotą lauką: lenkų ir žydų santykiai, karas, vienuolės, katalikybė, be to, dar vaidina tos pačios aktorės Agata Kulesza ir Joanna Kulig.
„Nekaltųjų“ scenarijus buvo parašytas dar prieš Pawełui Pawlikowskiui pradedant filmuoti „Idą“, tad negali būti kalbos apie mėgdžiojimą. „Idą“ pasižiūrėjau visai neseniai. Man labai patiko. Ypač filmo forma. Mano filmas nėra nespalvotas, jo kitokia estetika, jis ne toks stilizuotas. Konflikto esmė ne ta, kad vienuolės palieka vienuolyną ir susiduria su pasauliu, o atvirkščiai. Būtent tikrovė sugriauna ar sunaikina jų anklavą ir jos priverstos rinktis.

Kalbant apie aktores, žinoma, man padarė įspūdį didis Agatos Kuleszos vaidmuo „Idoje“, bet maniau, kad keturiasdešimtmetė netinka senos vienuolyno vyresniosios vaidmeniui. Tačiau perskaičiusi scenarijų Kulesza norėjo kino bandymų. Tik tada pamačiau, kad jos veidas labai plastiškas, visai lengvai, be jokio grimo ji gali persikūnyti į griežtą, valdingą prižiūrėtoją. Joanną Kulig prisiminiau iš filmo „Jos“, kuriame Kulig buvo Juliette Binoche partnerė ir vaidino laisvą, jokių kompleksų neturinčią prostitutę. Vienuolės Irenos – kupinos energijos, atrandančios tiesą apie save merginos – vaidmeniui man reikėjo panašios seksualios aktorės. Agatą Buzek pamačiau kažkokiame amerikietiškame filme, kur ji laisvai kalbėjo angliškai. Tai puiki aktorė, man didelį įspūdį padarė jos dvasingas veidas. Todėl ja ir susidomėjau. Kitas vienuoles vaidinančias aktores surinkau po daug mėnesių užtrukusių paieškų. Jos turėjo kurti filmo atmosferą ir skirtis temperamentu, asmenybėmis, išore. Sunkumų kilo todėl, kad pasirinkimas buvo pernelyg didelis. Turite tiek daug jaunų talentingų aktorių, kad iki paskutinės akimirkos negalėjau apsispręsti, kurią pasirinkti.

 

Filme galima jausti šaltį, distanciją.
Man rūpėjo realizmas. Kuo didesnis artumas. Kamera, susikaupusi į akis, rankas, odą. Kad žiūrovas patektų į herojų vidų, beveik galėtų paliesti po vienuolės drabužiu tūnančią paslaptį. Kita vertus, bendri miško, laukų, vienuolyno erdvės planai kuria kontrastą, kaip kad Georges’o de La Touro tapyboje. Būtent šiuo požiūriu specialiai filmui išstudijavome jo kūrybą, ypač Madonos su kūdikiu portretus. Mus domino šviesa – vilties kūrimo elementas. Norėjome subtiliai susieti filmą su šia tradicija, vizualiai kuo giliau išreikšti jo temą.

 

Man atrodo, kad pagrindinė tema yra ne viltis, o aklo dogmatiško tikėjimo supriešinimas su grynuoju racionalumu, Albert’o Camus humanizmo koncepcija.

Man svarbiausias buvo klausimas, kuo tikėti? Kas yra žmogaus religingumas? Kokiu Dievu tikime? Nors filme kalbama apie katalikybę, esu įsitikinusi, kad šiame filme save atpažins protestantai, žydai, ateistai, komunistai, visi, kurie išpažįsta kokią nors didžią idėją ir jos įvardijamas vertybes. Taip pat stengiausi šį tą pasakyti apie jautrumą, apie kelią, padedantį atrasti tikrus savo jausmus, nepanirus į sentimentalumą.

 

Save vadinate ateiste, bet ginče apie abortus paradoksaliai užėmėte Bažnyčios poziciją: svarbiausia yra gyvybė. Nesvarbu, kad pradėtas vaikas – prievartos pasekmė. Reikia jį pagimdyti ir užauginti.
Šiuo konkrečiu atveju būtent taip ir manau. Bažnyčia sako, kad gyvybė yra aukščiausia vertybė ir reikia ją ginti. Kai problema susijusi su išprievartautomis vienuolėmis, taip pat reikia laikytis šios taisyklės, o ne apsimesti, kad tai išimtis. Užuot pasmerkus naujagimius mirčiai, galima juos atiduoti įvaikinti arba užauginti. Skirtingose šalyse kalbantis apie filmą vienas klausimas sugrįždavo nuolat: kas atsitiko vienuolių pagimdytiems vaikams, kaip susiklostė jų gyvenimas, ar jie žino tiesą apie savo kilmę? Nežinau, ar Lenkijoje kas nors tai aprašė, asmeniškai nežinau jų likimų. Bet džiaugiuosi, kad dėl ateistinės ir religinės intervencijos dalis jų išgyveno. Tame ir matau viltį. Beje, panašiai kaip ir prancūzė gydytoja, kuri, pasibaigus karui, netrukus žuvo autokatastrofoje.

 

Ar yra kūrėjų, kurie Jums ypač imponuoja?
Dievinu Ericą Rohmerą. Pamenu, prieš daugelį metų susipažinau su juo mano draugo ir jo mylimo aktoriaus Fabrice’o Luchini dėka. Tada buvau jauna mergina, o Rohmeras garsėjo savo ypatingu drovumu, tad vos tik mane pamatęs įsmeigė žvilgsnį į žemę. Paskui išėmė iš spintelės saldainių dėžutę, nedrąsiai pasiūlė pasivaišinti, o nuo tada jau nepasakė nė žodžio iki pat susitikimo pabaigos.

Kas Jus – pasitikinčią savimi ir laisvą asmenybę – gali traukti tokio žmogaus filmuose?
Mane žavi Rohmero kūrybos laisvė. „Kler kelio“ režisierius sugebėjo tobulai išreikšti save, bet kartu kūrė visiškai pigius filmus, dirbdamas su labai maža filmavimo grupe. Nors jis buvo Naujosios bangos dalis, Truffaut ar Godard’o fone išsiskyrė ypatingu originalumu. Pavyzdžiui, jis imponavo sugebėjimu kurti rafinuotus, sąmojingus dialogus. Šiuo požiūriu jis labiau priminė rašytoją nei režisierių.

Savo filmuose Rohmeras ieškojo kasdienybėje slypinčios metafizikos. Ar Jus domina kažkas panašaus?
Taip, nes panašiai kaip Rohmeras nekenčiu pretenzingumo, noro mokyti žiūrovus ir skambių žodžių. Apie esminius dalykus reikia kalbėti diskretiškai, neįžūliai. Labai stengiausi panašų efektą pasiekti filme „Nekaltosios“ – pasakyti, kad racionalumas ir dvasingumas gali egzistuoti šalia vienas kito, kad reikia gelbėti žmogiškumą, atsidūrusį sunkiai suprantamo ir absurdiško blogio akivaizdoje.

 

Tvirtinate, kad kine Jus pirmiausia domina įtampa tarp vidinių išgyvenimų ir išorinio personažų elgesio.

Kaip menininkei, man labiausiai patinka momentai, kai susitikimas su kitu žmogumi pažadina iki tol nesuvoktus troškimus. Dauguma mūsų gyvena normalų ir stabilų gyvenimą, bet kiekvienas staiga gali atsidurti situacijoje, kai jausmai privers palikti komforto zoną ir peržengti visuomenės nubrėžtas ribas. Kiekvieną akimirką mes galime virsti tuo, ką Luisas Buñuelis tiksliai pavadino „niūriu geismo objektu“. 
 

Parengė Kora Ročkienė

„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“
„Nekaltosios“