7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vitos Opolskytės vaistai tikrovei

Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Nr. 39 (1191), 2016-12-02
Dailė Interviu
Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.

 

Tapai interjerus, arba kraštovaizdį į paveikslo sandarą įtraukti taip, jog jis tampa interjere esančiu maketu. Ar tai – siekis sustruktūruoti pasaulį, redukuoti iki pažįstamos, aiškios aplinkos?

Teisingai. Idėja tokia, kad viskas vyksta kažkokiam klaidžiame, painiame, tačiau uždarame pastate. Apsistatymas sienomis – tai tam tikra saugumo galimybė, t.y. kai viskas arti, šalia, šiuo atveju – viename pastate ar kambaryje, yra lengviau sukontroliuoti, aprėpti. (Prisi)minimai gali būti atkuriami pagal daiktų išdėstymą kambariuose. O tik išeik  iš namų ir laukų horizontai ima bauginti...

Man įdomu tai, jog tavo paveiksluose netrūksta žmonių, tačiau dažniausiai jie – lyg žaisliniai, miniatiūriniai. Esi rašiusi, kad portretuose žmonės atrodo pernelyg gyvi, todėl personažus ir sulėlini. Šiais laikais, ko gero, įprastesnis atvirkštinis, siaubo filmų suformuotas lėlių įvaizdis, ten jos – ne vaikystės simbolis, tačiau bejausmė mašina, kelianti grėsmę. Tad mano klausimas būtų toks: ar savo darbais sąmoningai kuri pozityvų vaikišką pasaulį, kaip atsvarą populiariojoje kultūroje vyraujantiems „siaubukams“, o gal tik tyrinėji savo pačios prisiminimus ir dabartinį santykį su vaizduojamais objektais ir vietomis?

Ilgai sau kėliau klausimą: kodėl vaikai, iš kur ta žaidimų aikštelė dominuojanti mano darbuose? Ilgainiui supratau, jog mane traukia vaikystės dualumas. Tad Tavo klausimas būtent jį puikiai atskleidžia – vaikystė – graži, trapi, pozityvi, tačiau iš kitos pusės – bauginanti. Vaikai viską mato kitaip, nenušlifuotai, alisiškai. Jų akyse dega velniukai. Apskritai, būtent tokia (tarpinę) būseną ir bandau sukurti savo darbais.

Kalbant apie miniatiūrinimą, sulėlinimą, galiu atsakyti, jog taip elgiuosi dėl panašios kontrolės, apie kurią kalbėjau ankstesniame klausime apie peizažo motyvą. Žmonės, tarpusavio santykiai – nesukontroliuojami. Su žaislais paprasčiau – viskas nuo tavęs priklauso: kada jie eina miegot, į darbą... Sulėlindama nukenksminu personažus.

Tiesa, pastaruosiuose mano darbuose veikėjai atsigauna.

Tavo darbuose nemažai klasikinio meno detalių: cituoji barokinę Diego Velazquezo tapybą, tiksliau, jo užfiksuotus herojus; daugelis tavo lėliškų merginų pasipuošę barokinėmis, rokokinėmis sukniomis. Koks tavo santykis su klasikiniu menu? O gal šios apraiškos – tik iš estetinio pasigerėjimo praeities ištaigingumu?

Diegu Velazquez’u jau senai esu susirgusi. Žavi mane jo paveiksluose kuriamos iliuzijos, portretuojamųjų psichologiškumas, na ir apskritai, kaip visa tai yra nutapyta. O pati kultūra, žinoma, ištaiginga. Vien tos drapiruotės, nėriniai... Tiesa, šis dažnas motyvas mano darbuose atsiranda būtent iš siekio sujaukti, tiek erdves, tiek laikus. Taip ir „sovietiniame” valgyklos langelyje atsiradusi menina ar foto ateljė sėdintis Princas kuria paradoksalią, belaikę, sunkiai nusakomą erdvę. Erdvę, kurioje, kaip aš teigiu, viskas yra įmanoma.

Paskaitoje, skirtoje atminties erdvėms, labai įdomiai pristatei savo kūrybos ir atminties santykį. Norėčiau tai perteikti ir skaitytojams. Gal galėtum dar kartą trumpai papasakoti, kaip tavo darbai siejasi su atmintimi?

Nežinau, ar kalbėti apie atmintį pavyks trumpai... (šypsosi)

Pradėsiu gal nuo to, jog pasiruošimas minimai paskaitai buvo sudėtingas. Atsitiktinai (o gal ir ne) tyrinėdama paskaitos temą memory places (liet. atminties vietos) į paieškos laukelį įvedžiau memory palace (liet. atminties rūmai). Tokios klaidos dėka ir supratau, jog mano kūrinių kolekcija gali būti įvardinta kaip tam tikri „atminties rūmai”. Prieš porą metų man kilo tokia idėja – statytis namelį sau. Kitaip sakant, pradėjau kūrybinėmis priemonėmis kurti tokį kilnojamą-nekilnojamąjį turtą. Toks namelis ne tiek vaizdavo mano būstą, kiek tapo vidinių namų metafora ir išreiškė nostalgiją tikriesiems namams. „Vitos Opolskytės namų” (mano bakalaurinis darbas) kolekcija susekretavo mano vaikystę ir jos atsiminimus, taip tapdama tarsi paminklu. Tačiau tokiame monumente egzistuoja sustingęs praeities laikas, tokie namai lieka įsivaizduojamame tada. Taigi, iškilo klausimai: ar įmanoma sukurti erdvę vidiniam pasauliui, ne tik sau pačiai, tačiau ir kitiems (žiūrovams)? Ir kaip toje erdvėje ne tik kolekcionuoti praeities įvykius, tačiau juos išjudinti ir provokuoti toje erdvėje dabar kurtis naujiems pasakojimams? Taip, tomis pačiomis priemonėmis, ėmiausi dabartinio „darinio”.  Šiame darinyje aš konstruoju vizualinį pasakojimą. Klijuoju jį sapniniu principu – sumaišydama tikrus įvykius su fiktyviais, artimus žmones su personažais, tikrovės vaizdus su kultūrinėmis citatomis. Toks efemeriškas reiškinys ribojamas konstruktyviomis drobių sienomis įgauna materialumo. Kadangi paveiksluose vaizduojami interjerai, bei paveikslas jau savaime yra uždara erdvė, čia atsiranda iėjimo į paveikslą galimybė. Tad linkčiau jį vadinti „pastatu”.

Grįžtant prie atminties temos, savo darbuose kuriu tarsi sekretus, tik čia jie jau ne tik prisiminimų liekanos, o ir fantazijų, kultūros, sapnų komplektas. Juk atmintis, nebūtinai yra nuoroda į praeitį. Joje telpa tiek būtasis, tiek esamasis, tiek būsimasis laikai. Tokiu būdu kolekcijoje kuriasi (at)minties įamžinimo rūmai, nesvarbu ar vaizduojama tai, kas buvo, ar ko realiai nebuvo, ar vaizdas tarnauja praeičiai, ar yra nukreiptas ateitin. Toks mnemotopiškas darinys, kuriame susimaišę minėjimai, pradeda kurti naujus pasakojimus, kitaip – naują atmintį. Įpaveikslintos istorijos susisandėliuoja, taip atlikdamos 3 funkcijas: paversdamos įvykius praeitimi (paveikslo įvykio tada), išsaugodamos dabartyje (paveikslo paviršiaus dabar), rodydamos į ateitį (kūniškoji paveikslo vieta). Paveikslų kolekcija virsta vaizdiniu pasakojimu įvykių, kurie realiai nebuvo nutikę. O anksčiau paminėta įėjimo į paveikslą galimybė surogatiškai priverčia pasijausti ten, kur realiai net nesi buvęs.

Kai pristatei savo darbus atminties kultūros paskaitoje, man labai įstrigo mintis, kad tau „darbai yra vaistai nuo realybės, tačiau vėliau gali ir užkrėsti.“ Taigi, jei jau užsikrėtei tapyba, ar tapyba turi šalutinį poveikį?

Na, taip. Čia panašiai, kaip dėstytoja kalbėjo apie atitraukiančius nuo realybės ausinukus, taip ir tapyba gali tapti tam tikra paraleline tikrove (tiek atliekant tapymo veiksmą, tiek žiūrint į kūrinį). Toks savos kūrybos įvardijimas („Vaistai Tikrovei”) atskleidžia paradoksą, kurį supratau tik šiais metais. Anksčiau maniau, jog mano paveiksluose perkurta, iškreipta, supainiota realybė atitolina nuo tikrovės taip tarsi išgydydama nuo jos. Tačiau pats užvadinimas jau savaime nurodo du galimus variantus – vaistus nuo tikrovės, bei vaistus tikrovei atrasti. Priėjau klausimą, o kuo man ta tikrovė nusikalto? Supratau, jog savo „netikrumu”. Tuomet viskas kiek apsiverčia. Paveikslai tampa ne tik ironiškais vaistais, tačiau kartu ir šalutiniu-simptomu, o gal apskritai tam tikru simptomų telkiniu, ieškančiu pasakojimo. Taip netikra, kad net tikra – ir atvirkščiai. O koks gi čia vaistas, gydantis ar sargdinantis, taip ir palieku klaustuko ženklą, tiek žiūrovui, tiek ir sau pačiai.

Nuo kūrybos pereikime prie platesnio konteksto. Jau dvejus metus iš eilės Jaunojo tapytojo prize esi apdovanojama papildoma premija. Net nežinau, ar kuris nors kitas tapytojas yra gavęs premiją du kartus. Kaip tavo kūrybiniam gyvenimui atsiliepė šie įvertinimai? Apskritai, ar „pasaulietinis“ pripažinimas daro įtaką pačiai jauno menininko kūrybai? Ar jauti įsipareigojimą tęsti ieškojimus ta kryptimi, kuri jau buvo pastebėta ir įvertinta?

Visi įvertinimai, paskatinimai, apskritai, dėmesys veikia teigiamai. Taip sužinai ar susikalbi su kitais, ar tai, ką darai kažkaip veikia. O tas įsipareigojimas, gal labiau atsakomybė, neišvengiamai atsiranda, norisi ir toliau kalbėti ta pačia kalba. Tačiau suprantu,  jog neįmanoma visą laiką nesikeisti, galiausiai tai būtų ir gana žalinga. Kiekviena diena įneša kažką naujo, taip ir kūryba vis įgauna kitokio prieskonio. Taip ir žingsniuoji. Stovėti vietoje gal ir saugiau, tačiau kartais ir tam tikras klystkelis galop gali tapti atradimu.

Esi atstovaujama „The Rooster Gallery" (mobilios galerijos „Gaidys“). Tad tavo darbai dažnai atsiranda ir kitų jos atstovaujamų menininkų (Kristinos Ališauskaitės, Eglės Karpavičiūtės, Auksės Miliukaitės, Andriaus Zakarausko ir kitų) kūrybos kontekste. Ar įžvelgi kokį nors bendrumą tarp šių, o gal ir kitų jaunųjų tapytojų kūrybos?

Visų darbai kaip ir labai skirtingi, autentiški. Tačiau sakyti, jog nėra bendrumų – negaliu. Ar tai koks panašus motyvas įsipaišo, ar tema panaši. Tačiau nemanau, kad turi būti vienaip ar kitaip. Kūrėjas turi išsaugoti savo tiesą, savo veidą, tačiau nereikia kompleksuoti, jei darbai ir supanašėja su kitų darbais, juk tuo pačiu laiku gyvenam, su tais pačiais žmonėmis bendraujam, galop ir muzikos panašios klausomės. Gal netgi džiaugtis reikėtų – daug paprasčiau su bendraminčiais surengti kokią parodą.

Pagrindiniai jungiantys dalykai, tiek tarp galerijos autorių, tiek ir tarp jaunųjų tapytojų kūrybos, manau, yra laiko, santykio su tikrove temos, pačios tapybos, kaip kitos realybės kvestionavimas. Daugumoje vyrauja asmeniškai išgyventi, intymūs motyvai. Tiesa, ką pastebiu – autoriai  vis dažniau ima naudoti koliažinį tapymo būdą. Tačiau, kadangi pačiai visa tai būdinga, galbūt todėl taip ir atrodo. Kas rūpi, tas ir kvepia. (šypsosi)

Kaip vertini jaunų dailininkų galimybes Lietuvoje? Ar jaučiatės pasaulinių meno procesų (nors ir sunkiai įvardijamų) dalimi?

Manau, viskas priklauso nuo paties menininko. Tiek, kiek kuri, kiek dalyvauji, kiek parodų rengi. O galimybės, manau, kuo toliau, tuo didesnės, pradedant parodomis Lietuvoje, gyventojų susidomėjimu menu, naujų kolekcijų, kolekcionierių atsiradimu, tiek užsienio atstovų interesais, kvietimais į parodas, konkursus.

Įsivaizduok idealų žiūrovą – tavo kūrinio suvokėją. Koks jis turėtų būti?

Atviras ir nebijantis bent akimirkai apsigyventi mano kuriamame pastate.

Ačiū už pokalbį!

Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Vita Opolskytė, „(Už)Troškimas. Natūrali medžio tekstūra išnyko blogai nulakavus parketą", 2016
Vita Opolskytė, „(Už)Troškimas. Natūrali medžio tekstūra išnyko blogai nulakavus parketą", 2016
Vita Opolskytė, „Veiksmas 4/11. Vėlus pavakarys", 2016
Vita Opolskytė, „Veiksmas 4/11. Vėlus pavakarys", 2016
Vita Opolskytė, „Vestibiulio (auto-) Portretas", 2016
Vita Opolskytė, „Vestibiulio (auto-) Portretas", 2016
Vita Opolskytė, „ Miestelis liko žiemos nepaliestas", 2016
Vita Opolskytė, „ Miestelis liko žiemos nepaliestas", 2016
Vita Opolskytė, „Nusikaltimas buvo beveik tobulas. Pusryčiai vakarienei", 2015
Vita Opolskytė, „Nusikaltimas buvo beveik tobulas. Pusryčiai vakarienei", 2015
Vita Opolskytė, „Belle vedere", 2016
Vita Opolskytė, „Belle vedere", 2016
Vita Opolskytė, „Princo Baltasaro kaip draugo portretas (nesakyk mamai)", 2016
Vita Opolskytė, „Princo Baltasaro kaip draugo portretas (nesakyk mamai)", 2016
Vita Opolskytė, „Plaktos mintys", 2016
Vita Opolskytė, „Plaktos mintys", 2016
Vita Opolskytė, „Fasadas", 2015
Vita Opolskytė, „Fasadas", 2015