7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Du laukai, du laikai

Trys fotografijos parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Agnė Narušytė
Nr. 39 (1191), 2016-12-02
Dailė Fotografija
Gintautas Trimakas, „Juodas Angelas“. 1996 m.
Gintautas Trimakas, „Juodas Angelas“. 1996 m.

Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.

Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?

Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.

Dabar matau, kad tiktai Klaipėdoje pakako erdvės šią idėją išreikšti. Ištrūkę iš grynosios fotografijos rezervato, kai kurie menininkai nepripažino jokių ribų. Fiziškai. O dabartiškai tariant, kūrė didžiules fotografines instaliacijas. Prisimenu, kaip tada jas pamatę fotografijos lauko saugotojai gūžčiojo pečiais ir rusiškuose žurnaluose ieškojo paaiškinimų, kaip tai suprasti. Dabar tos instaliacijos – mūsų fotografijos klasika, tad sunku pajusti andainykštį keistumą, kai nuotraukos plevėsavo ant skelbimų stulpo ar tapo banguojančia siena.

Čia, žinoma, kalbu apie Gintauto Trimako seriją „Torsas – kūno dalis“ ir instaliaciją „Juodas angelas“. „Angelas“ tapo šios parodos akcentu – jis užima visą didžiulę parodų rūmų sieną. 521 fotografijoje atspaustas tas pats Vilnelės vanduo plukdo šviesą. Antrą kartą po dvidešimties metų pamačius šį kūrinį gyvai, mane ištiko tai, ką Aristotelis pavadintų katarsiu, nors čia nėra jokios dramos. O gal ir yra – angelas juk juodas ir fotografijų linkiais gurguliuojantis vanduo yra juoda gelmė. Ne vandens reprezentacija, o pats vanduo, tarsi išlenkęs fotopopierių, tarsi jį atsiimantis iš kultūros ir nešantis tolyn. Žiūrėdama į šitą šviesos upę girdėjau muziką – ne tiktai „Kronos“ kvartetą, kuriam Trimakas skyrė šį kūrinį, bet ir Glassą, ir Pärtą, ir Andriesseną. Sulygiuotas vanduo – štai minimalizmo apibrėžimas.

Atskirus „Torsus“ matydama knygose jau įpratau šią seriją įsivaizduoti kaip begalinį ano laiko moterų aprangos šou: tamsūs nutįsę marškiniai su didelėmis kišenėmis, languoti šortai, bliuzelė su pliušiniais meškiukais, juoda suknelė su baltomis tulpėmis, „Disney“ animacinių filmų gražuolė po keliasluoksniu baltų karoliukų vėriniu ir šalia tatuiruotos rankos, o dar šortų apačia papuošta plunksnomis – o! Kiekvienąkart vis randu variantus, kurių anam laikui mano vaizduotė nebepriskiria, atrodo, kad jų Trimakas turi tikrai daug. Bet paroda primena – šie torsai, pirmąkart parodyti 1995 m. Algio Lankelio kuruotoje parodoje „Kasdienybės kalba“, plevėsavo tarsi tikro skelbimų stulpo sijonėlis ir praeiviai galėjo juos vartyti. Dabar stulpas – tik muliažas, tokių nebėra. Jų mirtį užfiksavo kitas šios parodos dalyvis – Gintaras Zinkevičius – cikle „Užmarštis“ (1992–1993).

Zinkevičiaus darbai užima kokį ketvirtadalį parodos ir man gerai pažįstami, nes kaip tik rengiame knygą apie grupę „Post Ars“, kurios narys jis yra (dar vienas nostalgijos įrodymas). Didžioji performansų ir akcijų fotografijų kolekcija šiemet buvo parodyta Šiuolaikinio meno centre, o čia – tik fragmentas, primenantis išmestus, tirpstančius, sėjamus ir degančius žmones, užbrauktus peizažus, jiems išbadytas akis ir atgijusias epitafijas. Tai – Česlovo Lukensko, Roberto Antinio, Alekso Andriuškevičiaus akcijos. Jas nufotografavęs Zinkevičius vaikščiojo po miestą pasivertęs žmogumi-dėže, kabino peizažų parodą virš Profsąjungų rūmų ir fiksavo kieme stovinčio stalelio mirtį. Jau vien išvardytos temos leidžia pajusti to laiko svajonių mastą, kai kasdienybę užpildydavo pasaulio perkūrimo ritualai, iš pradžių griaunant, o po to likusioje dykynėje braižant viltingas konstrukcijas. Bet svarbiausia, kad iš viso to išėjo puikios fotografijos, šalia kurių daugelio kitų grupių eksperimentai atrodo kukliau.

Tačiau, žinoma, ieškoti vien fotografinės kokybės būtų klaida – mėginimas viską sugrūsti atgal į fotografinį lauką. O juk atėjome pasižiūrėti, kas vyko šalia, aplink, po ir po to. Štai rankos užkasa lagamino turinį, iš po žemių jau tesimato cigarečių „Astra“ pakelis, tuoj atguls ir trys standartiniai valdžios diedai su ordinais. Tai Linas Liandzbergis ir Herkus Kunčius 1989 metais žaidžia „Sekretus“. Arba šalia vaikų darželio stovi mergina gėlėta suknele, jos rankoje – plaktukas; kitoje nuotraukoje – tik darželis. Tai – Gintaro Znamierovskio „Nepavykęs performansas“, kurį pamačiusi suprantu, kad performansu galima pavadinti bet kokią fotografiją, o nepavykusios tam ypač tinkamos. Znamierovskis tai yra pavadinęs „dvasine praktika“, kuriai fotografija tebuvo šalutinis produktas. Bet dabar net menkiausi anos tikrovės skutai virsta fetišais, sutirštinančiais tos dvasinės praktikos aurą, nors gal tai tebuvo žaidimas, tiesiog smagus pasibuvimas kartu. O aš iš šių dienų perspektyvos matau ir akis badantį faktą, kad moterys šitaip nežaidė, išskyrus pavienius atvejus, kai jos žaidė kartu su savo vyrais (Svajonė Stanikienė, Lilija Puipienė). O jei žaidė, tai savo veiksmų taip nesureikšmino ar neturėjo drąsos. Išimtys – keliuose eksponatuose šmėkštelėjusios Sandra Straukaitė ir Eglė Rakauskaitė.

Bent mintimis sugrįžti į tą laiką traukia šioje parodoje išryškėjęs mėgavimasis mažais atradimais, tarsi tai būtų pasaulinės reikšmės įvykiai. Mintis, kad piešiant ant fotografijų įprasta skurdi aplinka pavirs siurrealistine haliucinacija. Mintis, kad galima inscenizuoti savo nužudymą vonioje. Pasaulio menininkų veiksmų išmėginimas vietos aplinkybėmis ir priemonėmis. Įsitraukimas į veiksmą kartu ir nuoširdžiai, ir ironiškai, ir apsimetinėjant, kad visu tuo tiki, o iš tikrųjų, pasinaudojus fotografijos tikroviškumo iliuzija, gluminti romius piliečius pasakojimais apie netikrus reiškinius. Tarkim, Sauliaus Paukščio fotografuoti garsūs žmonės kaip indėnai – miglotai prisimenu skaičiusi spaudoje apie lietuviškus indėnus. Tada nė neįtariau, kad tai galėjo būti menininkų pokštas.

Ir ne mažiau keista idėja – inscenizuoti paveikslus, tais laikais galbūt matytus tiktai reprodukcijose. O gal kaip tik dėl to? Šio užsiėmimo vadas Audrius Puipa buvo tarsi sukūręs savo teatrą – profesionalų iki suknelės nėrinių: kaip šauniai – ore sulaikytu teatrališku gestu – trys grafikai užsipuola nuogą meilužį, kaip tikroviškai iškankintas šv. Jeronimu tapusio Vytauto Šerio kūnas puola į ekstazę trimitą pučiant Marijos Puipaitės angelui! Tarsi menininkai kartu ir matuotųsi paveikslinę tikrovę, ir garbintų šedevrus, ir iš jų šaipytųsi, nes juk išviešina jų dirbtinumą. Paveikslai buvo ne tik suvaidinami, bet ir perkuriami, papildomi tęsiniais, o kartais tiesiog sukuriami pagal nugirstą istoriją, įbrukant lietuvišką incidentą prie klausyklos tarp „pasaulio šedevrų“. Visa tai galiu pasakoti, nes kuratorė išsiaiškino kiekvieno „Gyvojo paveikslo“ sukūrimo aplinkybes, tad fotografijas žiūrėti dar įdomiau, įsivaizduojant, kaip ieškoma tinkamos vietos, išsinuomojami kostiumai, repetuojami vaidmenys, kol Trimakas pasako „nufotografuota“.

Klastotė, apgavystė, netikrumas, apsimetinėjimas, neegzistuojančių institucijų, grupių, tikrovių fotografavimas, regis, irgi buvo to laiko ženklas. Daug kas, išgirdęs apie Naujosios komunikacijos mokyklą, tikriausiai pagalvos, kad tai – rimta institucija, gal net sugalvos stoti. O nereikėtų. Dabar, kai universitetai lenktyniauja, kam pavyks sukurti labiau viliojantį programos pavadinimą, NKM veikla būtų geras vaistas. Ernestas Parulskis tą mokyklą įkūrė juokaudamas su Linu Jablonskiu. Viskas ten buvo netikra, bet tikslo – propaguoti netikrą meną – buvo siekiama rimtu veidu, pasitelkus visą Manipuliacijos fakultetą (irgi netikrą). Manau, kiekvienas klaidinimas turėjo pavykti, nes žmonės, kaip ir dabar, tikėjo laikraščiais, oficialiais plakatais ir fotografijomis. Įdomu, ar kas nors atėjo į išgalvotos (bet įtikinamai nufotografuotos) grupės „Moralės kontrolės komitetas“ koncertą? Dabar tas aprašinėtas fotografijas žiūrėti labai linksma. Ypač žinant, kad jos atsirado graudžių verksmų, politinių niekšybių, sproginėjančių automobilių ir beprotiškos infliacijos laikais, kai „Teacher’s“ viskis buvo prabanga. O iš tiesų tas netikrų reiškinių skelbimas ir garsinimas buvo tokios pat iš netikrų pinigų, netikrų pažadų gaminamos naujosios tikrovės veidrodis.

Paroda pilna įdomiausių dalykėlių, todėl viską peržiūrėjus darosi liūdna, kad anų laikų jaunimo siautėjimas su fotografija baigėsi. Bet užėjusi į tuose pačiuose KKKC rūmuose įsikūrusią Fotografijos galeriją pamačiau, kad klydau.

Jauno menininko Roko Pralgausko paroda „Lagaminas“ – puikus tęsinys anų laikų „(Ne)fotografiniam laukui“, gal net išaugęs iš jo. Rokas nuo pat pradžių traukė dėmesį neįprastu matymu ir keistomis istorijomis. Nedidelėje salėje jis sukūrė lyg ir šmaikštų, lyg ir klaidžiojantį, lyg ir filosofiškai nuteikiantį, bet tikrai autoironišką pasakojimą apie menininko kelionę po save, ištįsusį laike, išskleistą erdvėje. Paroda sudaryta iš „kūrybinio proceso likučių, kurie nuolatos kaupiasi Roko lagamine“. Matau: tiesiai ant sienų suklijuotos ne rimtai padarytos fotografijos, o draiskanos, atsitiktiniai kadrai, gal net nelabai pavykę, išsprūstantys iš žvilgsnio ir iš atminties, taip pat eskizai, užrašai, plakatai ir kt. Jau anonse skelbiama, kad pasibaigus parodai viskas išnyks, tas fotografijas teks nuvalyti nuo sienų. Taigi jos – nevertingos. Ir kartu – aukso vertės.

Iš tų draiskanų Rokas kuria „tvarką arba, kaip jis pats sako, švarią netvarką“. Kad tokį nesuderinamumą galima vizualiai išreikšti, pati mačiau: vaizdai atrodo suklijuoti ant sienų chaotiškai, bet jų tvarka taip preciziškai apgalvota, kad neįmanoma atsitraukti neperskaičius, neperžiūrėjus visko iš eilės. O ką gi perskaičiau? Nežinau. Tuo nenoriu pasakyti, kad nebuvo minties – ji buvo. Bet prasmė daugiau tvyrojo baltuose sienos plotuose tarp vaizdų ir kaupėsi krūtinėje maždaug ties raktikauliu kaip neišjuokto juoko, neišsakyto suvokimo, neištrūkusio gerumo jausmo gumulas. Su manimi vaikštinėjusi Laima Kreivytė pasakė: „Čia tai tikras poetas!“ Pritariu.

O kelionės pabaigoje – paroda, kurios nėra, nes niekur neskelbta ir tiesiogine to žodžio prasme paslėpta už užuolaidos. Ten – keli rugsėjį čia matyto ukrainiečio Romano Piatkovkos fotomontažai, apšviesti spingsulėmis. Juose boskiškai susipynę nuogi kūnai blykčioja žinomų politikų veidais ir šoka mirties šokį. Jų pragariška vizija veikia kaip žemų dažnių kontrapunktas kitų parodų vaikiškam linksmumui, kaip fonas „(Ne)fotografinio lauko“ laisvei ir Pralgausko kelionei su savo idėjų lagaminu į kažkur-niekur. Užsukus į tos parodos prietemą, visa kita ima skambėti kaip laikinumo melodijos. Klausausi, kol dar skamba. Palieku ukrainietišką nerimą už užuolaidos.

 

Parodos veikia iki gruodžio 11 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinės erdvės (Didžioji Vandens g. 2)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

Gintautas Trimakas, „Juodas Angelas“. 1996 m.
Gintautas Trimakas, „Juodas Angelas“. 1996 m.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“. 1995 m. A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“. 1995 m. A. Narušytės nuotr.
Gintaras Zinkevičius, akcija „Žmogus-dėžė“. 1991 m. R. Pačėsos nuotr.
Gintaras Zinkevičius, akcija „Žmogus-dėžė“. 1991 m. R. Pačėsos nuotr.
Gintaras Zinkevičius, „Post Ars“ kolekcija, 1989–1990 m. Česlovo Lukensko akcija „Išmestas žmogus“. 1989 m. (Arūno Kulikausko negatyvas)
Gintaras Zinkevičius, „Post Ars“ kolekcija, 1989–1990 m. Česlovo Lukensko akcija „Išmestas žmogus“. 1989 m. (Arūno Kulikausko negatyvas)
Gintaras Zinkevičius, „Post Ars“ kolekcija, 1989–1990 m. Alekso Andriuškevičiaus akcija „Užbrauktas peizažas“. 1990 m.
Gintaras Zinkevičius, „Post Ars“ kolekcija, 1989–1990 m. Alekso Andriuškevičiaus akcija „Užbrauktas peizažas“. 1990 m.
Gintaras Zinkevičius, „Post Ars“ kolekcija, 1989–1990 m. Roberto Antinio akcija „Tirpstanti galva“. 1990 m.
Gintaras Zinkevičius, „Post Ars“ kolekcija, 1989–1990 m. Roberto Antinio akcija „Tirpstanti galva“. 1990 m.
Linas Liandzbergis, Herkus Kunčius, fotografijų serijos „Sekretai“ fragmentas, performanso dokumentacija. 1989 m. D. Žuko nuotr.
Linas Liandzbergis, Herkus Kunčius, fotografijų serijos „Sekretai“ fragmentas, performanso dokumentacija. 1989 m. D. Žuko nuotr.
Donatas Srogis, „Skurdus performansas ant teniso stalo“. 1989 m.
Donatas Srogis, „Skurdus performansas ant teniso stalo“. 1989 m.
Gintaras Znamierovskis, „Miego stadijos“, performanso fragmentas. 1991 m.
Gintaras Znamierovskis, „Miego stadijos“, performanso fragmentas. 1991 m.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „2000-ųjų angelai“. 1993 m.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „2000-ųjų angelai“. 1993 m.
Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“, pagal XIX a. nežinomo fotografo atviruką (iš Raimundo Sližio kolekcijos). 1991 m. Pozavo grafikai Šarūnas Leonavičius, Giedrius Jonaitis, Linas Jablonskis, Audrius Puipa ir aktorius Vidas Petkevičius. Fotografija buvo panaudota Vilniaus dailės parodų galerijoje vykusios šių grafikų parodos pakvietimui ir plakatui. A. Narušytės nuotr.
Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“, pagal XIX a. nežinomo fotografo atviruką (iš Raimundo Sližio kolekcijos). 1991 m. Pozavo grafikai Šarūnas Leonavičius, Giedrius Jonaitis, Linas Jablonskis, Audrius Puipa ir aktorius Vidas Petkevičius. Fotografija buvo panaudota Vilniaus dailės parodų galerijoje vykusios šių grafikų parodos pakvietimui ir plakatui. A. Narušytės nuotr.
Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, , iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“, pagal Jusepe de Ribera paveikslą „Šv. Jeronimas ir paskutinio teismo angelas“. 1996 m. Pozavo Vytautas Šerys, Marija Puipaitė. Veiksmas vyko Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.  A. Narušytės nuotr.
Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, , iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“, pagal Jusepe de Ribera paveikslą „Šv. Jeronimas ir paskutinio teismo angelas“. 1996 m. Pozavo Vytautas Šerys, Marija Puipaitė. Veiksmas vyko Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. A. Narušytės nuotr.
Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, , iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“, pagal François Boucher paveikslą „Gundymas“. 1994 m. Inscenizacija pagal nugirstą tikrą istoriją, kurios veiksmas vyko Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. Pozavo Viktoras Kormicevas, Saulius Paukštys, Sandra Straukaitė. A. Narušytės nuotr.
Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, , iš ciklo „Inscenizuoti paveikslai“, pagal François Boucher paveikslą „Gundymas“. 1994 m. Inscenizacija pagal nugirstą tikrą istoriją, kurios veiksmas vyko Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. Pozavo Viktoras Kormicevas, Saulius Paukštys, Sandra Straukaitė. A. Narušytės nuotr.
Rimvydo Bartkaus kūrinys Naujosios komunikacijos mokyklos parodai „Kiškis, morka, labirintas“. 1991 m.
Rimvydo Bartkaus kūrinys Naujosios komunikacijos mokyklos parodai „Kiškis, morka, labirintas“. 1991 m.
Linas Jablonskis, „Moralės kontrolės komiteto“ koncerto plakatas. 1991 m.
Linas Jablonskis, „Moralės kontrolės komiteto“ koncerto plakatas. 1991 m.
Eglės Rakauskaitės kūrinys Naujosios komunikacijos mokyklos parodai „Kiškis, morka, labirintas“. 1991 m. Menininkė nepakluso parodos organizatorių taisyklėms ir vietoj atsiųstos fotografijos nusprendė sukurti savąją. Sukūrė du variantus.
Eglės Rakauskaitės kūrinys Naujosios komunikacijos mokyklos parodai „Kiškis, morka, labirintas“. 1991 m. Menininkė nepakluso parodos organizatorių taisyklėms ir vietoj atsiųstos fotografijos nusprendė sukurti savąją. Sukūrė du variantus.
Doooooris, „Berlyno dūšelė“. 1993 m.
Doooooris, „Berlyno dūšelė“. 1993 m.
Rokas Pralgauskas, „Lagaminas“, fragmentas. 2016 m.
Rokas Pralgauskas, „Lagaminas“, fragmentas. 2016 m.