7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Redukuotas landšaftas

Kristinos Inčiūraitės paroda „Dykumėjimas“ galerijoje „Post“

Kristina Inčiūraitė, „Fragmentas kaip priežodis“, eksperimentinis filmas. 2014 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Fragmentas kaip priežodis“, eksperimentinis filmas. 2014 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.

Lapkričio 17 d. šiuolaikinio meno galerijoje ,,Post“ atidaryta pirmoji Kaune Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda ,,Dykumėjimas“, kurioje pristatomi naujausi jos kūriniai, lakoniškai tęsiantys migracijos bei geresnio gyvenimo paieškų temas: audiovizualinė instaliacija „Dykumėjimas“ (2016), piešinių ciklas „Masačusetsas, Vašingtonas“ (2016) ir ankstesnis eksperimentinis filmas „Fragmentas kaip priežodis“ (2014). Po parodos pristatymo kalbamės su menininke apie jos kūrybą.

 

Eksperimentinis filmas „Fragmentas kaip priežodis“ (2014) tapo šios jūsų parodos atspirties tašku. Kas paskatino pratęsti idėją?

Šiame filme pristatomas Aleksandro Sokurovo filmo „Saulė“ (2005) veikėjo, japonų imperatoriaus Hirohito, monologo fragmentas, kuriame užsimenama apie XX a. pradžią, kai japonai siekė įsikurti Amerikoje, bet 1924 m. federaliniu įstatymu tos šalies gyventojams buvo uždrausta imigruoti į JAV. Nors po kurio laiko šis prieštaringai vertinamas įstatymas buvo pakeistas, istorinių nuoskaudų liko. Filme istoriniai faktai derinami su šiuolaikiniu Japonijos kontekstu. Mano filmui asmeninių fotografijų apie Japonijos kasdienybę davė garsi švilpautoja Mariko Takagi. Mano kvietimu ji atvyko į Lietuvą ir šį filmą įgarsino – sušvilpavo Japonijoje populiarias amerikietiškas melodijas. „Sušvilpauta“ amerikietiška svajonė, ypač šiandieniniame kontekste, įgauna itin ironišką atspalvį. O žmonių migracijos klausimai kaip niekada aktualūs intensyviai besikeičiančiame sociopolitiniame žemėlapyje. Todėl išlaikydama savo kūrybai būdingą minimalistinę stilistiką sukūriau ir kelis naujus kūrinius, itin lakoniškai tęsiančius migracijos bei geresnio gyvenimo paieškų, o gal iliuzijų temą.

 

Dykumėjimas – gamtos procesas. Tačiau gal jį, kaip ir dvasinį „dykumėjimą“, lemia ne tiek aplinkos procesai, kiek paprasti individai?

Taip, individas dažniausiai nulemia aplinkos procesus. Judama ten, kur dirva derlingesnė, nors prastas ūkininkavimas gali gana greit nualinti augalinę dirvos dangą. Bet mane domina ne ekologinės dykumėjimo priežastys. Veikiau deindividualizacija „nuskurdintose“ vietose. Tai irgi galima įvardinti kaip tam tikrą „dykumėjimo“ reiškinį. O apibendrindama galėčiau pasakyti, kad per visą kūrybinį kelią mane persekioja „dykumėjimo“ šešėlis. Mane domina „nuskurdintos“ vietos, kurios visuomet atviros transformacijai – nuo pat kūrybos pradžios kreipiau dėmesį į apleistas ištuštėjusias vietas, kurios ženklina tam tikrą liminalumo būseną – kažkas jau įvyko, bet nauja dar neįsisteigė. Tai eksperimentavimo zona. Zona, kurioje galima mėginti paslėpti tapatybių pėdsakus, nes bet koks tapatybės apibrėžimas yra represyvus pagal socialinės stratifikacijos dėsnius. Ištuštėjusioje terpėje man svarbus balsas, žodis, daina, o ypač redukuotos jų versijos. Balsų ar garsų intensyvumų įvairovė „išjudina“ statiškas erdves.

Prieš pat savo parodos atidarymą galerijoje „Post“ kultūros bare „Kablys“ pristačiau kitą projektą „Po oda“, kuriame Vilniaus universiteto chorų „Gaudeamus“ ir „Pro musica“ vyrų grupės bandė improvizuotai atlikti avangardisto Gilo Josepho Wolmano 1963 metų garso kūrinį „Megapneumies“. Jį autorius sukūrė eksperimentuodamas su savo balso padargais. Kūrinį adaptuojant chorams norėjosi jį deindividualizuoti, perteikti kaip tam tikrą pulsuojančių afektų debesį virš klausytojo galvos. Kėliau klausimą, kaip balsu mėginti pertekti deliozišką „kūną be organų“? Po jų trumpo ekspresyvaus pasirodymo skambėjo fantasmagoriški, tačiau ramesni norvegės Majos Ratkje balso ir elektronikos viražai. Jai dainuojant rodžiau savo filmą, kuriame apleistų namų langai yra tarsi kiauros akiduobės, ištransliuojančios tuštumą, arba didžiulio radiolokatoriaus kaleidoskopinė redukcija iki jo išnykimo. Ilgai rodomas auglio pažeistos žmogaus odos gydymas lazeriu, kuris transformuoja kūną... Bandymas įsivaizduoti tolesnę veiksmo eigą palengva veda nepažinumo link.

 

„Fragmente kaip priežodyje“ kalbama apie kapitalizmo nulemtą jausmų ir minčių nuskurdinimą supaprastinant žodžius ir prasmes. Kaip menas tam pasipriešina?

Manau, menas gali sukurti priešingą efektą. 2014 m. projekte „Fragmentas kaip priežodis“, be Mariko Takagi, dalyvavo ir „Liepaičių“ choristės, kurios pasirinktiems klausytojams niūniavo populiarias melodijas. Populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir taip juos nuskurdina. Pasitelkdama redukuotą dainos formą – švilpavimą ar niūniavimą – šiame projekte bandau atkreipti dėmesį į šias „nuskurdintų“ patirčių problemas. Tačiau mano performatyvus eksperimentas buvo, pavyzdžiui, pažiūrėti, ar niūniuojamos populiarių dainų melodijos unifikuotą patirtį gali paversti priešingu patyrimu? Mat šiame projekte dėmesys sutelkiamas į klausytojų laukimą. „Liepaitės“ savo pasirinktas populiarių dainų melodijas atliko ne visiems, o atsitiktinai pasirinktiems klausytojams. Jie priversti spėlioti, kada ir kas prie jų prieis per pasirodymą, kokią melodiją vokalistė jiems atliks? Taip siekiama sužadinti kuo didesnį klausytojų smalsumą ir padidinti jų lūkesčius – „rutinizuota“ populiari daina kaip „nuskurdintos“ patirties manifestacija, manau, čia transformuojasi į „praturtintą“ patyrimą, nes šioje situacijoje klausytojas pastūmėjamas asmeniškai trokšti melodijos, kuri nėra lengvai „pasiekiama“. Šiandieniniame rinkodaros valdomame pasaulyje, inertiškai ir gausiai gaminančiame vaizdinius ir garsus, galbūt kaip tik redukuotas garsas, pauzė bei laukimas tampa deficitu, kurį stengiuosi išryškinti šiame projekte. Manyčiau, kad „nuskurdinimas“, aptariamas meno projektuose, gana paprastai, o kartu ir itin paradoksaliai gali tapti vertingu patyrimu.

 

Kas jungia lietuvišką ir japonišką kultūras, kurias atspindėjote filme?

Pavyzdžiui, filme yra viena Mariko fotografija, kurioje rodomas jos vyras, taisantis seną automobilį, man primenantį seną „golfuką“. Tai buitinės kultūros folkloras, nutolęs nuo japoniškos estetikos, stereotipiškai „linksniuojamos“ Tolimųjų Rytų egzotikos. Gal buitinių situacijų giminingumas ir jungia šias dvi skirtingas kultūras?

 

Sluoksniai ir dvilypumai. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

Įvairūs sluoksniai yra socialinio, politinio, ekonominio ar kultūrinio „dirvožemio“ pagrindas, o mūsų požiūris į tą sanklodą visuomet yra skirtingas, be to, keičiasi laikui bėgant. Parodoje „Dykumėjimas“ pristatau piešinių ciklą „Masačusetsas, Vašingtonas“ (2016), kuriame itin lakoniškai pavaizduota mano mamos kelionė keliose JAV valstijose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje. Amerika kaip demokratijos bei kapitalizmo lopšys prieš daugelį metų sovietinio režimo žmogui atrodė vienaip, o dabar – visai kitaip. Galų gale patys amerikiečiai perkuria savo šalies tapatybę, turint omenyje dabartinius politinius įvykius šalyje. 

 

Jūsų kūryboje paliečiama daug socialinių aspektų. Tad kyla klausimas, ar manote, kad menas gali pakeisti ar sustabdyti jau esamus procesus, susijusius su socialinėmis problemomis?

Bent jau gali atkreipti į tai dėmesį. Turbūt menininkas turėtų ne pamokslauti, o nurodyti kryptį, problemą. Parodoje „Dykumėjimas“ abstrahuoju sociopolitinį jos turinį. Pristatau iki žemų dažnių redukuotą archajišką islamišką dainą „Tala’ al-Badru ‘Alayna“, kurią 2015 metų kalėdiniu laikotarpiu atliko Kanados prancūziškų mokyklų vaikų choras. Ši daina sulaukė didelio populiarumo, nes viešas muzikinio kūrinio atlikimas sutapo su pirmųjų pabėgėlių iš Sirijos atvykimu į Kanadą (liberalų vyriausybė buvo pažadėjusi priimti net 25 tūkstančius pabėgėlių). Daina tapo itin politizuota ir buvo vadinama Sirijos pabėgėlių pasveikinimo daina. Tačiau choro vadovas bandė išsiginti tokios dainai primestos „etiketės“ sakydamas, jog ši daina buvo rengiama jau seniai ir tik atsitiktinai sutapo su pabėgėlių atvykimu. Tai daina, skirta pasveikinti pranašą Mahometą, kuris buvo priverstas palikti Meką ir prieglobsčio ieškojo Medinoje. Ši daina nuskambėjo Sirijos pabėgėliams, kurie rado prieglobstį Kanadoje. Daina, atliekama didelio vaikų choro, šlovinančio pranašą Mahometą, kuris būdamas garbaus amžiaus vedė vos devynerių metų sulaukusią mergaitę A’išą. Manau, toks parodomosios tolerancijos ir giliai sociume glūdinčios veidmainystės klimatas yra tam tikras medijomis perteikiamas socialinio „dykumėjimo“ pavyzdys. Parodoje matome tik mirgančią skaitmeninę „pikselinę“ saulę, pilką, tyliai dundančią akustinę „dykumą“, o pati šio kūrinio istorija „užpustyta smėlio dulkėmis“, t.y. tarsi glūdi paraštėse.

 

Gyvenate ir dirbate Vilniuje. O koks jūsų santykis su Kaunu? Kaip jaučiatės pristatydama darbus galerijoje „Post“?

Anksčiau esu dalyvavusi keliuose susitikimuose su Vytauto Didžiojo universiteto studentais, bendradarbiavusi su šio universiteto mokslininkais meniniame ir moksliniame projekte „Nematomos bendruomenės“ (2013–2014), kurio viena iš sudėtinių dalių buvo mano šiuolaikinio meno projekto su LGBT bendruomenės nariais „Bevardė valanda“ pristatymas Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje. Taigi, vienokie ar kitokie saitai su Kaunu yra, bet čia niekada nebuvau surengusi savo personalinės parodos. Manau, kad galerija „Post“ yra labai įdomi šiuolaikinį meną bei performatyvius projektus pristatanti galerija Lietuvoje, joje dirba nedidelė, bet šauni komanda. Be to, puikios erdvės šiuolaikinio meno kūriniams instaliuoti, todėl džiaugiuosi galėdama čia parodyti kelis naujausius kūrinius, kurie, tikiuosi, keliaus ir į kitas meno erdves.

 

Parengė Karolina Vitulskytė ir Kristina Ižganaitytė

 

Paroda veikia iki gruodžio 1 d.

Galerija „Post“ (Laisvės al. 51a, 4 aukštas, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 13–18 val.

Kristina Inčiūraitė, „Fragmentas kaip priežodis“, eksperimentinis filmas. 2014 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Fragmentas kaip priežodis“, eksperimentinis filmas. 2014 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Dykumėjimas“, audiovizualinė instaliacija, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Dykumėjimas“, audiovizualinė instaliacija, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.