Visada žinojau, kad filmas gali padėti suprasti save, pakeisti gyvenimą arba bent požiūrį į kai kuriuos svarbius dalykus. Man taip yra atsitikę ne kartą nuo tada, kai dar mokykloje pasižiūrėjau Michelangelo Antonioni filmą „Riksmas“. Filmas buvo pervadintas kažkaip kitaip, nes kino teatruose jau buvo rodomas Jaromiro Jirešo „Riksmas“ – vienas šviesiausių čekų Naujosios bangos kūrinių. Antonioni filmo įspūdį atsimenu iki šiol, nors tada nebūčiau galėjęs įvardyti. Jis kalbėjo apie vienatvę, kurią paauglys išgyvena, ko gero, daug giliau, nes dar nesuvokia kankinančio skausmo priežasties. Naujame „Kine“ apie panašius įsiminusius ir svarbius filmus rašo žurnalo autoriai. Apsidžiaugiau perskaitęs, kad Antonioni filmus mini Lukas Brašiškis, Elena Jasiūnaitė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas. Dažnai prisimenami ir Andrejus Tarkovskis, Stanley Kubrickas, Krzysztofas Kieślowskis. Vadinasi, egzistuoja tam tikra konstanta, kuri padeda išsaugoti filmo vertės suvokimą, nepaisant visų postmodernistinių kino pokyčių ir vis iš naujo kino istoriją atrandančių naujų kritikų kartų.
Tos konstantos grėsmes straipsnyje apie Tarptautinį Toronto kino festivalį aptaria Santa Lingevičiūtė. Rašydama apie festivalio programą „Atradimai“, kurioje pristatomi jaunų režisierių filmai, ji tiksliai įvardijo pastarųjų metų kino madas ir išskyrė kelias temas, kurioms šie kūrėjai atiduoda pirmenybę. Lingevičiūtė pabrėžia, kad didžioji bėda yra ne filmų temos, o jų suprimityvinimas: „Apskritai jaunieji režisieriai man labiau pradeda asocijuotis su socialiniais darbuotojais, bandančiais „edukuoti“ visuomenę. Tačiau ta edukacija neturi nieko bendro su kino forma, kino kalba, intelekto lavinimu. Ką jau kalbėti apie erdvę, paliekamą žiūrovo apmąstymams.“
![]() |
„Džiazas miršta“ – liūdnai nuskamba filme „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016). Miuziklai – galima teigti – taip pat. Kada paskutinį kartą matėte tikrai gerą šio žanro filmą, kuris būtų pastatytas per pastaruosius metus? Galbūt kino akademijos paminėti „Vargdieniai“ (Les Misérables, 2012) arba „Svydis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007), tačiau jie nei kiek neprimena žavingų klasikinio Holivudo laikų, kuomet Gene‘as Kelly ir Fredas Astaire‘as iškėlė miuziklą į kino aukštumas.
![]() | ![]() | ![]() |
Klaipėdos dramos teatras metus užbaigia naujausia Oskaro Koršunovo premjera. Režisierius po beveik dešimties metų pertraukos grįžo į Klaipėdą ir pastatė spektaklį pagal klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Spektaklio premjera Klaipėdos dramos teatre – jau rytoj, gruodžio 16 d.
Aštrių temų nevengiantis režisierius ir šįkart kviečia iš arčiau pažvelgti ir prisiminti pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kai besikeičianti santvarka ir socialinė aplinka daliai visuomenės tapo sunkiu išbandymu. „Po dainuojančios revoliucijos buvo daug lūkesčių ir vilties, kad štai visuomenė taps dvasingesnė. Bet įvyko priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris išvirto į vartotojišką visuomenę, kultūrą, kurioje mes dabar ir gyvename. Būtent tada jautresni, dvasingesni žmonės, humanitarai, netapę reketininkais, tapo pašaliniais. Pašaline tapo ir kultūra, tokia ji išliko iki dabar“, – kalbėjo O. Koršunovas. Spektaklyje, anot jo, bus ir ką apmąstyti, ir ką prisiminti.
![]() |
Meno santykis su mirtimi – itin specifiškas. Taip yra todėl, kad mirtis mene figūruoja ne kaip viena (nors ir privilegijuota) tema, bet kaip paties meno testavimo ir išbandymo būdas. Viena vertus, mirtis visada nurodo į tokią ribą, kurios menas nėra pajėgus peržengti. Antra vertus, tam tikros meno formos ar paskiri menininkai sudaro tokį tandemą su mirtimi, kuris suteikia pridėtinį intensyvumą ne tik sukurtiems meno kūriniams, bet ir pačiai mirčiai bei jos suvokimui.
Toks meno ir mirties tandemas efektyviausiai veikia būtent tada, kai meno ir mirties poveikis yra abipusis. Atrodytų, vieša mirties bausmė savaime yra tokia intensyvi, kad jai nereikia jokių kitų ją sustiprinančių dirgiklių. Vis dėlto viešos mirties bausmės dažnai būdavo organizuotos taip, kad primintų ritualą ar net gerai surežisuotą reginį. Prancūzų meno istorikas Danielis Arasse savo 1987 m. veikale „Giljotina ir teroro vaizduotė“ aprašė ešafotą kaip teatro sceną, o viešą nukirsdinimą – kaip teatro spektaklį. 1992 m. amerikiečių avangardo klasikas Peteris Wilsonas pastatė Georgo Büchnerio pjesę „Dantono mirtis“, kur pačią teatro sceną suformavo kaip ešafotą, o tamsą perskrodžiančią šviesą – kaip giljotinos geležtę. Giljotina kaip teatras. Teatras kaip giljotina. Giljotina ir teatras skolina vienas kitam savo stiprybę, kartu tikėdamiesi įveikti savo pačių trūkumus. Teatralizuojant mirties bausmę, nukirsdinimui siekiama suteikti tobulą reginio – spektaklio – formą. Suformuojant sceną kaip ešafotą, patį spektaklį norima transformuoti į simbolinę mirties nuosprendžio ir bausmės įvykdymo erdvę.
Atėjęs į teatrą tarsi savanoriškai pasiduodi melui. Lauki pažadėtos apgaulės, net nesusimąstydamas, kad tai bus netikra. Bet kartu vis dėlto žinai, jog tai melas. Ir kaip tau pavyksta išgyventi netikrą tikrovę? O kas, jeigu ši apgaulė suardoma. Jeigu žiūri į melą, kuriame įsipina tiesa. Ar tai vis dar teatras? O galbūt tu jau nebesi žiūrovas? Gal tave jau apgavo ir jokios kitos apgaulės čia nebus?
„Pasirinkimo“ premjera Jaunimo teatre savo žiūrovus išties apgauna, o melas ir tiesa tampa lygiaverte priemone kuriant spektaklį. Šio spektaklio turinį būsimieji aktoriai kuria patys – iš savo asmeniškų istorijų ir skaudžių patirčių, o režisierius aktoriams nubrėžia spektaklio taisykles: balansuoti tarp tikra ir netikra. Įdomu, kad aktoriai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, bet apgaulė visgi įvyksta, tik kiek kitaip, nei mums įprasta. Pirmąsias spektaklio istorijas užbaigia dokumentinė vaizdo medžiaga, užfiksuota kūrybinėje „Pasirinkimo“ stovykloje, todėl tai sukuria autentiškumo įspūdį. Kita vertus, tuo pat metu spektaklio fiktyvumą išduoda Vidą Bareikį įkūnijantis Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. Tarsi norėtųsi kurso vadovą ir spektaklio režisierių scenoje matyti nuo pradžių, tačiau tai būtų tik bandymas dar labiau save apgauti tikrumo iliuzija. Šią apgaulę spektaklyje sustiprina Mindaugas Nastaravičius, tikroms aktorių istorijoms pritaikydamas gudrias dramaturgines taisykles. Vystantis veiksmui daugėja ir paties teatro: dokumentiškumas pereina į teatrališkumą, o asmeniškos istorijos virsta vaidmenimis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus ,,Optimistai ir skeptikai‘‘, vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės ,,Širdys‘‘ ir ,,Net freedom art show‘‘ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Viskas prasidėjo ankstyvą 2015-ųjų pavasarį, kai su Lenkijos ambasados Lietuvoje pirmąja patarėja Maria Ślebioda susitikome vienoje iš senamiesčio kavinukių aptarti tolesnių bendradarbiavimo galimybių. Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų (VVGŽM) su Lenkijos ambasada ne vienus metus jau siejo aktyvus bendradarbiavimas, tad ambasada suprato situaciją, jog, dirbant prie sudėtingų ilgalaikių projektų, muziejininkams labai praverstų pasisemti patirties iš Lenkijos muziejų. Juk Lenkija nuo senų laikų asocijuojasi su aukštos prabos, kruopščiai puoselėjama kultūra plačiąja prasme, puikiai suvokia kultūros vertę, jos įtaką gyvenimo kokybės gerinimui, šalies ekonomikos augimui ir mielai pažindina kitų šalių specialistus su tais kultūriniais reiškiniais, kuriais pagrįstai gali didžiuotis. Tad šių metų spalį Lenkijos ambasada Lietuvoje penkiems VVGŽM darbuotojams padovanojo puikią galimybę pasistažuoti Lenkijos istorinio naratyvo muziejuose. Stažuotės tikslas – padėti naujo padalinio, Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus, kuris įsikurs istoriniame žydų „Tarbut“ gimnazijos pastate, koncepciją kuriantiems VVGŽM specialistams susipažinti su lenkiška patirtimi, pasirinktais ir ekspozicijose perteiktais istoriniais naratyvais, inovatyviais muziejų dizaino sprendimais. Stažuotės metu didžiulį įspūdį paliko ne tik patys muziejai, bet ir pokalbiai su jų vadovais, parodų kuratoriais, kurie labai geranoriškai dalinosi patirtimi, patarimais, rekomendacijomis ir netgi problemomis, su kuriomis susiduria. Užrašų knygelė su branginamais įspūdžiais yra nuolat po ranka, nes Lenkijos kolegų patirtys labai aktualios ir mūsų kasdieniame darbe. Keliomis refleksijomis norisi pasidalinti ir su „7 meno dienų“ skaitytojais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tarsi po gilaus letargo miego, trukusio dešimtmečius, Lietuvos baletui, bent jau jo jauniausiai kartai, po truputį grįžta atmintis. Prisimenami ne tik tie, kurie kūrė baleto spektaklius Vilniaus ar Kauno scenose, bet ir tie, kurie juos atliko. O juk tų atlikėjų – jau ne viena ir ne dvi kartos. Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis. Tad galime tik pasidžiaugti, kad atsirado entuziastų, pasiryžusių garsiai ir įtaigiai prabilti apie praeities kartas.
Bene prieš keletą metų M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje gimė graži idėja – į skyriaus mokinių koncertinį repertuarą įtraukti nacionalinių kompozitorių ir choreografų kūrinių. Gal ši graži idėja būtų taip ir likusi tik idėja, jei nebūtų susidariusi savita „kritinė masė“ (taip vadinu kelių žmonių, suvienytų tos pačios idėjos, grupę). Ir kai prie skyriaus pedagogų prisijungė šio, jau konkretaus projekto iniciatorius, baleto kritikas Helmutas Šabasevičius, projekto koordinatorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Rūta Kudžmaitė, „žodis tapo kūnu“.
![]() | ![]() | ||||
Vroclave vykusi Europos kino apdovanojimų ceremonija nesulaukė mūsų televizijų dėmesio: Lietuvoje įprasta džiaugtis tik savimi. Tačiau praėjusį šeštadienį jos praleido progą parodyti tikrą kino Europos kultūros dvasia persmelktą šventę, kurios rengėjams nerūpi prabangūs drabužiai ir nenuoširdžios padėkos. Vakarą virtuoziškai vedęs lenkų aktorius bei angažuotas intelektualas Maciejus Stuhras kartu su Europos kinematografininkais, neatsisakydami šventiško tono, kalbėjo apie svarbius dalykus – kino ir apskritai meno esmę, priminė apie Europos vienybei iškilusią grėsmę ir Jakutijoje kalintį režisierių Olegą Sencovą. Prasmingos ceremonijos dalyvių mintys nesugriovė ceremonijos, tik paryškino vakaro bravūrišką ar autoironišką intonaciją ir kvietimus ginti menininko laisvę. Ko vertas kad ir Baltųjų rūmų kabinete („Kortų namelio“ dekoracijose) įsitaisiusios Agnieszkos Holland priminimas, kad „posttiesos laikais privalome skelbti tiesą“ ar už kūrybos indėlį apdovanoto scenaristo Jeano-Claude’o Carrière’o prisiminta kartu su Luisu Buñueliu kadaise atrasta mintis, esą geras scenaristas kiekvieną rytą „turi užmušti savo tėvą, išprievartauti motiną ir išduoti tėvynę“. Paaiškinu patriotams: jis turėjo omenyje, kad menininkas kasdien privalo išlaisvinti savo vaizduotę, juolab kad nėra prasmės aprašinėti paprastą kasdienybę.
![]() | ![]() |
Tokį, o ne kokį kitą pavadinimą padiktavo Luko Geniušo atlikti du fortepijono literatūros šedevrai – pirmu numeriu pažymėti Piotro Čaikovskio ir Maurice’o Ravelio koncertai. Šiuos kūrinius gruodžio 10-ąją pianistas skambino su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.
Ar atliekant kūrinį būna idealus intelekto ir spontaniškumo santykis? Jeigu jo esama, ar galėtume kokiu nors objektyviu būdu, pasitelkę patikimus įrankius, apskaičiuoti šį santykį ir nustatyti, kiek procentų intelekto ir kiek spontaniškumo telpa genialioje interpretacijoje? Tokio uždavinio, esu tikra, nėra sau iškėlęs nė vienas muzikantas, nors panašius, kitais žodžiais įvardijamus dalykus daugelis jų praeityje svarstė, tebesvarsto ir dabar. Tokie svarstymai ypač artimi atlikėjams, visa siela atsidavusiems muzikai ir kartu pasiryžusiems eiti savosios individualybės, savo talento diktuojamu keliu. Ar talentas gali diktuoti? Taip, jis diktuoja nepaisant nieko, nepaisant išorinių aplinkybių, ar tai būtų meninė konjunktūra, ar mados, ar dar kokie kiti dalykai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |