Komercinės širdys nukreiptos giliau

Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai“ , vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės „Širdys“ ir „Net freedom art show“ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.

Širdys parodoje yra pagrindinis paveiksluose vaizduojamas objektas, pagrindinis akcentas ir jausminės gilumos paieškos vieta. Vien širdies simbolis man pasirodė artimas, per daug pažįstamas ir kartu gal net šiek tiek nuvalkiotas. Pirma mintis, atėjusi į galvą apžiūrėjus eksponatus – tai būtų puiki paroda Valentino dienai, tačiau šiandiena, kai dar porą mėnesių likę iki tarptautinės meilės dienos, ji neturi aktualaus ir visuomenėje vyraujančio proginio konteksto. Valentino dieną vyrautų kiek romantiškesnė nuotaika ir tos širdys būtų labiau romantizuotos, jos apgaubtų meilės nuotaika, paveikslai žiūrovą įsuptų į meilės kokoną ir šildytų prisiminimų ir jausmų antplūdžiu.

Parodos anotacijoje kitas dailininkas, Veiverytės buvęs bendrakursis Ignas Gleixner apie dailininkę pasakoja, kad ją pakeitė kelionė į Ispaniją su „Erasmus“ programa. Pasikeitė jos piešimo pakraipa – „atsisakiusi akademinio piešinio, nuėjo į, kaip vokiečiai sakytų, „entartete Kunst“. Tad kyla smalsumas – ar dėl to paveiksluose vaizduojama būtent komercinės išvaizdos širdis? Tokios širdys labiausiai asocijuojasi su Valentino diena ir meilės išraiškomis. Būtent toks vaizdavimas, man su kolegėmis stovint prieš paveikslus, priminė anekdotą. Chirurgas ateina į parduotuvę ir pardavėjo paprašo sėdmenų formos saldainių dėžutės, o pardavėjas pasimeta ir pasako, kad tokios nėra. Tada chirurgas parodo į vieną dėžutę, o pardavėjas sako, kad tai širdies formos dėžutė. Tuomet chirurgas pareiškia, kad tai sėdmenų forma – jis kuo puikiausiai žino, kaip išties atrodo širdis. Manau, būtų buvę daug jausmingiau ir patraukliau vaizduoti tikrąją širdies formą, gal kiek modifikuotą, neakademišką, bet tai leistų naujau pažvelgti į širdį. Sutinku, kad darbams netrūksta įvairumo, tačiau tarp paveikslų mačiau tik vieną, kuris tikrai primena tikrą širdį – ir jis mane labiausiai sužavėjo.

Menininkę valdo širdis, kuri ir kiekvienam žmogui yra svarbi dėl romantizuoto jos sureikšminimo, pasak kurio, joje gimsta jausmai. Įdomu, ar šiais laikais žmonės tiek klauso širdies, kiek derėtų, kad suvoktų save, suprastų, ko nori, ko išties reikia, kad pasijustų laimingais. Gal paroda šiek tiek ir nukreipia į atsigręžimą į save, susimąstymą apie širdies įtaką gyvenimui, užsilikusius atsiminimus, gimstančius jausmus. Tačiau man asmeniškai pritrūko to, kas paliestų giluminius jausmus, priverstų susimąstyti, o gyvybiškai svarbų organą priverstų bent kiek suspurdėti. Išties, sunku patikėti, kad būtent šiame vidiniame organe, kuris pumpuoja kraują po visą kūną, gimsta jausmai. Juk mokslininkai nėra to įrodę – mokslui yra paslaptis net tai, ar išties mes turim sielą ir kur ji tūrėtų būti – nėra pilnai ištyrinėtos smegenys, nežinoma, gal jose ir slepiasi siela. Vieną aišku, kad širdyje kažkas vyksta sukilus jausmams, kad ji reaguoja į įvairius skaudulius. Tačiau, kodėl taip yra – atsakymo nėra. Tada pasirodo, kiek mes mažai žinome, iš kur kyla jausmai ir visai nenumanome jų atsiradimo vietos.

Galerijos salėje pasijutau kaip dideliame kūne, kuriame yra daug įvairiausių pulsuojančių širdžių. Eksponatai išdėstyti nemažais atstumais ir jų nėra daug. Labiausiai į akis krenta salės tuštumas. Kartu tai primena kelionę nuo vienos širdies prie kitos. Rodos, eini nuo vieno asmens prie kito, susipažįsti su jo vidumi, o ne išore. Jei realybėje galėtume pažvelgti iš karto į kito asmens vidų, tai, kas dedasi jame – išorė netektų maskavimo funkcijos, o ir žmogui gal būtų kiek lengviau – nereiktų švaistyti laiko pažinimui, priartėjimui ir pasirinkimui. Tad kelionė nuo vieno paveikslo prie kito buvo kaip pažintis su skirtingais asmenimis, jų skirtingais patyrimais ir jausmais, o didelė erdvė – kaip pasaulis, kuriame nešokinėji nuo vieno asmens prie kito, bet prieini prie tų, kurie labiausiai patraukia dėmesį arba yra artimiausi. Dėl to džiugina menininkės pasirinkimas tą patį motyvą interpretuoti skirtinga ekspresija.

Stebint parodą kyla idėja, kad visos nutapytos širdys gali būti vieno žmogaus, šiuo atveju – dailininkės. Kad tai yra atspindys to, kas vyksta žmogaus viduje, jį veikiant išoriniams dirgikliams. Jei čia tikrai vaizduojamos skirtingos nuotaikos, jausmai, besikeičiantys prisiminimai, tokiu atveju salė tampa menininkės kūnu. Tikiuosi, kad kiekvienas žmogus, kad ir greitai prabėgęs per parodą ir nieko nepajutęs, kada nors dar pajus jausmus, besisiejančius su Veiverytės pateiktais jausmais, ir pagaliau įprasmins paveikslus.