Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antrojo filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ („Nocturnal animals“, JAV, 2016) premjera įvyko šiemet Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV aukštai vertinamas, pas mus jis iki šiol nežinomas.
Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygiais. Pagrindinė filmo veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (koks būtų šių dienų ambicingasis amerikiečių filmas be ypatingo Amy Adams meistriškumo?). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Jų masyvūs, riebalų juostomis apdribę kūnai kartoja sporto sirgalių – šokėjų judesius. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (Armie Hammer), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis moters draugas gėjus – gal menininkas, o gal menotyrininkas – atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis, ir pabrėžia, kad jame daug mažiau skausmo nei tikrame. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą. Užtenka įsižiūrėti tik į Siuzan namuose kabančią nuotrauką, kurioje policininkas žolėmis apžėlusiame lauke taikosi į rankas pakėlusį meksikietį.
![]() | ![]() |
Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.
Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.
Paskelbtieji Juliaus Juzeliūno metai, pažymint kompozitoriaus 100-metį, praėjo labai turiningai. Muzikų bendruomenė nuoširdžiai dalyvavo daugybėje stambių ar smulkesnių koncertų, salės irgi nebuvo tuščios. Kaip unikalus projektas, Juzeliūno metus papildė įdomi, netgi interaktyvi paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos rengėjas kompozitorius Šarūnas Nakas, Juzeliūno mokinys, ten eksponavo ne tik fotografijas, instaliacijas, schemas ir t.t. (beje, kol dar veikia, rekomenduoju apsilankyti), bet ir sugebėjo sukurti trumpus filmus, kondensuotais vaizdais, trumpais užrašais ir Juzeliūno muzikos fonu perteikiančius kelionės į Sankt Peterburgą, baleto ar operų kūrimo istorijas. Ekrane galime išvysti ir 1968 m. sukurtos operos „Žaidimas“ (ne)pastatymo detektyvą. Begarsio kino stilistika suvaidintos (pasitelkti profesionalūs aktoriai ir vienas muzikas) scenos, perteikiančios autoriaus ir teatro artistų bei „partinių“ konfliktus, kompozitoriaus išgyvenimus, kompromiso paieškas, ekrane atrodo gana šmaikščiai. Bet tikrovė buvo kur kas niūresnė, o liūdnai pagarsėjusi istorija apie vis kylančias kliūtis šį veikalą iki galo įgyvendinti palieka ne vieną klaustuką. Solidžiausio Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo, šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografijoje randame faktų apie operos „kryžiaus kelius“. „Žaidimas“ buvo įtrauktas į LNOBT meno tarybos patvirtintų spektaklių 1970 m. planus. Tačiau kilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius atmetė siūlymus koreguoti partijas, taisyti kai kurias partitūros vietas. 1971 m. koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas, taip parodydami, kad kūrinys visiškai „įkandamas“. Tačiau galutinis vieno autoritetingo solisto verdiktas, neatmetant ir partijos funkcionierių įsikišimo, padėjo tašką. Opera nebuvo pastatyta. Žinant jos siužetą ir tuo metu neįprastą muzikinę kalbą, dar galima suprasti – anuomet buvo numarintas ne vienas įdomus kūrinys. Tačiau kodėl po kelių dešimtmečių istorija pasikartojo? Suabejojęs veikalo komercine sėkme, juo praturtinti repertuarą atsisakė ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; Kauno muzikinio teatro vadovai, „pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino“; Lietuvos kompozitorių sąjungos pasiūlymams dėl koncertinio atlikimo atsispyrė ir Nacionalinis simfoninis orkestras; muzikiniam telefilmui neatsirado reikiamų lėšų. „Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas“, – Ambrazo knygoje pateikiami paties Juzeliūno žodžiai.
„Propaguoti Lietuvos kompozitorių kamerinę muziką, puoselėti jos atlikimą, skatinti kamerinių ansamblių dalyvių profesinį tobulėjimą“ – toks, išties kilnus tikslas buvo skelbiamas afišoje, kviečiančioje apsilankyti XVI Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkurse, vykusiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje lapkričio 26 dieną. Kamerinių ansamblių dalyvių profesinio tobulėjimo skatinimas yra itin aktualus jauniems, dar studijuojantiems atlikėjams – maksimalistams, dažniausiai teikiantiems pirmenybę išsvajotajai solinei karjerai. Nemažiau svarbi ir Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos sklaida, ypač šiais metais, kuomet konkursas buvo skirtas kompozitoriaus, profesoriaus Juliaus Juzeliūno (1916–2001) 100-osioms gimimo metinėms. Nors Juzeliūno vardas Lietuvoje dažniausiai siejamas su simfonine muzika, jo kameriniai kūriniai sudaro ne mažesnę jo kūrybinio palikimo dalį.
Šiais metais konkurse, kurį rengia Kamerinio ansamblio katedra, vadovaujama prof. Dalios Balsytės, dalyvavo dvylika ansamblių, susibūrusių iš LMTA bakalaurų ir magistrantų. Kiekvienas iš jų atliko pusvalandžio trukmės programą, kurioje buvo privalomas Lietuvos kompozitoriaus stambios formos kamerinis kūrinys arba kamerinių kūrinių programa, o tarp lietuviškų kompozicijų neretai įsiterpdavo ir užsienio kompozitorių šiuolaikiniai, romantiniai ar klasicistiniai kūriniai.
![]() |
Klaipėdoje kasmet rengiamas šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“ klausytojus kviečia išskirtiniams įspūdžiams. Visą gruodžio mėnesį Klaipėdos koncertų salės organizuojami koncertai atveria galimybes pasiklausyti garsiausių lietuvių ir užsienio šalių atlikėjų ir orkestrų. Vienas pirmųjų festivalio koncertų, vykęs gruodžio 9 dieną, publiką kvietė pasiklausyti dar nematyto dueto. Tą vakarą scenoje susitiko dvi artimos sielos iš tolimų kraštų – pianistai Petras Geniušas ir Fali Pavri (Indija-Jungtinė Karalystė). Koncerto programai jie paruošė įspūdingus F. Schuberto, M. Ravelio, G. Gershwino fortepijoninius opusus keturioms rankoms, tarp kurių suskambo ir soliniai atlikėjų numeriai.
![]() | ![]() |
Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.
Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.
![]() | |||||
Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Per dešimtį metų įsitvirtinęs kaip vienas ryškiausių lietuvių kamerinės muzikos ansamblių ir brandžiai atstovaujantis fortepijoninio trio žanrui, „FortVio“ gruodžio 7-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje surengė šventę klausytojams ir sau, paminėdamas gyvavimo dešimtmečio sukaktį. Koncertas tapo puikia proga pasigėrėti trio atlikėjų – Indrės Baikštytės (fortepijonas), Ingridos Rupaitės-Petrikienės (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) – bendro darbo rezultatais, kuriuos, be kita ko, atspindi ir nemažai aukštų įvertinimų konkursuose, taip pat ir 2015 m. pelnyta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
„FortVio“ atlikėjai ansamblinio muzikavimo patirtimi dalinasi užsiimdami pedagogine veikla – visi trys dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje (I. Baikštytė – dar ir Koncertmeisterio), pianistė ir smuikininkė taip pat darbuojasi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje; be to, I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas dėsto kamerinį muzikavimą Mykolo Romerio universitete. Visi atlikėjai taip pat yra aktyvūs ir kitoje koncertinėje veikloje: I. Baikštytė nuolat koncertuoja su lietuvių ir užsienio instrumentininkais arba solo su orkestrais, o I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas yra ir styginių kvarteto „ArtVio“ – nariai.
![]() | ![]() |
Šeštadienio vakarą Vroclave įteikti Europos kino apdovanojimai. Iškilmingoje ceremonijoje triumfavo vokiečių režisierės Maren Ade’s filmas „Tonis Erdmanas“, gavęs penkis apdovanojimus. Jis paskelbtas geriausiu Europos 2016 metų filmu, Ade apdovanota už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų, geriausiais metų aktoriais paskelbti pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Sandra Hüller ir Peteris Simonischekas. Beje, tai pirmasis moters režisierės filmas, sulaukęs Europos metų filmo apdovanojimo.
Geriausiu pilno metražo dokumentiniu filmu pripažintas italo Gianfranco Rosi „Liepsnojanti jūra“. Trumpo metražo dokumentinio filmo apdovanojimas paskirtas filmui „9 dienos pro mano langą Alepe“ („9 days – from my window in Aleppo“, rež. Thomas Vroege, Floor van der Meulen, Issa Touma).
Geriausia 2016 m. Europos kino komedija tapo švedų režisieriaus Hanneso Holmo „Gyveno kartą Uvė“. Europos kino atradimo – FIPRESCI prizas įteiktas suomių režisieriui Juho Kuosmanenui už filmą „Laimingiausia diena Olli Mäki gyvenime“. Geriausiu Europos animaciniu filmu tapo „Mano, Cukinijos, gyvenimas“ (rež. Claude Barras, Prancūzija, Šveicarija).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |