7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Intelektualumo ir spontaniškumo dermė

Luko Geniušo ir Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas

Živilė Ramoškaitė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Muzika
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Tokį, o ne kokį kitą pavadinimą padiktavo Luko Geniušo atlikti du fortepijono literatūros šedevrai – pirmu numeriu pažymėti Piotro Čaikovskio ir Maurice’o Ravelio koncertai. Šiuos kūrinius gruodžio 10-ąją pianistas skambino su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

 

Ar atliekant kūrinį būna idealus intelekto ir spontaniškumo santykis? Jeigu jo esama, ar galėtume kokiu nors objektyviu būdu, pasitelkę patikimus įrankius, apskaičiuoti šį santykį ir nustatyti, kiek procentų intelekto ir kiek spontaniškumo telpa genialioje interpretacijoje? Tokio uždavinio, esu tikra, nėra sau iškėlęs nė vienas muzikantas, nors panašius, kitais žodžiais įvardijamus dalykus daugelis jų praeityje svarstė, tebesvarsto ir dabar. Tokie svarstymai ypač artimi atlikėjams, visa siela atsidavusiems muzikai ir kartu pasiryžusiems eiti savosios individualybės, savo talento diktuojamu keliu. Ar talentas gali diktuoti? Taip, jis diktuoja nepaisant nieko, nepaisant išorinių aplinkybių, ar tai būtų meninė konjunktūra, ar mados, ar dar kokie kiti dalykai.

 

Galvoju, žinoma, apie pianistą Luką Geniušą, fortepijono meno jaunąjį grandą (nebus per drąsu taip jį pavadinti), pasiklausius jo pastarųjų kelerių metų įvairios muzikos interpretacijų, tvirtai apsigyvenusių atmintyje, kaskart pasipildančių naujomis, kaip šiame tik ką įvykusiame koncerte. Atlikdamas kūrinį Lukas Geniušas, greta tobulai valdomos fortepijono klaviatūros ir labai rimto pokalbio su atliekama muzika, atranda vietos spontaniškiems minties ir jausmo proveržiams. Kartais visai netikėtiems, bet įtikinamiems ir pagrįstiems, atmetantiems skepsį ir kriticizmą. Savuosius sprendimus jis geba pateikti taip, kad juos tiesiog priimtum be polemikos ir pasipriešinimo. Todėl ir parašiau grandas. Jei kam nors tai sukels abejonių, pateikiu visiškai neatremiamą argumentą: Lukas Geniušas yra pirmasis per visą mūsų fortepijono meno istoriją atlikėjas lietuviška pavarde, laimėjęs dviejų pianistams reikšmingiausių pasaulio konkursų – Fryderyko Chopino Varšuvoje ir Piotro Čaikovskio Maskvoje – laurus. Tai, kad jam buvo paskirtos antrosios, o ne pirmosios premijos – tikrai ne esminis dalykas. Kas šių konkursų klausėsi, turbūt pritars, kad skirtumą tarp pirmos ir antros premijos laureatų įžvelgti ar „išmatuoti“ labai sunku.

 

P. Čaikovskio konkursą jis užbaigė įspūdingai įkūnytu Antruoju šio kompozitoriaus koncertu. Žinoma, galėjo pagroti populiarų Pirmąjį, tačiau nuėjo kur kas sunkesniu keliu, tarsi sakydamas, kad lengvi sprendimai jam neįdomūs. Dabar Vilniuje jis sugrįžo prie Pirmojo Čaikovskio koncerto ir pagrojo jį savaip, apmąstęs kūrinio vaizdinius, formos ypatybes, atsisakęs chrestomatiniam atlikimui būdingo atviro emocingumo, ryškių spalvų, didžiulių kontrastų, tačiau labai įtikinamai. Skambino įsiklausydamas į kiekvieno akordo, frazės, moduliacijos prasmę, derino jų raiškos spalvas ir niuansus, vedančiuosius ir šalutinius balsus, tobulai įgarsino turtingą kūrinio faktūrą. Jautei didžiulę pianisto mąstymo koncentraciją, plačiai nusidriekusius vaizduotės plotus. Fortepijonas skambėjo, bet negriaudėjo. Netgi pirmieji įžangos akordai nebuvo pergalingai triuškinantys, bet galios ir prakilnumo jiems visiškai pakako.

 

Į šią iki smulkmenėlės laisvai valdomą muziką tartum staigus vėjo šuoras įsiverždavo tviskantys virtuoziniai pasažai, oktavų lavinos, šuoliuojančios akordų grandinės. Kaip spontaniška improvizacija, staiga sujudinanti mąslią muzikos tėkmę. Viena bičiulė prisipažino vos susivaldžiusi nuo karštų aplodismentų, kaip gerame džiazo koncerte, po pirmosios dalies kadencijos. Man ypač įsiminė antroje dalyje vidurinės padalos Prestissimo valsiukas, pianisto atliktas tartum sapnuojant fantastinį vaizdelį. Įgyvendinti savąją viziją simfoniniame kūrinyje reikalingas labai draugiškas ir dėmesingas orkestras. Malonu konstatuoti, kad M. Pitrėno rankos vedamas jis tokiu ir tapo, galima sakyti, kūrė kartu su pianistu, pasitelkęs visas turimas priemones. Ypač pagirtinas dėmesys garso kokybei, styginių spalvingumui, lanksčiam soluojančių pučiamųjų frazavimui.

 

Per pertrauką atsikvėpusi nuo karštų aplodismentų, antroje dalyje publika klausėsi Ravelio Pirmojo Koncerto G-dur. Čia pianistas ir orkestras pademonstravo veržlumą, energiją, kai per kraštus liejasi šmaikštūs pokštai, žėri spalvų fejerverkai, amerikietiško džiazo atskambiai, pursloja džiugios emocijos. Kompozitorius pats sakė, kad koncertas nebūtinai turi pretenduoti į neapsakomą gelmę ir dramatizmą, jis gali būti linksmas ir žėrintis. Kurdamas šį opusą autorius net norėjo jį pavadinti divertismentu, bet paskui apsigalvojo. Jame svarbiausia – veržlus judėjimas, ritmas, gyvybė. Bet vidurinėje dalyje staiga prabyla fortepijonas, lėtai vinguriuodamas gana keistą, šiek tiek liūdną, šiek tiek neapibrėžtą melodiją, kuriai pritaria kairės rankos valso ritmu klaidžiojantys akordai. Šiems fortepijono garsams atitaria aukštai skriejanti fleitos melodija, o dalies pabaigoje – švelnusis anglų ragas. Lukas Geniušas, priešingai nei įžymioji Martha Argerich, šią muziką atlieka sausokai, jausmo požiūriu netgi atsietai, sakytum, asmeniškai nedalyvaudamas galimoje jausmingoje poemoje. Apie tokį sprendimą galima galvoti įvairiai, o Argerich pavardę paminėjau ne dėl to, kad pirščiau jos požiūrį, bet kad priminčiau įvairias tų pačių kūrinių įprasminimo galimybes. Tas pačias natas muzikoje galima perteikti ganėtinai skirtinga emocija, energija, nevienoda garso spalva. Panašiai kaip skaitant dramą ar poeziją. Bet literatūros atveju griežčiau sprendžiame, kieno intonacijos tinkamos, o kieno – melagingos ar apskritai klaidingos. Mat literatūra, priešingai nei muzika, – konkrečių žodžių, turinčių apibrėžtą reikšmę, menas. Beje, šį Ravelio koncertą pianistas įrašė į naujausią orkestro kompaktinę plokštelę „Orkestro divertismentas“, pasirodžiusią koncerto metu.

 

Savo triumfališką pasirodymą pianistas užbaigė Leonido Desiatnikovo muzikiniu pokštu, rusiškai pavadintu „Rondo pogonia“ (galbūt verstume kaip „Gaudynių rondo“, mat tai muzika lėlių teatrui).

 

Jei čia padėčiau galutinį tašką, pagrįstai pasipiktintų Nacionalinis simfoninis orkestras ir jo vadovas Modestas Pitrėnas. Nes, be aptartų fortepijono koncertų, buvo atliktos trys dalys iš Georges’o Bizet pirmos ir antros siuitos „Arlietė“. Ši vaizdinga muzika labai gražiai ir skambiai pradėjo koncertą. O jį užbaigė žėrinčiai pagrotas Ravelio „Bolero“. Šiuose orkestriniuose kūriniuose puikiai atsiskleidė orkestro grupių meistriškumas, skoningi pūtikų solo epizodai, darnus bendras skambesys. Beje, kaskart orkestre pastebiu jaunų naujų veidų, kurie, sprendžiant iš girdimo rezultato, į kolektyvą įsilieja pagirtinai sėkmingai.

Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas  ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas  ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.