7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jaunimo teatro jaunimas

Vido Bareikio režisuotas „Pasirinkimas“

Rimgailė Renevytė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Teatras
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.

Atėjęs į teatrą tarsi savanoriškai pasiduodi melui. Lauki pažadėtos apgaulės, net nesusimąstydamas, kad tai bus netikra. Bet kartu vis dėlto žinai, jog tai melas. Ir kaip tau pavyksta išgyventi netikrą tikrovę? O kas, jeigu ši apgaulė suardoma. Jeigu žiūri į melą, kuriame įsipina tiesa. Ar tai vis dar teatras? O galbūt tu jau nebesi žiūrovas? Gal tave jau apgavo ir jokios kitos apgaulės čia nebus?

 

„Pasirinkimo“ premjera Jaunimo teatre savo žiūrovus išties apgauna, o melas ir tiesa tampa lygiaverte priemone kuriant spektaklį. Šio spektaklio turinį būsimieji aktoriai kuria patys – iš savo asmeniškų istorijų ir skaudžių patirčių, o režisierius aktoriams nubrėžia spektaklio taisykles: balansuoti tarp tikra ir netikra. Įdomu, kad aktoriai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, bet apgaulė visgi įvyksta, tik kiek kitaip, nei mums įprasta. Pirmąsias spektaklio istorijas užbaigia dokumentinė vaizdo medžiaga, užfiksuota kūrybinėje „Pasirinkimo“ stovykloje, todėl tai sukuria autentiškumo įspūdį. Kita vertus, tuo pat metu spektaklio fiktyvumą išduoda Vidą Bareikį įkūnijantis Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. Tarsi norėtųsi kurso vadovą ir spektaklio režisierių scenoje matyti nuo pradžių, tačiau tai būtų tik bandymas dar labiau save apgauti tikrumo iliuzija. Šią apgaulę spektaklyje sustiprina Mindaugas Nastaravičius, tikroms aktorių istorijoms pritaikydamas gudrias dramaturgines taisykles. Vystantis veiksmui daugėja ir paties teatro: dokumentiškumas pereina į teatrališkumą, o asmeniškos istorijos virsta vaidmenimis.

 

Spektaklio erdvė – didžiosios salės scena, kurios viduryje stūkso pagrindiniai Paulės Bocullaitės scenografijos elementai: didžiulė smėlio dėžė, virš jos – tokio paties dydžio šiltnamis-narvas. Žiūrovai taip pat scenoje, apsupę veiksmo vietą per visą spektaklį lieka stebėtojais. Greičiausiai scena pasirinkta norint sumažinti atstumą tarp aktorių ir žiūrovų.

„Pasirinkimo“ scenoje pasirodo ne vien vaidinantys, bet ir grojantys aktoriai: scenos gilumoje įsikūrusi spektaklio grupė kuria muzikinį foną ir taip pat nuslopina emocinę įtampą po intensyvios vaidybinės scenos. Grupės apdarai (kostiumų dailininkė Aistė Radzevičiūtė) ir dainų tekstai primena šimtadienio afterparty, bet energija trykštantis „Šiltnamio efektas“ (taip spektaklyje vadinasi grupė) atlieka aktoriams bei žiūrovams dėkingą atokvėpio funkciją –  tai primena savotiškus brechtiškus zongus. Emocinio atsiribojimo spektakliui suteikia ir pasakotojas, tarpininkaujantis tarp veikiančiųjų ir žiūrinčiųjų. Tarsi sustabdydamas laiką scenoje, pasakotojas nusako mums aplinkybes, būsimus įvykius, jų pasekmes. Jis tarpininkauja ne tik tarp aktorių ir žiūrovų, bet ir tarp jausmo bei racionalios minties, todėl į pasakotojo pastabas reaguojama taip pat stipriai, kaip ir į emocines aktorių išraiškas. Šis sprendimas primena latvio Valterio Silio „Barikadas“ bei „Miškinį“, kur tarpusavy derinama dramaturgija ir asmeninė nuomonė, aktorius ir asmenybė.

 

Vido Bareikio mokiniai, II LMTA aktorinio meistriškumo kurso studentai, kalba apie didžiausius savo gyvenimo sukrėtimus, išgyvenimus, netektis ir sudėtingiausius pasirinkimus. Bent dalį šių išpažinčių sieja jų pasirinkimas būti teatre. Ir išties tai svarbi tema, ypač jaunam aktoriui, bandančiam ne tik atrasti bei pažinti, bet ir išmokti valdyti save kaip pagrindinį būsimos profesijos instrumentą. Matyt, šiuos dalykus išmano ir spektaklio režisierius, todėl leidžia teatro priemonėmis žaisti tikrove (ir net nesvarbu kokia).

 

Jaunimo teatro spektaklyje „Pasirinkimas“ Vidas Bareikis su savo studentais juda netikėta ir pavojinga linkme. Netikėta, nes ruošiant būsimus aktorius LMTA praktikoje retai pasitaiko etiudų, skirtų aktorystės ir paties teatro temai, o ką jau kalbėti apie spektaklius. Juolab kad ir kurso vadovai (dažniausiai režisieriai) specialiai aktoriams spektaklių paprastai nekuria, o tiesiog keletą studentų įtraukia į savo spektaklių masines scenas. Tiesa, pirmosios ryškiausios šios „taisyklės“ išimtys, ateinančios į galvą – tai Valentinas Masalskis, kurio pedagoginė praktika nebūtinai turi būti laikoma režisūriniais darbais, ir Gintaras Varnas su savo pirmuoju aktorių kursu, kurį baigė ir Vidas Bareikis, atrodo, antraisiais studijų metais pastatęs pirmąjį bendrą kurso spektaklį – realybės šou parodiją „Žvaigždžių kruša“. Šiuo atveju galime tik spėlioti, ar dėl Gintaro Varno įtakos Vidas Bareikis stato spektaklį savo studentams ir kalba apie juos kaip būsimus aktorius. Tarp aktorinės spektaklio raiškos ir režisieriaus bei dramaturgo kūrybinio rezultato justi skirtumas. Veikiausiai spektaklis režisieriaus „suveržiamas“ atsižvelgiant į savo studentų galimybes. Galbūt netgi dėl to išryškėja minimalistinė forma, o susitelkiant į dramaturginius lūžius kertiniu elementu tampa tema ir jos atlikimas. Kita vertus, galbūt ir šis Bareikio spektaklis gali būti laikomas pedagogine priemone? Akivaizdu, kad „Pasirinkimas“ gyvuos tol, kol būsimieji aktoriai mokysis profesijos, o jiems bręstant kaip aktoriams keisis ir pats spektaklis. Čia slypi ir pavojus, ir galimybės tobulėti: galbūt ilgainiui išblės jaunų aktorių jautrumas ir liks tik režisūrinė forma, o gal priešingai – spektaklis atsivers naujomis spalvomis. Tai ypač svarbu kalbant apie „Pasirinkimą“, kai spektaklyje dar tik auga pasauliui jautrios asmenybės, o šiandieninis jų spektaklis primena judančią, iš rankų vis išsprūstančią gyvastį. Tam tikra prasme iššūkius priima ne tik aktoriai, bet ir pats Jaunimo teatras, leisdamas jaunimą į profesionalaus teatro Didžiąją sceną. Juk šis teatro sprendimas kelia dvejonių dėl paties profesionalumo: „Pasirinkimas“ lygiateisiškai varžosi su visu repertuaru, o į teatrą „sugrįžęs“ jaunimas tarsi jau ir nebekelia sau tobulėjimo reikalavimų (žinoma, nekalbu apie spektaklio, kaip pedagoginės priemonės, svarbą, kuri neabejotinai yra). Beje, ši situacija nesvetima ir OKT/Vilniaus miesto teatrui, ir LNDT, ir kitiems teatrams, kai šalia profesionalų darbų rodomi studentų spektakliai, gelbstint net ir žymiausiems Lietuvos režisieriams, su(pa)prastina paties teatro kokybę ir nepelnytai mažina žiūrovų lūkesčius. Tad pačiam Jaunimo teatrui, o ir daugumai Lietuvos teatrų reikėtų atidžiau įvertinti spektaklio įsiliejimo į teatro repertuarą aplinkybes ir jas paaiškinti būsimam žiūrovui.

Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.