7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie konstantos svarbą

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Kinas

Visada žinojau, kad filmas gali padėti suprasti save, pakeisti gyvenimą arba bent požiūrį į kai kuriuos svarbius dalykus. Man taip yra atsitikę ne kartą nuo tada, kai dar mokykloje pasižiūrėjau Michelangelo Antonioni filmą „Riksmas“. Filmas buvo pervadintas kažkaip kitaip, nes kino teatruose jau buvo rodomas Jaromiro Jirešo „Riksmas“ – vienas šviesiausių čekų Naujosios bangos kūrinių. Antonioni filmo įspūdį atsimenu iki šiol, nors tada nebūčiau galėjęs įvardyti. Jis kalbėjo apie vienatvę, kurią paauglys išgyvena, ko gero, daug giliau, nes dar nesuvokia kankinančio skausmo priežasties. Naujame „Kine“ apie panašius įsiminusius ir svarbius filmus rašo žurnalo autoriai. Apsidžiaugiau perskaitęs, kad Antonioni filmus mini Lukas Brašiškis, Elena Jasiūnaitė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas. Dažnai prisimenami ir Andrejus Tarkovskis, Stanley Kubrickas, Krzysztofas Kieślowskis. Vadinasi, egzistuoja tam tikra konstanta, kuri padeda išsaugoti filmo vertės suvokimą, nepaisant visų postmodernistinių kino pokyčių ir vis iš naujo kino istoriją atrandančių naujų kritikų kartų.

 

Tai konstantai kylančias grėsmes straipsnyje apie Tarptautinį Toronto kino festivalį aptaria Santa Lingevičiūtė. Rašydama apie festivalio programą „Atradimai“, kurioje pristatomi jaunų režisierių filmai, ji tiksliai įvardijo pastarųjų metų kino madas ir išskyrė kelias temas, kurioms šie kūrėjai atiduoda pirmenybę. Lingevičiūtė pabrėžia, kad didžioji bėda yra ne filmų temos, o jų suprimityvinimas: „Apskritai jaunieji režisieriai man labiau pradeda asocijuotis su socialiniais darbuotojais, bandančiais „edukuoti“ visuomenę. Tačiau ta edukacija neturi nieko bendro su kino forma, kino kalba, intelekto lavinimu. Ką jau kalbėti apie erdvę, paliekamą žiūrovo apmąstymams.“

 

Su panašia „edukacija“, kurią pavadinčiau tiesiog konjunktūra, manau, susiduria ir kitų festivalių žiūrovai. Tačiau juose vis dar galima pamatyti ir iškilių filmų. Naujame „Kine“ Lukas Brašiškis rašo apie Niujorko kino festivalį. Į festivalį susitikti su filmo „Nepažįstamoji“ žiūrovais buvo atvykę ir belgų režisieriai broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai. Brašiškis užrašė pokalbį su jais. Živilė Pipinytė aptaria Gdynėje pamatytus naujus lenkų filmus, Ieva Toleikytė – konkursinę „Scanoramos“ programą.

 

Neseniai pradėtą rodyti filmą „Seklūs vandenys“ recenzuoja Rūta Birštonaitė, o jo autorių – prancūzų režisierių Bruno Dumont’ą – pristato Neringa Kažukauskaitė. Ji vadina Dumont’ą šėliojančiu metafiziku ir cituoja režisieriaus žodžius: „Kinas turėtų būti emocionalus ir nemėginti intelektualizuoti, o moralumas turėtų atliepti žiūrovo jausmus. Režisieriaus užduotis – tą žiūrovą įkvėpti.“ Man regis, žiūrovus visada įkvepia ir filmai, kuriuose vaidina Isabelle Huppert. Įžvalgų aktorės portretą parašė Aistė Račaitytė, teigianti, kad Huppert „tam tikra prasme įkūnija klasikinį Prancūzijos moters portretą, kuriame dera inteligencija, lengvabūdiškumas, pastangų nereikalaujantis stilius, diskretiški jausmai ir visa gaubianti lengva paslaptis“.

 

Po ilgokos pertraukos sukurtą naują Melo Gibsono filmą „Pjūklo ketera“ recenzuoja Ramūnas Pronckus, Jimo Jarmuscho „Gimmy Danger“ aptaria Ieva Kotryna Skirmantaitė, Jurgą Vilę sužavėjo Wimo Wenderso „Gražiosios Aranchueso dienos“.

 

Aptariamos ir lietuviškos rudens premjeros. Lina Kaminskaitė-Jančorienė recenzuoja Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“ ir teigia, kad filmas „palieka suvaržyto, šalto, svetimo kūrinio įspūdį“, jos nuomone, didžiausių pagyrų verta tik prodiuserė Uljana Kim. Ramūnas Pronckus negaili ironijos Igno Miškinio filmui „Karalių pamaina“. Recenziją jis baigia žodžiais: „Šis filmas įspėjamai signalizuoja, kad kartais kai kurių jaunųjų mūsų šalies kino kūrėjų autorinis kinas yra sietinas ne su autentišku požiūriu ar unikalia vizija, o su giliaminčio poza fiksuojama tuštybe.“ Gediminas Kukta daug tuštybės pamatė ir Romo Zabarausko filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“, Elena Jasiūnaitė suabejojo dviejų „Scanoramos“ premjerinių filmų – Giedrės Žickytės ir Maite’s Alberdi „Aš čia tik svečias“ bei Elžbietos Josadės „Dialogo su Josefu“ žanru: „abu dokumentiniai, abu su „pabėgimu“ iš Lietuvos, ir abu savo aprašuose apsimeta, kad yra portretai“. Įdomu, kokių recenzijų sulauks Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“, kuris netrukus pasirodys Lietuvos kino teatruose. Laukdami premjeros galime susipažinti su dviejų jo kūrėjų – režisierės Linos Lužytės ir aktorės Gabijos Jaraminaitės mintimis. Jas kalbino Dovilė Raustytė ir Dovilė Grigaliūnaitė.

 

Mantė Valiūnaitė prisimena šį rudenį išėjusį didįjį lenkų režisierių Andrzejų Wajdą, Pipinytė savo feljetone – Fidelį Castro. Kine atsispindi kiekvieni mūsų gyvenimo metai. Filmai padeda juos pamatyti.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis