7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Kalifornijos svajos“ – filmas apie neišsipildžiusias svajones

Ieva Šukytė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Kinas
Kalifornijos svajos
Kalifornijos svajos

„Džiazas miršta“ – liūdnai nuskamba filme „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016). Miuziklai – galima teigti – taip pat. Kada paskutinį kartą matėte tikrai gerą šio žanro filmą, kuris būtų pastatytas per pastaruosius metus? Galbūt kino akademijos paminėti „Vargdieniai“ (Les Misérables, 2012) arba „Svydis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007), tačiau jie nei kiek neprimena žavingų klasikinio Holivudo laikų, kuomet Gene‘as Kelly ir Fredas Astaire‘as iškėlė miuziklą į kino aukštumas. Šiuo metu dažnai tokių klasika tapusių miuziklų replikas galime išvysti nebent vasarą pasirodančiuose filmuose, kuriuose vyrauja lengvas turinys, įsimenamos dainos arba jų perdirbiniai, daugelį priverčiantys susimąstyti, kodėl šis žanras vis dar egzistuoja. Jeigu paklaustumėte, kiek žmonių mielai žiūri miuziklus, daug tikrai nerastumėte. Ir tikriausiai ne dėlto, kad jiems nepatiktų dainuojantys aktoriai, bet dėl blogai pastatyto filmo, savo bukumu atbaidančio net ir bet kokius kūrinius žiūrinčius žmones.

Damienas Chazelle‘is dar besimokydamas Harvardo universitete vystė idėją sukurti miuziklą, tačiau nei viena studija nesiryžo priimti rizikingo projekto, manydami, kad šio žanro kūrinys neatsipirks ir nepretenduos į pagrindinius kino industrijos apdovanojimus. Tik sulaukus didelio kritikų pripažinimo po filmo „Atkirtis“ (Whiplash, 2014), laimėjusio tris „Oskaro“ statulėles, režisieriui pagaliau pavyko įtikinti prodiuserius šio projekto sėkme.

„Kalifornijos svajos“ nukelia į praeitą dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmetį (sprendžiant iš atrankos į serialą „Po Kalifornijos saule“), kur Los Andžele susitinka du skirtingų svajonių siekiantys veikėjai. Mija (Emma Stone), dirbanti padavėja šalia „Warner Bros“ studijos esančioje kavinukėje, siekia tapti aktore. Ji dar vaikystėje lankydamasi bibliotekoje peržiūrėjo visus klasika tapusius filmus, o dabar jos siekius nuolat primena ant kambario sienos kabantis didelis aktorės Ingrid Bergman plakatas ir šalia darbo esančios kino aikštelės, kuriose ji pati kada nors tikisi filmuotis. Tuo tarpu Sebastianas (Ryanas Goslingas), gyvenantis apleistame bute, nori atidaryti savo džiazo klubą, kurį savo mėgiamo muzikanto Charlie Parkerio garbei pavadintų „Chicken on a Stick“. Į keturis (metų) laikus išskaidoma istorija, kaip ir pavasarį prasiskleidžiantys medžių žiedai, kelia alegorijas į dviejų veikėjų meilės istoriją.

Tiek Chazelle‘io kūrinyje „Atkirtis“, tiek ir šiame filme jaučiama režisieriaus meilė džiazui. Jaunystėje norėjęs tapti profesionaliu džiazo būgnininku, savo asmeninę istoriją jis panaudojo kurdamas ankstesnįjį savo filmą. „Kalifornijos svajose“ džiazas alsuoja per Sebastianą – pianistą, tikintį džiazo ateitimi ir nuolat užsukantį į mažus džiazo klubus. Net ir džiazo nemėgstanti Mija, besiklausydama Sebastiano istorijų ir jo grojamos muzikos, suprasdama jos turinį, ima prisijaukinti žanrą.

Kurdamas „Kalifornijos svajas“, Damienas Chazelle‘is neslepia, kad jį inspiravo senieji klasikiniai miuziklai. Sebastianas tarsi tampa Gene'o Kelly „Dainuojantys lietuje“ (Singin‘ in the Rain, 1952) įkūnyto Dono prototipu. Trečią kartą kartu vaidinantys aktoriai Emma Stone ir Ryanas Goslingas jau vadinami šiuolaikine Fredo Astaire‘o ir Ginger Rogers Holivudo pora. Jie, kaip ir auksinės eros miuziklo aktoriai, filmuodami numerius stengėsi juos atlikti per vieną kartą, taip nusilenkdami kino legendoms. Kuriant filmo scenografiją ir pasirodymus juntama prancūziškų miuziklų įtaka. Ryškios drabužių spalvos, derinamos su aplinka, primena filmus „Jaunos merginos iš Rošeforto“ (Les demoiselles de Rochefort, 1967) ir „Šerburgo skėčiai“ (Les parapluies de Cherbourg, 1964), kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko prancūzų aktorė Catherine Deneuve. Pastarojo siužetinė linija taip pat kiek primena „Kalifornijos svajas“. Dviejų kupinų svajonių veikėjų meilei sutrukdo Prancūzijos ir Alžyro karas, kuris jaunuolius išskiria visam laikui. Tik filmo pabaigoje jie trumpam susitinka Gajaus atidarytoje degalinėje. Šioje istorijoje Sebastiano ir Mijos santykiams netrukdo joks karas, bet judviejų karjeros siekiai ima viršų.

Kad ir kaip jie stengtųsi vienas kitą morališkai paremti ar padėti, miuziklo antroje pusėje matomas veikėjų lūžis (romantiška vakarienė Sebastiano bute) neišvengiamai dainuoja apie jų santykių pabaigą. Sebastianas savo svajonę atidaryti klubą iškeitė į šiuolaikinio pop-džiazo grupę ir gastroles, o Mija, kurianti mono spektaklį, vis mažiau mato save kaip aktorę. Kūrinio pabaigoje režisierius panaudoja Xaviero Dolano „Mamytėje“ (Mommy, 2014) naudojamą techniką, kur montažo pagalba pagrindiniam veikėjui Styvui kūrinio pabaigoje jis sukuria laimingos pabaigos jausmą. Damienas Chazelle‘is veikėjus grąžina į pradžią ir per kelias minutes parodo, kokia galėjo laukti ateitis, jei jie būtų elgęsi kitaip. Miuziklo prologe nuskambanti kompozitoriaus Justino Hurwitzo sukurta „Another Day of Sun“ daina iš pradžių nuteikia lengvo turinio siužetui. Tačiau po visais choreografiniais numeriais ir gražiomis melodijomis, dedikuotais klasikiniams filmams, slepiasi gilesnė dviejų žmonių istorija, skirta neišsipildžiusioms jų svajonėms.

Kalifornijos svajos
Kalifornijos svajos
Kalifornijos svajos
Kalifornijos svajos
Kalifornijos svajos
Kalifornijos svajos