Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.
![]() | ![]() | ||||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() | ||||
Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jau skaitant šventines televizijų programas apima visiška nykuma: mišios, estrados koncertai, Cicinas ir Mikutavičius, nejuokingos lietuviškos komedijos. Tarsi programų sudarytojai būtų apaugę taukais ir pelėsiais, atsigręžę į šlovingą praeitį, kur visi buvo ponai, bajorai ir aristokratai. Gal todėl taip uoliai paskutinę metų savaitę LRT siūlys lygiuotis į anglus ir pažers daugybę klasikos ekranizacijų: Davido Hugh Joneso „Kalėdų giesmę“ (27 d. 22.55), Cary Joji Fukunagos „Džeinę Eir“ (28 d. 22.20), Gileso Fosterio „Princą ir elgetą“ (30 d. 23.05), o antrąją Kalėdų dieną (26 d. 16.50, LRT Kultūra, 26 d. 23.10) bus galima pamatyti, ką būsimoji karalienė Elžbieta II (Sara Gadoh) ir jos sesuo princesė Margaret (Bel Powley) veikė 1945 m. gegužės 8-ąją, kai joms pavyko pabėgti iš svarbaus priėmimo viešbutyje „Ritz“ (filmas „Naktis be karūnos“).
Jei ką ir verta prisiminti, tai 1979 m. Bobo Fosse’o sukurtą miuziklą „Visas tas džiazas“ (LRT Kultūra, 31 d. 21 val., LRT, sausio 1 d. 00.30). Tai autobiografiškas filmas ir kartu režisieriaus testamentas. Šiame filme Fosse’as prisiminė situaciją, kai baigiant filmą „Lenny“ ir Brodvėjuje repetuojant miuziklą „Čikaga“, kuriame vaidino žmona Gwen Vernon, jį ištiko infarktas. Tada jis sumanė, pasitelkęs „Visą tą džiazą“ , apmąstyti savo gyvenimą ir bent iš dalies išsivaduoti nuo artėjančios mirties baimės. Pagrindinis filmo veikėjas – choreografas ir kino režisierius Džo Gideonas (Roy Scheider) – Brodvėjuje stato miuziklą ir dar kuria filmą apie kontroversišką komiką. Džo gyvenime visada buvo per daug darbo, moterų, tabako ir narkotikų, todėl jis ir atsiduria ligoninėje, kur veikėją aplanko graži jauna moteris – Mirtis. Jos paskatintas, Džo pradeda prisiminti praeitį.
![]() | ![]() | ![]() |
Į kino teatrų sales atkeliavo ne viename geriausių metų filmų dešimtuke minimas, Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas prancūzų kino režisieriaus Bruno Dumont’o filmas „Seklūs vandenys“ („Ma Loute“, Prancūzija, Vokietija, 2016). Provokatyviomis, žiauriomis realistiškomis dramomis garsėjęs režisierius prieš kelerius metus nustebino gerbėjus, sukūręs kriminalinį keturių dalių juodojo humoro serialą „Mažasis Kenkenas“ (2014). Filme „Seklūs vandenys“ režisierius grįžta prie panašių idėjų, dar giliau grimzdamas į siurrealumą, satyrą, farsą ir absurdą.
Filmas nukelia į 1910-ųjų vasarą Šiaurės Prancūzijoje, kur atostogauti atvyksta aristokratų Van Petigenų šeima. Apsistoję prabangioje egiptietišką stilių imituojančioje viloje ant kalvos, dienas jie leidžia svaigdami, kartais vos ne alpdami, nuo apylinkių „dieviško“ grožio. Visai šalia slėnyje gyvena žvejų ir moliuskų rinkėjų Briuforų šeima. Tėvas ir vyriausias sūnus Malutas už keliasdešimt centų valtimi arba tiesiog ant rankų kelia poilsiautojus per potvynio užliejamą įlanką. Paslaptingai pradėjus dingti vasarotojams, policijos inspektorius ir jo padėjėjas imasi tyrimo. O Petigenų ir Briuforų šeimų atžalos Bili ir Malutas susidomi vienas kitu ir įsimyli.
![]() |
„Prospekto“ galerijoje Svajonė ir Paulius Stanikai pristatė naują konceptualų projektą „Uraganas Theresa“ ir katalogą. Apie jų fotografiją rašantis Kęstutis Šapoka teigia, jog tai yra procesuali, performatyvi ir nekonvencionali sistema. Instaliacija pasižymi artikuliuotu siužetu, įtampa, o pasitelkus fotografiją kuriamas baimės įspūdis.
Šiai parodai svarbiausias yra erdvės pajautimas. Reikšmingiausi instaliacijos momentai: tamsa ir tarsi iš gilumų išnyrantis apšvietimas, išlupinėtos lubų plokštės, didelis fotografijų formatas (134 x 205 cm), siaučiančio vėjo garsas bei televizoriaus ekrane rodoma nerūpestingai vėduokle besivėduojanti Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. Ji nenutuokia, kokius stiprius vėjus sukelia jos galantiškas vėduoklės mostas! Beveik visos parodos fotografijos, kaip ir būdinga Stanikų kūrybai, pirmiausia sukrečia keistumu, ypač ginklų, peilių natiurmortai, dvelkiantys siaubu, panika ir kartu namudiškumu, nes kompozicijose vaizduojamos kambarinės gėlės, austi kilimai ar švelniu audeklu uždengtas skulptūrinis portretas. Tad kalbėsiu ne apie fotografinę raišką, o apie šį keistumą, apie kuriamo politinio vaizdinio groteską.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.
Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nostalgija – pavojingas dalykas. Ji prarijo amerikietį Damieną Chazelle’ą. Jam to net nežinant, nes, duodu ranką nukirsti, režisierius tikėjosi, jog kuria „naująją klasiką“ (taip „Kalifornijos svajas“ jau spėjo pavadinti ne vienas užsienio kino kritikas). Kuria originalų hommage, kuris dvelkia nostalgija tam, ko mes, pragmatiškoji šiuolaikinė karta, neva nebevertiname. Ką ten nevertiname! Mes gi net nebežinome, kas tas klasikinis miuziklas, klasikinis džiazas, pagaliau – klasikiniai jausmai.
Tačiau bekurdamas Chazelle’as ėmė ir prisitrynė pūslių. Kruopščiai išdailino estetiką, rinko spalvas ir faktūras, sustatė šokių numerius, citavo daug 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio filmų, tačiau nuo savęs taip nieko ir nepridėjo. Todėl miuziklas su moterų ir vyrų numylėtiniu Ryanu Goslingu bei Emma Stone (už ką jai „Volpi“ taurė Venecijoje?) labiausiai (nu)stebins tuos, kuriems kino istorija prasideda kažkur 1990-aisiais ir kurie šiandien kine ieško kažko gražaus, estetiškai paveikaus ir kvapą gniaužiančio. Kažko, apie ką išėję iš salės galėtų pasakyti, man rodos, dabartinę jaunąją kartą bene geriausiai apibūdinantį žodį – vau!
![]() | ![]() | ![]() |
Viena nūdienos fortepijono meno garsenybių Pierre-Laurent’as Aimard’as pasižymi tuo „specifiniu apetitu“ (pasak Mūzos Rubackytės, su kuria kadaise teko apie tai kalbėtis) šiuolaikinei muzikai ir XX a. klasikai, kokį jaučia toli gražu ne kiekvienas pianistas. Juoba ne kiekvienas iš tą muziką pamėgusiųjų geba ją tokiu lygiu interpretuoti ir atskleisti. Galiausiai nedažnam pavyksta ant tokio „nekanoninio“ repertuaro pagrindo pasistatyti ne vien nišinei publikai žinomos aukščiausios prabos atlikėjo reputacijos rūmą. Tiesa, prancūzų pianistas mielai imasi skambinti tiek Beethoveną, tiek Ligeti – o kad kibirkštį geba įskelti iš bet kokios jam patikėtos medžiagos, turėjome progos įsitikinti gruodžio 16-ąją Vilniuje.
Aimard’o rečitalis turėjo tapti viena iš šiųmečio „Gaidos“ festivalio kulminacijų, tačiau, pianistui susirgus, koncertas buvo perkeltas iš spalio į gruodžio mėnesį – kai bendrą festivalio „klavišų ir stygų“ koncepciją turbūt jau ir patys rengėjai buvo primiršę. Galbūt tas nelemtas perkėlimas lėmė ir tai, jog filharmonijos Didžiojoje salėje žiojėjo neadekvatus įvykio svoriui laisvų kėdžių kiekis. Ne, salė anaiptol nebuvo pustuštė, tačiau net jei ir galime džiaugtis savo ne pačiu prasčiausiu (nelygu su kuo gretinsi) koncertiniu gyvenimu, tokio kalibro menininkai tikrai apsilanko ne taip dažnai, kad galėtume sau leisti neatpažinti tokios progos. Gal vis dėlto kompozicinis kanonas mums yra stipresnis argumentas nei – priešingai paplitusiam įsitikinimui – žymaus atlikėjo pavardė?
![]() |
Dviejų „Auksinių palmės šakelių“ laureatas Bille Augustas jau baigia filmą „55 žingsniai“ („55 steps“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Helena Bonham Carter. Tačiau Marakešo kino festivalyje jis jau kalbėjo apie būsimą filmą. Tai bus biografinis pasakojimas apie italų dizainerį Gianni Versace, jį vaidins Antonio Banderas.
Dizaineris buvo šlovės viršūnėje, kaip tapo serijinio žudiko ir savo gerbėjo Andrew Cunanano auka. Jaunuolis nužudė savo dievuką 1997 m. vasarą ir po aštuonių dienų nusižudė pats. Versace buvo jo penktoji ir paskutinė auka.
Filme bus pasakojama apie dizainerio iškilimą nuo 8-ojo dešimtmečio iki pat mirties, daug dėmesio bus skirta Versace santykiams su seserimi Donatella. Augustas su Banderasu filmavimo aikštelėje jau buvo susitikę prieš ketvirtį amžiaus filmuojant „Dvasių namus“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |