Vroclave vykusi Europos kino apdovanojimų ceremonija nesulaukė mūsų televizijų dėmesio: Lietuvoje įprasta džiaugtis tik savimi. Tačiau praėjusį šeštadienį jos praleido progą parodyti tikrą kino Europos kultūros dvasia persmelktą šventę, kurios rengėjams nerūpi prabangūs drabužiai ir nenuoširdžios padėkos. Vakarą virtuoziškai vedęs lenkų aktorius bei angažuotas intelektualas Maciejus Stuhras kartu su Europos kinematografininkais, neatsisakydami šventiško tono, kalbėjo apie svarbius dalykus – kino ir apskritai meno esmę, priminė apie Europos vienybei iškilusią grėsmę ir Jakutijoje kalintį režisierių Olegą Sencovą. Prasmingos ceremonijos dalyvių mintys nesugriovė ceremonijos, tik paryškino vakaro bravūrišką ar autoironišką intonaciją ir kvietimus ginti menininko laisvę. Ko vertas kad ir Baltųjų rūmų kabinete („Kortų namelio“ dekoracijose) įsitaisiusios Agnieszkos Holland priminimas, kad „posttiesos laikais privalome skelbti tiesą“ ar už kūrybos indėlį apdovanoto scenaristo Jeano-Claude’o Carrière’o prisiminta kartu su Luisu Buñueliu kadaise atrasta mintis, esą geras scenaristas kiekvieną rytą „turi užmušti savo tėvą, išprievartauti motiną ir išduoti tėvynę“. Paaiškinu patriotams: jis turėjo omenyje, kad menininkas kasdien privalo išlaisvinti savo vaizduotę, juolab kad nėra prasmės aprašinėti paprastą kasdienybę.
Gal todėl kinematografininkų vaizduotę taip jaudina mafija. Šįvakar (LRT, 16 d. 23.10) Joe Carnahano filme „Rūkstantys tūzai“ (2006) buvęs gangsterių vadeivos globotinis, iliuzionistas Asas nusprendžia duoti parodymus prieš Las Vegaso mafiją, o gangsteriai už jo galvą pasiūlo milijono dolerių premiją. Premija traukia dešimtis įvairiausių žudikų ir kitokių laimės ieškotojų. Tačiau Asą saugantys FTB agentai turi ir savo tikslų. LRT Kultūra rytoj (17 d. 21 val.) siūlo prisiminti 1973 m. Richardo Fleischerio sukurtą kriminalinę dramą „Donas mirė“. Tada itin populiarus aktorius Anthony Quinnas filme suvaidino mafijos „krikštatėvį“. Jo mirtis sukelia sumaištį, nes trys mafijos „šeimos“ pradeda kovoti už teisę užimti jo vietą.
1984 m. Pedro Almodovaro filmo „Ką padariau, kad to nusipelniau?“ (LRT, 22 d. 21 val.) veikėja Glorija (Carmen Maura) taip pat taps žudike. Ši pavargusi moteris kartu su vyru, anyta ir dviem sūnumis gyvena mažame butelyje Madrido pakraštyje. Ji dirba aštuoniolika valandų per parą, todėl nenuostabu, kad moters jėgas palaiko amfetaminas. Juolab kad vyras taksistas tik prisimena savo meilės ryšį su vokiečių dainininke ir nuolat klausosi jos dainos „Nur nicht aus Liebe Winen“. Čia jau reikia atiduoti duoklę Almodovaro humoro ir kičo jausmui, mat šią slaviškų melodijų dainą Zarah Leander (jos balsą ir girdime) dainavo 1939 m. Carlo Froelicho muzikiniame filme apie kompozitoriaus Piotro Čaikovskio ir rusų aristokratės meilę.
Filmo siužetas žada daug netikėtumų, tačiau gal net įdomiau stebėti, kaip Almodovaras elgiasi su žiūrovų pamėgtais žanrais ir kaip priverčia juoktis tada, kai iš tikrųjų gaila gyvenimo nuolat skriaudžiamos Glorijos. Režisierius yra sakęs, kad jam buvo svarbu filmą susieti su italų neorealizmu: „Man neorealizmas – tai melodramos aspektas, suteikiantis daug reikšmės ne tik jausmams, bet ir visuomenės savivokai. Neorealizmas pašalina iš melodramos viską, kas dirbtina, bet išsaugo pagrindinius jos elementus. Filme „Ką padariau, kad to nusipelniau?“ didžiąją dalį melodramos elementų pakeičiau juoduoju humoru. (...) Humoras padeda ispanams kovoti su viskuo, kas juos verčia kentėti, kas žadina nerimą, su mirtimi.“ Gaila, kad ispanus ir Ispaniją garbinantys lietuviai neišmoko iš jų šio jausmo.
Skaitydamas beveik tūkstančio puslapių Johno Le Carrе́ biografiją aptikau iki šiol negirdėtą terminą „Alterszorn“, kuriuo apibūdinamas senatvinis įtūžis, ir teiginį, esą vėlyvaisiais savo gyvenimo metais rašytojai tampa radikalesni ir piktesni. Ko gero, šis terminas tiktų ir Jameso L. Brookso filmo „Geriau nebūna“ (LRT, 17 d. 23 val., LRT Kultūra, 19 d. 21 val.) veikėjui rašytojui Melvinui, kuris nekenčia visų, gyvena užsidaręs knygų prigrūstuose namuose ir dėl savo keisto būdo nuolat patenka į komiškas situacijas. Rašytojo gyvenimas pradeda keistis, kai jis apsiima pagloboti ligoninėje atsidūrusio kaimyno gėjaus šunį Verdelą. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Jackas Nicholsonas, jo partneriai – Helen Hunt ir Gregas Kinnearas, Verdelą suvaidino net šeši Briuselio grifonai. „Geriau nebūna“ – iš tų filmų, kurie primena: artėja Kalėdos.
Jūsų –
Jonas Ūbis
