7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie ilgesį

Motina aštuonerius metus filmuoja du savo sūnus. Nuo jų vaikystės iki paauglystės. Tą darydama atsargiai formuluoja klausimus – kas yra vaikystė, kaip ją apibrėžti, kokį ryšį jaučiame su broliais, seserimis, kitais šeimos ir giminės nariais? Šie klausimai „Broliams“ suteikia universalumo, tačiau prideda ir sentimentalumo dozę, kurią Holm ne visad tolygiai paskirsto. Todėl dokumentinis filmas šokinėja nuo buitinių berniukų kasdienybės epizodų (mokykla, pamokos, namų darbai, futbolas) iki vizualių (visai kitas koloritas) pajūrio epizodų, kuriuose veriasi, ar bent jau to nori kūrėja, egzistencinė filmo erdvė. Vis dėlto pirmuosius nenudailintus epizodus stebėti daug įdomiau.

Šypseną sukelia ir labiau „mamiškas“ nei režisūriškas noras pareguliuoti berniukų paauglystės vaizdus. Kalbu apie scenas, kurios sufleruoja, jog štai vienas iš sūnų turbūt pirmą kartą susižavi mergaite. Todėl kamerai būtinai reikia parodyti toje pačioje klasėje sėdinčią sūnaus „simpatiją“. Nors tuo metu berniukas galėjo galvoti apie futbolą ar naują šukuoseną, kurią vėliau nukopijuos nuo mėgstamos roko grupės vokalisto. Jau tos mamos...

Atraskime Ofeliją savo gyvenime

 „Post Proceso teatras“ savo naująjį sezoną pradeda spektaklio „Ofelijos“ premjera. Kaip ir kiekvieną sezoną, taip ir šį, režisierius Tomas Lagūnavičius stebina naujomis idėjomis, netikėtomis, neįprastomis mintimis. Su režisieriumi kalbamės apie spektaklį ir darbą su neprofesionaliomis aktorėmis.

Gera pradžia, paženklinta šalčiu

Artūras Areima ir Paulius Ignatavičius buvo bendrakursiai. Nieko keisto, kad tarp jų darbų esama panašumo. Pirmiausia, manau, bendras jų spektaklių bruožas – tai šaltis. Norintys teatre pakurstyti savo emocijas verčiau tegu renkasi ką nors kitą. Čia, nors dažnai ir griebiamasi aktualių temų, jos būna pateikiamos taip, tarytum režisierių asmeniškai neliestų, taip, lyg jie galėtų žvelgti į viską iš šalies ir netgi žinoti, kas teisus, o kas klysta. Vis dėlto reikia pridėti, kad ši šalčio stilistika pirmiausia – skiriamasis Artūro Areimos, kartu su nuolatine savo kostiumų dailininke Monika Gurskyte itin pamėgusio klasikinius vyriškus kostiumus, bruožas, o štai Pauliaus Ignatavičiaus kūryboje bent kol kas nemažai erdvės užima ir atsitiktinumas (čia daug galios turi susidariusios aplinkybės, kūrybinė komanda, dramaturgija ir t.t.). Tarkim, Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ apskritai labai asmeniškas, čia vaidina ne tik jis pats, bet ir jo tėvas. Ir visgi, kartais tarp šalčio ir asmeniškumo nėra nieko bendra, jie vienas kitam netrukdo. Tačiau nenorėdama anksčiau laiko įsipainioti į pasiteisinimų pinkles verčiau jau neskubėsiu su apibendrinimais, o užmesiu akį į du paskutinius šių režisierių darbus: Artūro Areimos „Klamo karą“ (Artūro Areimos teatras) ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečius“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), nuo kurių šios mintys ir prasidėjo.

Artistui ir kompozitoriui atminti

Sausio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje buvo surengtas vakaras, skirtas paminėti 2016 m. lapkričio 29 d. amžinybėn iškeliavusį kompozitorių, pianistą, Kamerinio ansamblio katedros profesorių Julių Andrejevą. Koncertas buvo planuojamas dar su pačiu J. Andrejevu, norėta atšvęsti jo 75-ąsias gimimo metines, taigi ir numatytas gimimo dieną – sausio 7-ąją...

 

Žvelgiant į J. Andrejevo gyvenimo aplinkybes ir prisimenant bendravimą su juo, galima sakyti, kad pirmiausia tai buvo Artistas iš didžiosios raidės. Šį savo asmenybės tipą, regis, paveldėjo. Julius (dokumentuose Julijus) Andrejevas augo Kaune, ne pirmos kartos inteligentų šeimoje. Jo senelis buvo istorikas ir dėstytojas Ignas Jonynas (kompozitoriaus sūnus aktorius ir režisierius Ignas Jonynas dėl lietuviško skambesio pasivadino prosenelio pavarde), rūpinęsis ir vaikaičio istorinėmis žiniomis. Mama – prestižinėse „Saulės“ ir Jono Jablonskio gimnazijose dirbusi anglų kalbos mokytoja, subūrusi ir teatro būrelį, o namuose skambindavusi fortepijonu, akompanuodavusi savo vyrui operos solistui, tenorui Rostislavui Andrejevui (kurio venomis tekėjo, anot kompozitoriaus, daugelio tautų kraujas). „Julius buvo mūsų klasės pažiba“, – Juozo Naujalio meno mokyklos laikus prisimena smuikininkas Petras Kunca. „Mes su Andrejevu mokykloje mokėmės pas tą pačią mokytoją Birutę Strolienę, kuri galėjo pusę dienos dirbti prie dviejų frazių, kad pajustume jų prasmę“, – šių eilučių autorei komentavo pianistė pedagogė Ala Bendoraitienė. Konservatorijoje jaunuolio artistiškumą neabejotinai savo pavyzdžiu stiprino Aldona Dvarionienė ir Balys Dvarionas, iš kurio A. Dvarionienė tikėjosi jos atsiųsto studento skambinimui uždėsiant „gliancą“, kaip pasakojo pats J. Andrejevas.

Tarp normos ir nukrypimo: filmai, kurie klausia

Išmaniųjų telefonų, „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“ laikais bet koks nufilmuotas vaizdas tapo savaime suprantamas. Jis mums nebekelia klausimų apie reprezentaciją. Vis mažiau vargina vaizdo ir realybės santykio apmąstymais. Net kameros atrodo jaukesnės – jas į save ir kitus atsukame beveik kasdien.

 

Šiandien, kad taptum režisieriumi, užtenka turėti mobilųjį telefoną, vaizdą apdorojančias programėles ir šiek tiek įžūlumo. Pastarasis tam, kad prasiskintum kelią pro interneto šabakštynus ir surastum savo auditoriją. Jei ši pasirodys per maža, padės specialieji tarptautiniai kino festivaliai, kurie rodo tik išmaniaisiais telefonais kurtus filmus arba tokiems filmams skiria atskiras programas. Jei pasiseks, gausi dėmesio. Jei dar labiau pasiseks, – laimėsi pinigų protingesniam telefonui.

 

Ši mūsų realybė kaip niekada komplikuoja tai, ką vis dar vadiname kinu. Ką jau kalbėti apie vadinamąsias mažąsias kino formas – trumpametražius filmus. Pastarieji dėl begalinės vaizdų griūties, man rodos, dabar kaip niekad kompromituojami ir sulaukia nepelnyto skepticizmo.

Vienas geras darbas

Kauno fotografijos sąjungos biure yra toks lyg ir stendas, nusėtas lapeliais ir lapukais, kortelėm ir korčiukėm ir dar dievai žino kuo. Ant to lyg ir stendo kabo ir lapas su užrašu „darbai“, kur šie papunkčiui išvardinti žemiau. Žinote, koks paskutinis? „Pas Juškelį kavos“.

 

Šis kuriozas man primena ir patį Romą Juškelį, ir po biuru esančią parodą. Fotografą primena todėl, kad nors šis kūrė tokiu laikotarpiu, kurį daugelis dabar rakinėja po šapelį, t.y. sovietmečiu, tekstų apie R. Juškelį (taip pat kad ir trumpo jo paminėjimo) nelabai rasi. Kiek pamenu, yra tik vienas ar du Tomo Pabedinsko tekstai, vieną iš jų galima rasti vienintelėje Juškelio fotografijų knygoje „Kauno pasakojimai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Kauno skyrius, 2008 m.). Tai mane verčia klausti, ar šis menininkas, nebuvęs priskirtas Lietuvos fotografijos mokyklai (kaip, beje, teigia ir T. Pabedinskas), yra iš karto, tarsi ir taip akivaizdu, nenusipelnęs Lietuvos fotografijai? Ir tada kiek nutolstant: ar (kiek perfrazuojant Kęstutį Šapoką, žr. http://artnews.lt/pleneras-kaip-metafizinis-siaubas-vidmanto-ilciuko-projektas-vartu-galerijoje-13548) „Tautinė mokykla“ yra tas etalonas, tas vienintelis ir nepakartojamas reiškinys, kuriuo šiandien vis dar aklai sekama? Mano galva, R. Juškelio paroda yra priminimas, ką aš pamiršau per savo besaikį norą prisišlieti prie to, kas vadinama „fotografijos klasika“.

Solveigos Daugirdaitės knygos „Švystelėjo kaip meteoras“ pristatymas

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) sausio 19 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečiame į Solveigos Daugirdaitės knygos „Švystelėjo kaip meteoras“ pristatymą.
 
Literatūrologė S. Daugirdaitė už naujausią knygą „Švystelėjo kaip meteoras: 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015) ir literatūros bei kultūros tekstus, svarstančius aktualius literatūros recepcijos, funkcionavimo visuomenėje klausimus, besibaigiant 2016-iesiams apdovanota vienintele literatūros kritikams skirta Vytauto Kubiliaus premija.

Tai knyga apie pasaulinio garso intelektualų – prancūzų filosofų ir rašytojų Simone’os de Beauvoir ir Jeano Paulio Sartre’o – viešnagę Lietuvoje 1965 m. vasarą. Remiantis to meto spaudos duomenimis ir vėliau pasirodžiusiais prisiminimais, studijoje siekiama rekonstruoti viešnagės detales, aptarti atsiminimuose fiksuojamus faktus ir jų interpretacijas, analizuoti, kodėl lietuvių intelektualai taip sureikšmino šį apsilankymą, kaip jis buvo prisimenamas, kas pabrėžiama kaip svarbiausia. Kitaip sakant, ieškoti atsakymų, ką ši viešnagė kalba apie mūsų mąstymą bei vertybes.

Kaune svečiai praleido 1965-ųjų liepos 30-osios pusdienį. Didžiausią įspūdį, be M. K. Čiurlionio paveikslų, jiems paliko anuomet Skulptūros ir vitražo galerijoje eksponuotas Juozo Mikėno „Rūpintojėlis“, sukurtas pagal nežinomo liaudies menininko skulptūrą. Poetas Eduardas Mieželaitis šiam prancūzų filosofo ir lietuviško Rūpintojėlio susitikimui skyrė eilėraštį „Medžio grimasos“ (1970), sukėlusį anuomet sambrūzdį tarp literatų. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus knygai pristatyti pasirinktas kaip vieta, kurioje eksponuojami svarbiausi lietuvių kultūros turtai ir kur vis dar rymo J. Mikėno „Rūpintojėlis“.
 
Autorės žodžiais, „Lietuvos, okupuotos mažos šalies, intelektualams Simone‘os de Beauvoir ir Jeano Paulio Sartre’o viešnagė teikė pasididžiavimo savimi ir vilties, kad mūsų kultūra gali būti įdomi kitiems. Žvelgiant iš pusės šimtmečio perspektyvos atrodo, kad tai ir yra didžiausia šio prancūzų intelektualų apsilankymo Lietuvoje 1965-ųjų vasarą prasmė.“
 
Knyga iliustruota autentiškomis nuotraukomis, to meto spaudos iliustracijomis, meno kūrinių reprodukcijomis.
 

 

Alternatyvus R. Juškelio žvilgsnis į realybę

Kai kurie žmonės mano, jog gyvenimą mato realistiškai ir į kitus žvelgia lyg žiūrinčius į pasaulį pro „rožinius” akinius, t.y. su fantazijos kibirkštimis. Vienas iš pastarųjų buvo neseniai miręs fotomenininkas Romas Juškelis (1946–2016). Fotografo atminimui pažymėti Kauno fotografijos galerijoje sausio 3 – 22 d. veikia autoriaus personalinė paroda. Dėl nuolatinio darbo savo kūrybinėse dirbtuvėse „tyliuoju kauniečiu” pramintas menininkas, sukurdamas retrospektyvinį žaismą tarp dokumentikos ir spalvų, į gyvenimą siūlo žiūrėti per spalvotą prizmę.

Ramūno Grikevičiaus paroda „Susitikimas indėnų žemėse“

Sausio 12 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma tapytojo Ramūno Grikevičiaus kūrybos paroda „Susitikimas indėnų žemėse“.

Ką autoriui reiškia „Indėnų žemės“? „Tai – tyra ir mistinė vieta, kurioje susijungia žmonės ir gyvūnai su dievais, mokslas su misticizmu, kalnai ir stepės su žvaigždėmis ir visa visata, mirusieji su dar negimusiais. Indėnų žemės man yra ne visada egzistuojanti tiesos vieta, susikūrusi dar vaikystėje. Savo darbuose, kaip ir gyvenime, stengiuosi sujungti kasdieniškus reikalus su šiuo utopiniu pasauliu.

Kiekvienas paveikslas yra atskira istorija, dažnai labai asmeniška. Savo paveikslų kompozicijas konstruoju iš mano realybėje dominuojančių simbolių, atsitikusių įvykių, matytų vaizdų, ironiško požiūrio į savo gyvenimą, buities ir būties santykių dermės. Nors tapyba savo esme yra utopinė, visiškai nereikalinga žmogaus išgyvenimui veikla, bet ji suteikia viltį ir prasmę. Smagiausia, kai viską suliejus į visumą, betapant, kartais pavyksta atsidurti toje Indėnų žemėje“, – pasakoja R. Grikevičius.

Dailėtyrininkės Karolinos Tomkevičiūtės teigimu, „R. Grikevičius savo kūrybos kelyje visada lieka ištikimas tikrajai tapybos prigimčiai, nuolat ieško naujų jos formų, tačiau nesivaiko madų. Pasitelkęs tradicinę tapybos išraišką, R. Grikevičius prabyla šiuolaikiškai ir aktualiai. Paskutiniojo dešimtmečio kūriniuose justi menininko užtikrintumas tuo, ką daro. Jis nuolat sau užduoda klausimą, kas jam svarbiausia viename ar kitame darbe. R. Grikevičius, sako, jau išmokęs priartėti prie tapymo esmės ir neanalizuoti tapybos proceso, todėl kūrybos rezultatas visada gimsta intuityviai.

Nuo pat kūrybos pradžios R. Grikevičiaus darbuose dominuoja figūratyvinės kompozicijos, siurrealistiniai fragmentai. Menininko kūrybos kelias yra nuoseklus, jo darbuose vyrauja dvi linijos: dieviškoji, kuri skleidžiasi per taurius patyrimus, ir žemiškoji, prasiveržianti per nuopuolius ir aistras. Vis dėlto paskutiniųjų metų kūriniuose šie du kontrastingi poliai persipina. R. Grikevičius savo būsenas paverčia tapybos kalba, taip jo kūriniuose atsiveria netikėti buities ir būties rakursai. Paveikslai tampa savotiškais dienoraščiais, kuriems nesvetimas ironiškas požiūris.“

Ramūno Grikevičiaus tapybos paroda „Susitikimas indėnų žemėse“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki vasario 4 d.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Lenkų teatro pragaras

Pagrindinė „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) festivalio dalis – konkursinė lenkų programa „Inferno“ („Pragaras“) – pristato dešimt svarbiausių 2015/2016 m. sezono premjerų. Man teko matyti keturias, – visų jų kūrėjai sutartinai bėrė druską ant visuomenės žaizdų, bandydami atsakyti į klausimą: kas mes esame? Režisieriaus Paweło Miśkiewicziaus spektaklis „Prašytojai“ pagal Elfriedeʼs Jelinek tekstą prasideda dviejų nelegalių imigrantų Fadulo ir Elisijo dialogu, atkeliavusiu iš Deos Loher pjesės „Nekalti“, kurią režisierius statė prieš dvylika metų. Į „Prašytojus“ įterpta ir spektaklio „Nekalti“ įrašo ištrauka – Fadulo ir Tobulybės susitikimo scena, kurią tie patys aktoriai pratęsia šiandien, po dvylikos metų, pabėgėlių problemai Europoje pasiekus apogėjų.

 

Aštuoniolikos oranžines gelbėjimosi liemenes vilkinčių aktorių choras artėja prie žiūrovų, aktoriai stovi ant metalinio „plausto“, kuris susijungia su dešinėje pusėje ir avanscenoje esančiais takais, – didžioji scenos dalis yra užlieta vandens. Kiek vėliau aktoriai nužengia į žiūrovų salę, kad „pasinaudotų“ biotualetu (festivalio žiuri apdovanojo Barbarą Hanicką už geriausią scenografiją). Jelinek tekstą aktoriai išsako choru, vėliau išsiskiria individualūs balsai, bet dažniausia scenoje regime vienalaikiškai, bet skirtingai veikiančių aktorių būrį, jų balsams ir judesiams akompanuoja muzikantai. Režisierius konstruoja vyksmą scenoje tarsi eksperimentinės muzikos kūrinį, kuriame kylant įtampai daugėja balsų ir veiksmų, o susilieję į kakofoniją jie vėl nuslūgsta. Trijų valandų spektaklis – tarsi pyragas su įvairių rūšių džiovintais vaisiais, o pastarųjų tiek daug, jog jų gausa „atbukina“ skonio receptorius. Net per pertrauką veiksmas tęsiasi – scenoje aktorius sako monologą, teatro koridoriuje vyksta performansas. Nors eksperimentinė dvasia nuteikia palankiai, Miśkiewicziaus „Prašytojai“ dar kartą patvirtino, kad abstrakcijomis kalbėti pabėgėlių tema sunku, nes daug geriau veikia konkretūs faktai ir skaičiai, o apibendrinti kaltinimai tik dar labiau atskiria autentiškas pabėgėlių patirtis ir visuomenę, palikdami ją „nekaltą“.

PUSLAPIS
IŠ
1003