7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Artistui ir kompozitoriui atminti

Vakaras, skirtas Juliui Andrejevui

Rita Nomicaitė
Nr. 2 (1196), 2017-01-13
Muzika
Vakaro vedėja Zita Bružaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Vakaro vedėja Zita Bružaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo

Sausio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje buvo surengtas vakaras, skirtas paminėti 2016 m. lapkričio 29 d. amžinybėn iškeliavusį kompozitorių, pianistą, Kamerinio ansamblio katedros profesorių Julių Andrejevą. Koncertas buvo planuojamas dar su pačiu J. Andrejevu, norėta atšvęsti jo 75-ąsias gimimo metines, taigi ir numatytas gimimo dieną – sausio 7-ąją...

 

Žvelgiant į J. Andrejevo gyvenimo aplinkybes ir prisimenant bendravimą su juo, galima sakyti, kad pirmiausia tai buvo Artistas iš didžiosios raidės. Šį savo asmenybės tipą, regis, paveldėjo. Julius (dokumentuose Julijus) Andrejevas augo Kaune, ne pirmos kartos inteligentų šeimoje. Jo senelis buvo istorikas ir dėstytojas Ignas Jonynas (kompozitoriaus sūnus aktorius ir režisierius Ignas Jonynas dėl lietuviško skambesio pasivadino prosenelio pavarde), rūpinęsis ir vaikaičio istorinėmis žiniomis. Mama – prestižinėse „Saulės“ ir Jono Jablonskio gimnazijose dirbusi anglų kalbos mokytoja, subūrusi ir teatro būrelį, o namuose skambindavusi fortepijonu, akompanuodavusi savo vyrui operos solistui, tenorui Rostislavui Andrejevui (kurio venomis tekėjo, anot kompozitoriaus, daugelio tautų kraujas). „Julius buvo mūsų klasės pažiba“, – Juozo Naujalio meno mokyklos laikus prisimena smuikininkas Petras Kunca. „Mes su Andrejevu mokykloje mokėmės pas tą pačią mokytoją Birutę Strolienę, kuri galėjo pusę dienos dirbti prie dviejų frazių, kad pajustume jų prasmę“, – šių eilučių autorei komentavo pianistė pedagogė Ala Bendoraitienė. Konservatorijoje jaunuolio artistiškumą neabejotinai savo pavyzdžiu stiprino Aldona Dvarionienė ir Balys Dvarionas, iš kurio A. Dvarionienė tikėjosi jos atsiųsto studento skambinimui uždėsiant „gliancą“, kaip pasakojo pats J. Andrejevas.

 

Pajutęs, kad jam lengviau ir smagiau groti ne vienam, J. Andrejevas su kolegomis subūrė kamerinį ansamblį „Musica humana“. Be žaismingumo negyventa ir čia: net akademiniuose senosios muzikos koncertuose muzikantai rasdavo progų teatriniams sumanymams – persirengti surdutais, užsidėti perukus. Tačiau svarbiausia, kad „Musica humana“ buvo tas kamerinis ansamblis, kuris pasiaukojamai globojo ir lietuvių muziką.

 

Kaip spėja ir pats J. Andrejevas, jis taip pat paveldėjo pedagoginį pašaukimą. „Dirbdamas su studentais atsigaunu“, – sakydavo. Jis buvo ilgametis Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytojas, direktorės pavaduotojas, pedagoginę karjerą padarė ir Ispanijoje, kur dėstė septynetą metų, grįžęs LMTA Kamerinio ansamblio katedroje pelnė profesoriaus laipsnį. Tačiau šie formalūs rodikliai neperteikia natūralios pagarbos bei šilumos, kurią jam jaučia mokiniai ir kolegos. Vienas pedagoginio talento faktas: J. Andrejevas į muzikanto kelią pastūmėjo Rytį Mažulį, savo kompozicijos mokinį B. Dvariono mokykloje, – užuot pasilikęs atrastą įdomų vaiką dėl savo pedagoginės garbės, perdavė Čiurlionio menų mokyklai.

 

Galbūt artistinė ugnis ir pedagoginis atsidavimas lėmė J. Andrejevo ambicijas baigti kompoziciją (Eduardo Balsio klasę). Ne vienas atlikėjas iš vidinio įkarščio ima kurti. J. Andrejevo kūrybinis palikimas nėra itin gausus, kūrybinės nuostatos eina pramintais nuosaikaus modernumo keliais. Didžioji kūrinių dalis skirta groti ir klausytis jaunuomenei; muzikinio ugdymo džiaugsmas neatsiejamas nuo „Minikoncerto“, pjesės „Lemtis“ Čiurlionio konkursui (tai vienas populiariausių lietuviškų kūrinių fortepijonui apskritai) ir daugybės kitų opusų.

 

Atvirai romantiškai likimą apmąstantys kūriniai – „Pavargėlis“, groteskas „Arlekinas“, „Nuojauta“ – atsirado išsiliejant po jį kamavusių administracinių darbų – porą metų J. Andrejevas dirbo net LNOBT generalinio direktoriaus pareigose. Sąjūdžio metu ir pirmaisiais laisvės metais vadovaudamas Kompozitorių sąjungai, nesislėpė dairydamasis, o žengė pirmyn: Lietuvos kompozitorių sąjunga pirmoji atsiskyrė nuo Maskvos reguliuojamos sąjunginės organizacijos! Sąjungos patalpose įsisteigė ir dirbo Persitvarkymo sąjūdžio KS ir Muzikos akademijos grupė, čia buvo sudarytos sąlygos leisti šios grupės laikraštį. Pirmininkaujant J. Andrejevui, sumanytas tarptautinis festivalis „Gaida“.

 

„Julius Andrejevas buvo kamerinės muzikos adoratorius“, – pabrėžė atminimo vakarą vedusi dabartinė KS pirmininkė kompozitorė Zita Bružaitė. Ji papasakojo J. Andrejevą pageidavus jaukaus jubiliejinio renginio... Teko sugalvoti panašų, tylų ir jausmingą. Apskritai, tai buvo neperspaustai originalus, Kompozitorių sąjungos ir LMTA kartu parengtas puikus vakaras.

 

Ateinančius pasitiko pritemdyta salė (tokia liko per visą renginį), projektoriumi ant sienos rodomos J. Andrejevo nuotraukos ir per visą salę sklidęs jo įrašas – fortepijonu tikrai charizmatiškai, šviesiai skambinamas Bachas. Renginiui prasidėjus, įrašo transliacija nutraukta, o nuo tos pačios vietos pratęsta besiskirstant – gyvo tempo ir artikuliacijos B-dur’as teigė neabejotiną susitikimą aukštybėse.

 

Renginyje daugiausiai kalbėjo pats minimasis – iš radijo laidos įrašo, 3 kartus įterpto tarp koncerto kūrinių. Didelė dalis čia išgirstos informacijos panaudota straipsnio pradžiai.

 

Vakare skambėjo Juliaus Andrejevo „Festivo“ autorinis variantas styginių kvartetui (atl. „Festivo“, Audronės Vainiūnaitės kl. studentai: Minadora Šernaitė, Laura Staponkutė, Vita Bartušytė, Evaldas Petkus), „Metamorfozės. Quasi una sonata“ fleitai solo I dalis (atl. Karolina Baleckaitė), „Estampas“ fortepijonui (atl. Motiejus Bazaras, Petro Geniušo kl.), „Canto segundo“ sopranui, klarnetui, altui ir fortepijonui (atl. Ernesta Juškaitė, Astos Krikščiūnaitės kl., ir trio „Claviola“: Vytautas Giedraitis, Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, J. Andrejevo kl.). Į programą buvo įtraukti keli romantikų kūriniai, kuriuos J. Andrejevas, pasak Z. Bružaitės, laikė kamerinės muzikos etalonu. Tai Roberto Schumanno Sonatos smuikui ir fortepijonui, op. 105, Nr. 1 a-moll I d.(atl. Bernardas Petrauskas ir Simona Zajančauskaitė, Indrės Baikštytės kl.) ir Maxo Brucho pjesė, op. 83, Nr. 3 (atl. „Claviola“).

 

Šie J. Andrejevo kūriniai suteikia ypač daug erdvės interpretacijoms. Kadangi muzikinė kalba grindžiama neoklasicizmo ir neoromantizmo lydiniu, atlikėjai gali išimtinai remtis savo širdimi nesugriaudami kūrinio minties. „Festivo“, iš pradžių sukurtas styginių orkestrui, leidžia akcentuoti melodijų, temų lyriką arba aktualiai atrodantį akompanimente fiksuojamą „draivą“. „Metamorfozėse“ muzikologė Rima Mikėnaitė atsekė seriją ir jos variantus, gal todėl muzika skamba impresionistiškai – intelektualiai žavingai, jeigu tam pajėgus atlikėjas, arba paprastai emocingai. Claude’o Debussy faktūros, jam būdingos neoklasikinės harmonijos persmelktas „Estampas“ galėtų skambėti lengvai, skaidriai, minkštai, o gali ir romantiškai audringai, ką pasiūlė pianistas Motiejus Bazaras. Vienas sudėtingiausių J. Andrejevo kūrinių yra 2012 m. pagal ispanų poeto, kompozitoriaus bendraamžio Jorge Cuña Casasbellaso eiles sukurta misterija „Canto segundo“ („Antroji giesmė“). Poeto siurrealistiškai piešiamą svajonių ir tikrovės konfliktą kompozitorius perteikė polifonizuota faktūra, ekspresyviu skambesiu – sukūrė kamerinio teatro spektaklį.

 

Pagerbti kolegos susirinko beveik pilna salė, publika kvėpavo kaip ansamblis, nors ir suburtas iš skirtingų specialybių muzikantų bei muzikos gerbėjų. Kartu tai nušvietė Kompozitorių sąjungos bei Muzikos ir teatro akademijos bendradarbiavimo perspektyvą ir prasmę. Ar šiltas kolegiškas ryšys nėra Juliaus Andrejevo priesakas mums?

Vakaro vedėja Zita Bružaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Vakaro vedėja Zita Bružaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Trio „Claviola“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Trio „Claviola“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Ansamblis „Festivo“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Ansamblis „Festivo“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Bernardas Petrauskas ir Simona Zajančauskaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Bernardas Petrauskas ir Simona Zajančauskaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo