7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp normos ir nukrypimo: filmai, kurie klausia

Artėja 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Gediminas Kukta
Nr. 2 (1196), 2017-01-13
Kinas
„Ruduo“
„Ruduo“

Išmaniųjų telefonų, „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“ laikais bet koks nufilmuotas vaizdas tapo savaime suprantamas. Jis mums nebekelia klausimų apie reprezentaciją. Vis mažiau vargina vaizdo ir realybės santykio apmąstymais. Net kameros atrodo jaukesnės – jas į save ir kitus atsukame beveik kasdien.

 

Šiandien, kad taptum režisieriumi, užtenka turėti mobilųjį telefoną, vaizdą apdorojančias programėles ir šiek tiek įžūlumo. Pastarasis tam, kad prasiskintum kelią pro interneto šabakštynus ir surastum savo auditoriją. Jei ši pasirodys per maža, padės specialieji tarptautiniai kino festivaliai, kurie rodo tik išmaniaisiais telefonais kurtus filmus arba tokiems filmams skiria atskiras programas. Jei pasiseks, gausi dėmesio. Jei dar labiau pasiseks, – laimėsi pinigų protingesniam telefonui.

 

Ši mūsų realybė kaip niekada komplikuoja tai, ką vis dar vadiname kinu. Ką jau kalbėti apie vadinamąsias mažąsias kino formas – trumpametražius filmus. Pastarieji dėl begalinės vaizdų griūties, man rodos, dabar kaip niekad kompromituojami ir sulaukia nepelnyto skepticizmo.

 

Kur yra riba tarp trumpametražio filmo ir muzikinio klipo, reklamos ar mobiliuoju telefonu užfiksuoto vaizdo, kuris, pripažinkime, kartais gali pasižymėti puikia dramaturgija ir įžvalga? Su fotografe Liuda Drižyte ir režisieriumi Andriumi Blaževičiumi formuodami Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio (VTTFF) konkursines programa, šiuos klausimus sau užduodame kasmet.

 

Klausimai sudėtingi ir ne visada atsakomi. Tačiau būtent jie leidžia į mažąsias kino formas žvelgti atviriau ir aklai neatmesti filmų, nepatenkančių į istoriškai susiklosčiusius, kartais ir dirbtinai primestus formos, žanro, stiliaus ar normos rėmus. Jei savęs neklaustume, programą būtų įmanoma sudėlioti per vakarą. Ji gal ir nebūtų bloga, tačiau garantuotai nuobodi ir tvarkinga.

 

Štai, pavyzdžiui, trijų minučių trukmės austrų režisieriaus Meinhardo Rauchensteinerio „Ruduo“. Filmą galima greitai apkaltinti „ne filmu“ ir „Youtube“ vertu pokštu. Tačiau sąmojo ir humoro lygiu jis lenkia daugelį „rimtomis temomis“ kalbančių kūrinių – ne tik trumpo metražo. Apie ką „Ruduo“? Apie mokytojo pastangas išmokyti pliušinį žaislą deklamuoti Rainerio Marios Rilke’s eilėraštį. Kantrybė, pyktis, neviltis ir paklusnus mechaninis žaislo balsas – tokios emocijų amplitudės galėtų pavydėti bet kuris filmas.

 

Tai tik vienas iš daugelio „klausiančių“ filmų. Šiais metais festivalis parodys 8 tarptautines konkursines programas, iš viso 48 filmus. Jie įvairūs geografiniu, žanro ir formos požiūriu. Šalia Europos – vis daugiau originalių vėjų į kiną įpučiantys Pietų Amerikos ir Azijos kraštai. Šalia vaidybinių ir dokumentinių kūrinių – aukštu meniniu lygiu stebinanti animacija ir kino kalbos žemėlapius perbraižantys eksperimentiniai filmai.

 

Pastarųjų raginčiau kaip niekada nebijoti. Jie kvies į teritorijas, į kurias vaidybiniai ir dokumentiniai filmai ne visada užsuka. Pavyzdžiui, „Sąryšių sužadinti judesiai – tarp normos ir nukrypimo II“ (rež. Masahiro Tsutani, Japonija) jau pavadinimu sufleruoja, kad bus keliaujama į pasąmonės, vaizduotės ir suvokimo erdves. Čia viskas susiję: nuo negyvos materijos dalelių iki pelės smegenų ląstelių.

 

„500 tūkstančių metų“ (rež. Chris Siris, Tailandas) sujungs archeologiją, dokumentiką ir kino magiją, artimą Platono „Valstybėje“ aprašytiems šešėliams oloje. Dokumentinė animacija „489 metai“ (rež. Hayoun Kwon, Prancūzija) nukels į uždraustą teritoriją tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, kuri lyg prarastojo rojaus aidas: magiška ir viliojanti, tačiau iškart prarandama.

 

Ne vienas programos filmas rodys, kuo gyvena šiandieninis pasaulis, šiuolaikinis žmogus ir pats kinas. Neretai tą darys kur kas įdomiau ir drąsiau nei pilnametražiai kūriniai. Pastariesiems trumpas kinas ne pirmą kartą užbėga už akių.

 

Tai ir rusų jaunimo mentaliteto slinktys dokumentikoje „Dvi vaikystės“ (rež. Vladimir Golovnev, Rusija), ir atviri bei jautrūs prostitučių pokalbiai filme „Venusia“ (rež. Louise Carrin, Šveicarija), ir „mockumentary“ apie karą Teherane „Čia niekada nieko neįvyko“ (rež. Ayat Najafi, Iranas, Vokietija), ir šveicarų senjorai, kuriuos sparti kompiuterizacija pavertė „skaitmeniniais čiabuviais“ – dokumentinis filmas „Skaitmeniniai imigrantai“ (rež. Dennis Stauffer, Norbert Kottmann, Šveicarija).

 

Apsidžiaugs žiūrovai, kurie Lietuvoje visada laukia prestižinius prizus laimėjusių filmų. Festivalis parodys pernai Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ už geriausią trumpametražį filmą apdovanotus ispano Juanjo Giménezo „Laiko klodus“. Tai pasakojimas apie du požeminės automobilių aikštelės apsaugininkus, tarp kurių užsimezga meilės ryšys.

 

Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ laimėjusi portugališka „Varliagyvio baladė“ (rež. Leonor Teles) komiškai, bet kartu ir rimtai prisilies prie ksenofobijos temos. O didžiausio pasaulyje trumpametražių filmų festivalio Klermone-Ferane nugalėtojas – vokiečio Timo Ellricho „Vonia“ – į vieną vonią susodins nesutariančius tėvą ir sūnus.

 

Į programas pateko ir du Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Norvegų „Pokalbiai apie nieką“ (rež. Even Hafnor) ir švedų animacija „Tarp čia ir anapus“ (rež. Juan Pablo Libossart) žiūrovus ir vėl  nukels į neapibrėžtos vietos ir laiko erdvę. Pastarasis man –  vienas gražiausių šių metų europietiškų animacinių filmų.

 

Apskritai festivalio animacija dar kartą paneigs mitą, jog šis žanras – tik vaikų žaidimai, kad animacija kažkodėl būtinai turi būti juokinga, nuotaikinga, žiūroviška. Nė velnio. Ji gali būti gąsdinanti („Čiulijenas, pasaka apie varną“), pažymėta „S“ ženklu („Aistrų apimtos mamos“, „Putė“) ir pilna juodojo humoro („Laiminga pabaiga“, „Iškyla gamtoje“).

 

Šiandien, kai ne vienas kultūrinis festivalis siūlo tiesiog gerai praleisti laiką, Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis kviečia pa(si)tikrinti kino kalbos, pasaulio ir mūsų tolerancijos ribas. Nebijokite pasijusti nejaukiai, gal net pasipiktinti, bet būtinai – argumentuotai. Visuotinio politinio korektiškumo amžiuje įskelta diskusija bus šimtą kartų vertingesnė nei nuolankus linkčiojimas galva.

 

P.S. Sausio 18–22 d. festivalio seansai vyks Vilniaus kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, sausio 26–29 d. filmai keliaus į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir Ukmergę.

„Ruduo“
„Ruduo“
„Vonia“
„Vonia“
„Tarp čia ir anapus“
„Tarp čia ir anapus“