7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lenkų teatro pragaras

Apie „Boska Komedia“ tarptautinį teatro festivalį Krokuvoje (II)

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 2 (1196), 2017-01-13
Teatras
„Prašytojai“. T. Wiech nuotr.
„Prašytojai“. T. Wiech nuotr.

Pagrindinė „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) festivalio dalis – konkursinė lenkų programa „Inferno“ („Pragaras“) – pristato dešimt svarbiausių 2015/2016 m. sezono premjerų. Man teko matyti keturias, – visų jų kūrėjai sutartinai bėrė druską ant visuomenės žaizdų, bandydami atsakyti į klausimą: kas mes esame? Režisieriaus Paweło Miśkiewicziaus spektaklis „Prašytojai“ pagal Elfriedeʼs Jelinek tekstą prasideda dviejų nelegalių imigrantų Fadulo ir Elisijo dialogu, atkeliavusiu iš Deos Loher pjesės „Nekalti“, kurią režisierius statė prieš dvylika metų. Į „Prašytojus“ įterpta ir spektaklio „Nekalti“ įrašo ištrauka – Fadulo ir Tobulybės susitikimo scena, kurią tie patys aktoriai pratęsia šiandien, po dvylikos metų, pabėgėlių problemai Europoje pasiekus apogėjų.

 

Aštuoniolikos oranžines gelbėjimosi liemenes vilkinčių aktorių choras artėja prie žiūrovų, aktoriai stovi ant metalinio „plausto“, kuris susijungia su dešinėje pusėje ir avanscenoje esančiais takais, – didžioji scenos dalis yra užlieta vandens. Kiek vėliau aktoriai nužengia į žiūrovų salę, kad „pasinaudotų“ biotualetu (festivalio žiuri apdovanojo Barbarą Hanicką už geriausią scenografiją). Jelinek tekstą aktoriai išsako choru, vėliau išsiskiria individualūs balsai, bet dažniausia scenoje regime vienalaikiškai, bet skirtingai veikiančių aktorių būrį, jų balsams ir judesiams akompanuoja muzikantai. Režisierius konstruoja vyksmą scenoje tarsi eksperimentinės muzikos kūrinį, kuriame kylant įtampai daugėja balsų ir veiksmų, o susilieję į kakofoniją jie vėl nuslūgsta. Trijų valandų spektaklis – tarsi pyragas su įvairių rūšių džiovintais vaisiais, o pastarųjų tiek daug, jog jų gausa „atbukina“ skonio receptorius. Net per pertrauką veiksmas tęsiasi – scenoje aktorius sako monologą, teatro koridoriuje vyksta performansas. Nors eksperimentinė dvasia nuteikia palankiai, Miśkiewicziaus „Prašytojai“ dar kartą patvirtino, kad abstrakcijomis kalbėti pabėgėlių tema sunku, nes daug geriau veikia konkretūs faktai ir skaičiai, o apibendrinti kaltinimai tik dar labiau atskiria autentiškas pabėgėlių patirtis ir visuomenę, palikdami ją „nekaltą“.

 

Didysis „Inferno“ programos lūkestis – režisieriaus Jano Klatos „Visuomenės priešas“ – neišsipildė (nors tai – skonio reikalas). Tik pažvelgus į scenografiją aišku, kad daktaro Stokmano miestelyje (šį kartą, suprask, Krokuvoje) viskas yra „gówno“. Scenos „sienas“ dengia mėlynos tualeto plytelės, centre riogso įvairiaspalvis plastmasinių buities rakandų ir baldų bokštas, kuris netrukus griūva. Tomas Stokmanas „gyvena“ šiukšlyne, jis – nevykėlis, jo vaikus scenoje įkūnija sergantieji Dauno sindromu. Nuo pradžių aišku, kad daktaras Stokmanas nėra idealus teisuolis, bandantis apvalyti visuomenę nuo melo, o „Spa“ centro vandenį – nuo bakterijų. Stokmanas, be kelnių, įskaudinto vaiko išraiška, muša būgną ir skelbia visuomenei tiesą – lotyniškus bakterijų pavadinimus; jo galvą puošia brolio, miestelio valdytojo, uniforminė kepurė – įspūdinga, indėniškas plunksnas imituojanti pintų vytelių karūna. Baltas kostiumas Tomui, juodas Peteriui, ir abu broliai Stokmanai bei jų dialogai virsta vienodai neįdomiais ir primityviais, kaip ir jų garbėtroška bei valdžios siekis. Šiurkščiai režisūrai ir tiesmukai vaidybai priartėjus iki absurdiško farso „ištinka“ geriausia dalis: Henriko Ibseno pjesės ketvirtojo veiksmo Stokmano pranešimą keičia aktoriaus Juliuszo Chrząstowskio improvizuota diskusija su žiūrovais apie šiandienos aktualijas: nuo Krokuvos smogo iki pabėgėlių temų. Nuo to galima buvo ir pradėti arba tuo galima buvo bent baigti, bet veiksmas tuo pačiu stiliumi tęsiasi, vis efektingiau kartodamas tai, kas buvo išsakyta per pirmas dešimt spektaklio minučių. Chrząstowskis, kūręs Tomo Stokmano vaidmenį, žinoma, už improvizacijos dalį, buvo pripažintas geriausiu aktoriumi, daugiau spektaklis apdovanojimų nenusipelnė.

 

Režisierės Agnieszkos Olsten „Komediantas“ prasideda dar prieš patenkant į salę, kai smuklės savininkas, nervingai prašydamas kiek palaukti, siūlo užkąsti dešros. Ne veltui, juk „Ucbache“ ar „Bucbache“ – kraujinės dešros diena, o svarbiausia – užeigoje „Juodasis elnias“ netrukus pasirodys geriausias pasaulio aktorius Bruskonas. Pastarąjį Thomasas Bernhardas ne be ironijos vaizduoja kaip didybės manijos kamuojamą pagyrūną, kuris keturių scenų pjesėje beveik ištisu monologu plūsta pasaulį ir įsakinėja savo šeimai – žmonai, dukrai ir sūnui. Šie ruošiasi vaidinti ne tik talentingo aktoriaus, bet ir genialaus dramaturgo Bruskono pjesėje „Istorijos ratas“, kurioje nepaaiškinamai susitinka Napoleonas, Adolfas Hitleris, Julijus Cezaris, ledi Čerčil, Marija Kiuri ir kt. Bernhardo pjesės „Komediantas“ veiksmas apima į pasaulio užkampį atvykusio Bruskono pasiruošimą spektakliui (kuris finale vis tiek neįvyksta), per kurį didysis aktorius turi pakankamai laiko „atsiskleisti“, keikdamas savo „antitalentingą“ šeimą, Europą ir, žinoma, moteris. „Vaidinti kartu su moterimis – tai katastrofa“, „moteriškų vaidmenų atlikėjos – pagrindinė teatro žlugimo priežastis“, „moterys nieko nesuvokia apie meną, jos neturi supratimo apie filosofiją“, „mene moterys visada buvo kliūtimi“, – tai tik kelios Bruskono frazės.

 

Pakeliui į salę žiūrovus pasitinka energingai vaikštančios trumpaplaukės moters, vilkinčios raudono aksomo kostiumu, keiksmai, – ji pavojinga ir intriguojanti, ji – Bruskonas. Tik įėjus į keturių sienų „aptvarą“, kuriame kėdės bet kaip išmėtytos, paliekant tik siaurą praėjimą per vidurį, tampa aišku, jog susitikimas su genialia aktore Agnieszka Kwietniewska, pelnytai apdovanota už geriausią vaidmenį, bus neįtikėtinai intymus. Tik įžengęs Bruskonas bučiniu pasveikina žiūrovę, atlieka performansą su dirbtiniu falu, priversdamas pasirinkusius nesaugiausias vietas įsitempus laukti tolesnių provokacijų. Kwietniewskos Bruskonas nenuspėjamas, jo egocentrizmui nėra ribų, jo ekscentriškos manieros atstumia ir kartu traukia. Bruskonas, pasakodamas apie savo didį aktoriaus ir dramaturgo („Shakespeareʼas, Voltaireʼas ir aš“) talentą, plūsdamas visus ir visa aplink, porą monologų rėžia delno atstumu žiūrėdamas tau – žiūrovui – tiesiai į akis. Toks artimas ryšis su aktore ir jos kuriamu personažu verčia žiūrovą ne stebėti, o patirti. Kwietniewskos Bruskonas visada „ant ribos“: kraštutinai nervingas, judrus, emociškai nestabilus ir įsakmus, – panašus į savo pjesės „Istorijos ratas“ personažus, iš kurių pats ruošiasi vaidinti Napoleoną, o savo „antitalentingam“ sūnui paskiria Hitlerio vaidmenį. Kol Bruskonas „ardosi“, jo šeimos nariai zuja aplink, vykdo įsakymus ir „lipdami žiūrovams ant galvų“ ruošia erdvę neįvyksiančiam pasirodymui.

 

Olsten režisuotos provokatyvios patriarchalinės „komedijos“ patirtis įsimins ilgam, kaip ir nusilenkti atėjusių aktorių, užsiklijavusių burnas juodais pleistrais, protestas prieš naują Vroclavo Lenkų teatro vadovą – dešiniųjų valdžios statytinį Cezarijų Morawskį, pakeitusį intelektualą Krzysztofą Mieszkowskį, gynusį „nepatogius“ spektaklius. Pastarąjį protestą festivalyje teko regėti ne kartą, o ir tarptautinio žiuri nariai atėjo skelbti verdikto solidariai užsiklijavę burnas juodomis juostomis. Geriausiu spektakliu pripažinto Michało Borczucho „Viskas apie mano mamą“, deja, nepamačiau, bet geriausio režisieriaus titulą pelniusio Wiktoro Rubino spektaklyje „Kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo“ dalyvauti teko.

 

Jolanta Janiczak kūrė spektaklio dramaturgiją remdamasi Michailo Bulgakovo romanu „Meistras ir Margarita“. Anot Volando, 4-ojo dešimtmečio maskviečiai yra žmonės kaip žmonės, panašūs į ankstesnius, tik butų klausimas juos pagadino. Rubino spektaklyje velnių svita „nusileidžia“ ištirti dabartinės Lenkijos visuomenės. Geriausia vieta pamatyti žmonių masę, kaip sakė mesiras, yra teatras. Apie šešiasdešimt žiūrovų susėda už didžiausio, kokį teko regėti, apvalaus stalo, jo centre vonia, kurioje guli Volandas. Kiekvienas žiūrovas susipažįsta su balsavimo pulteliu, kol Hela, Korovjovas ir Begemotas žiūrovams siūlo stiprių ir gaivių gėrimų ar užsirūkyti.

 

Velniai susėdusiems už apskritojo stalo užduoda daugybę klausimų: ar privati nuosavybė užtikrina asmeninę nepriklausomybę? Ar esate naudingas visuomenei? Kokia yra vidutinė alga, lytinės sueities trukmė ir t.t. Žiūrovai balsuoja, ekrane pasirodo rezultatai, „išrinktieji“ patiria ir didesnių „iššūkių“ – tampa tikrais provokacijų dalyviais. Ekranuose demonstruojami ne tik statistiniai duomenys ar „kviestinės žvaigždės“ – skvoterio Henriko iššūkiai pas socialinę darbuotoją, bet ir „aktorių velnių“ nuotykiai Lenkijoje. Vaikinas, užėjęs į vestuvinių suknelių parduotuvę, niekaip nepajėgia išsireikalauti, kad jam leistų vieną pasimatuoti; mergina verkia prie prekių lentynos, nes negali išsirinkti; vyras išbando parduotuvėje kvepalus purkšdamas jais ką tik nusimautą kojinę; vienintelis žiūrovas, likęs salėje, toliau ploja ir bando darbuotojos kantrybę.

 

Spektakliui įpusėjus, pasirodo Meistras ir Margarita – netikėtai prasidėjęs „vaidinimas apie meilę“ greitai nutrūksta, nes Meistras yra nevykėlis aktorius, pradedantis terorizuoti žiuri ir publiką, kad pakeistų jo likimą apdovanojimu, o Margarita yra „tiesiog isterikė“. Rubinas spektaklyje „Kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo“ sėkmingai derina personažų kūrimą ir performatyvumą, tiesioginį bendravimą su žiūrovais ir vaidybinius elementus, videomeną ir teatrą, bandydamas kartu su publika pažinti bent dalį Lenkijos visuomenės, – panašu, kad ją pagadino neveikianti demokratija ir vidurinės klasės vartotojiškumas.

 

„Boska Komedia“ festivalyje matyti lenkų režisierių spektakliai parodė, kad teatras Lenkijoje irgi yra įvairus: toks, kurį prisiminsiu, toks, kurį norėčiau užmiršti, ir vidutinis. Įdomiau teatre „sėdėti“ ant nestabilios eksperimentinės kėdės, negu ant tvirtai sukaltos taburetės. Gerai, kai teatro kūrėjai reaguoja į įvykius šalyje ir pasaulyje, bet iš karto jauti, kai tai daroma „iš reikalo“ – tarsi būti aktualiam tapo madinga, o būti madingam tapo aktualu. Visada teatre „skauda“ labiau, kai druska beriama ant visuomenės žaizdų išradingai, o stebint teatrą intensyviu ritmu įvairovė nuteikia palankiausiai.

„Prašytojai“. T. Wiech nuotr.
„Prašytojai“. T. Wiech nuotr.
„Visuomenės priešas“. A. Kaczmarz nuotr.
„Visuomenės priešas“. A. Kaczmarz nuotr.
„Komediantas“. T. Wiech nuotr.
„Komediantas“. T. Wiech nuotr.
„Kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo“. A. Karczmarz nuotr.
„Kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo“. A. Karczmarz nuotr.