7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Mirė Lietuvos teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė

2017 m. sausio 15 d. mirė žymi teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė. Atsisveikinti su velione galima sausio 18 d., 10-14 val. Vilniaus laidojimo rūmuose, Olandų g. 22.

 

Aurelija Ragauskaitė (g. 1924 m. kovo 31 d. Šiaulėnuose, Šiaulių apskritis) – viena ryškiausių Lietuvos teatro režisierių, įkūrusi Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje ir garsėjusi lietuviškos klasikos pastatymais Šiaulių dramos teatre.

Ką reiškia mažas formatas?

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

„Didvyrių aikštė“ Paryžiuje

2016 metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigė reikšmingu įvykiu – gastrolėmis į europietiškos kultūros židinį Paryžių. Spektaklis „Didvyrių aikštė“ net šešis kartus buvo parodytas viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne à Paris“, kuriame nuo rugsėjo 7 iki gruodžio 31 d. buvo pristatomi dailės, performanso, teatro, muzikos, operos, šokio bei kino kūriniai. Šio festivalio programoje greta kitų garsių menininkų įvairiuose teatruose buvo pristatyti ir Krystiano Lupos spektakliai – „Kirtimas“ („Odéon-Théâtre de l’Europe“), „Didvyrių aikštė“ („Théâtre national de la Colline“), „Ritter, Dene, Voss“ („Théâtre de la Ville“).

Marios Lobodos paroda Šiuolaikinio meno centre

Marios Lobodos personalinėje parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (ŠMC) pirmą kartą Baltijos šalyse taip plačiai pristatoma menininkės kūryba. 1000 kv. m. ekspozicijų erdvę užims  didžiulė instaliacija, sukurta specialiai ŠMC didžiajai salei. Šia paroda ŠMC pradeda 2017 m. jaunų lietuvių ir užsienio menininkų solo parodų ciklą.


Maria Loboda (g. 1979 m. Krokuvoje, gyvenanti bei dirbanti įvairiose pasaulio vietose) yra baigusi menininko Mark Leckey kursą Frankfurto Staedelschule. Pastaraisiais metais jos kūriniai yra plačiai pristatomi tarptautiniame meno lauke, taip pat ir 13-oje „Documentos“ parodoje (2012 m.). Marios Lobodos solo parodas yra surengusios svarbios šiuolaikinio meno institucijos, tarp jų Reina Sofia muziejus Madride (2014 m.), Kunstverein Braunschweig meno centras (2013 m.), Toronto šiuolaikinio meno galerija „The Power Plant“ (2016 m.), Oxford Modern meno centras (2016 m.) bei Baselio Kunsthalle (2017 m.). Marios kūriniai – tai paslapties ir mįslių kupinos erdvės, sulipdytos iš sodrių istorinių pasakojimų, kurie savitai kalba ir apie dabarties aktualijas.


Vilniaus parodos pavadinimas, kaip ir pati paroda, yra sudaryti lyg senovinės giesmės, ritmingai apgiedančios žlugimo nesugniuždytą viltį, struktūra. Nepaliaujamai kartojama, ji įveikia esamą tikrovę ir ima kurti naują. Specialiai ŠMC didžiajai salei sukurtoje parodoje Maria Loboda toliau tyrinėja amžinąsias sąvokas įvairiose tikėjimo sistemose, transcendentalias idėjas apie žmogaus sielą ir jų raišką paslaptinguose objektuose, archeologijoje, architektūroje, religijoje ir mene. ŠMC menininkės tyrimas bus išklotas vienoje visa apimančioje instaliacijoje iš koridorių sistemos ir penkių didelių vartų, perteikiančioje perėjimo ir kaitos patirtis.


Koridoriai sukurs milžiniško dydžio erdvę ekspozicijai ir lems parodos maršrutų trukmę. Penki poliuretano vartai bus skirtingų formų: vieni interpretuos archajinių pastatų struktūras, kiti – atvirkščiai, atrodys perdėm šiuolaikiški. Po visą salę išsiraizgiusiame labirinte bus eksponuojami mažesnės apimties objektai, užrašai ant sienų, freskos, graffiti – kompozicijos iš naujų ir ankstyvesnių Marios Lobodos darbų. Kad pritaikytų darbą vietiniam kultūros kontekstui, parodą menininkė rengia mėnesio rezidencijoje Vilniuje.

Kuratorė: Ūla Tornau

Parodos rėmėjai:
Lietuvos kultūros taryba
Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje
IFA (Institut für Auslandsbeziehungen)
Lenkų institutas Vilniuje
  

Arūno Baltėno knygos „Namų tyloj“ sutiktuvės

2017 m. sausio 17 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) vyks Arūno Baltėno senų interjerų fotografijos albumo „Namų tyloj“ pristatymas.

Nuotraukas, nufotografuotas Lietuvos ir lietuviškos Gervėčių salos Baltarusijoje kaimuose ir miesteliuose, vienija jaukumas ir šiluma, persmelkianti visus buities daiktus, šviesa, paprastą kasdienybę paverčianti iškalbingu gyvenimo paveikslu. Tie vaizdai tarsi liudija, kad visą amžių galima nugyventi kukliai, paprastai, dorai. Ir laimingai.

Fotografo žvilgsnis išsiskiria ypatinga pagarba žmogui, jo ramiam, paprastam, bet drauge unikaliam gyvenimui. Nuotraukoms svetimas patosas, deklaratyvumas, jos nelyg atsvara kritiškam, nihilistiniam požiūriui į paprastą mūsų amžininką.

Kaip teigia fotografas, sodybų šeimininkų „aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa“.

Pristatyme dalyvaus leidėjas Raimondas Paknys, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, dr. Agnė Narušytė, fotografas Arūnas Baltėnas. Renginį ves kultūros projektų vadovė Eglė Deltuvaitė.

Viltis, meilė ir cigaretės

Prisimindami sausio 9 d. D. Britanijoje mirusį sociologą Zygmuntą Baumaną, pateikiame vieno paskutiniųjų jo interviu, „Gazeta Wyborcza“ išspausdinto 2016 metais, fragmentus. Su sociologe Aleksandra Kania ir Baumanu gegužės pradžioje jų namuose Lidse kalbėjosi Dorota Wodecka.

Kino naujienos trumpai

Į vasario 9 d. prasidėsiančio Tarptautinio Berlyno kino festivalio programą „Berlinale Talents“ atrinktas lietuviškas projektas – Jono Trukano trumpo metražo filmas „Užgesus šviesoms“. Šiemet į „Berlinale Talents“ pakviesta 250 jaunų kūrėjų iš 71 pasaulio šalies. Jiems buvo pasiūlyta teikti projektus, kurie atlieptų šių metų renginio šūkiui „Courage. Against all odds“. „Užgesus šviesoms“ („When the lights go out“) kuriamas „Dansu Films“ studijoje, filmo prodiuserė Gabija Siurbytė. Šis 15 minučių siaubo filmo projektas rudenį buvo pristatytas ir „Baltic Pitching Forum.“

Edukacinėje erdvėje „Aura+“ – šiuolaikinio šokio išeivės spektaklis

Naujuosius metus edukacinė erdvė „Aura+“ pradeda Lizos Baliasnajos spektakliu „Residual“, kuris Kauno publikai bus pristatytas sausio 18-osios vakarą. L. Baliasnaja daugeliui pažįstama kaip Kauno šokio teatro „Aura“ šokėja. Tačiau į „Aurą“ kūrėja atvyksta kaip viešnia, mat Liza yra viena iš pulko Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, gyvenančių ir kuriančių užsienyje. Dar 2011 metais ji išvyko studijuoti šokį į „Artez“ menų akademiją Nyderlanduose. Po metų studijų buvo atrinkta mokytis P.A.R.T.S šiuolaikinio šokio mokykloje Briuselyje, Belgijoje, kur šiuo metu gyvena ir kuria.

 

Publika keičia spektaklio veidą

 

„Residual“ – pačios Lizos sukurtas ir atliekamas solinis darbas, kurį Liza linkusi vadinti eskizu. Tačiau, kaip pastebi kūrėja, nereikėtų suklysti, „Residual“ nėra neužbaigtas darbas. Tai greičiau kūrėjos noras atsikratyti nereikalingos įtampos, siekiant pristatyti tobulą kūrinio variantą.

L. Baliasnaja kviečia leistis į bendras patirtis ir diskusiją spektaklio kūrimo procese kilusiais klausimais. Choreografė ir atlikėja tikisi, kad pasirinktas spektaklio formatas padės sukurti aktyvesnį žiūrovo santykį su sceniniu vyksmu, atsiras erdvės naujoms idėjoms.

Pirmoji „Residual“ versija buvo pristatyta „Menų spaustuvėje“ Vilniuje praėjusių metų pabaigoje ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Po pasirodymo vykusi diskusija tapo naujuoju atspirties tašku, įtakojusiu Kaune rodomą spektaklio versiją. 

Moterų romanai

Pastarosios dienos kaip niekad kokčios. Kokti ir realybė, ir politika, juolab šleikštulio pojūtį vis didina televizija – ir jos veikėjai, ir laidų dalyviai. Kita vertus, viskas klostosi logiškai: kai televizijos žmonės domisi tik laidų reitingais ir jaučiasi visagaliais tamsių bei neišsilavinusių masių valdovais, profesionalumas tampa nebesvarbus ir galima paslysti ant bet ko. Tada ir supranti, ko vertas kad ir juokdario Valinsko „profesionalumas“, kurį taip šlovino populiarioji žiniasklaida ar nacionalinės televizijos vadai, niekad nepasistengę pamatyti, kad karalius vis dėlto yra nuogas. Galite sakyti, ką tik norite, bet aš liksiu senamadiškas – profesionalumas yra kultūros ir išsilavinimo rezultatas. Kai nėra nei vieno, nei kito, profesionalumas – tik gražus žodis įtartinų veikėjų lūpose.

Nugalėtojų paroda (II)

Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.

 

Paskutinį XX a. dešimtmetį grafikos bienalės visame pasaulyje buvo smarkiai kritikuojamos. Dėl įvykių Vakarų meno pasaulyje ir prisirišimo prie evoliucijos paradigmos nacionaliniai centrai ir vienai meno rūšiai skirtos apžvalgos prarado reikšmę. Nuo tada imta rengti dviejų tipų grafikos forumus. Vieni jų toliau nuosekliai eksponavo klasikinį grafikos meną, pristatydami jį kaip grynai technika grįstą reiškinį. O 1990-ųjų Liublianos grafikos bienalė pasuko nauja kryptimi. Visų pirma, ji radikaliai pakeitė grafikos apibrėžtį, susiedama ją su spausdinimo meno svarba kultūros raidai apskritai ir demokratine idėjų bei vaizdų sklaida (Liliana Stepanćić, Mapping. Hits from the Ljubljana Biennials of Graphic Art. Works from the collections of Ljubljana International Centre of Graphic Arts, 2011. 15th Tallinn Print Triennial).

PUSLAPIS
IŠ
1003