Alternatyvus R. Juškelio žvilgsnis į realybę

Kai kurie žmonės mano, jog gyvenimą mato realistiškai ir į kitus žvelgia lyg žiūrinčius į pasaulį pro „rožinius” akinius, t.y. su fantazijos kibirkštimis. Vienas iš pastarųjų buvo neseniai miręs fotomenininkas Romas Juškelis (1946–2016). Fotografo atminimui pažymėti Kauno fotografijos galerijoje sausio 3 – 22 d. veikia autoriaus personalinė paroda. Dėl nuolatinio darbo savo kūrybinėse dirbtuvėse „tyliuoju kauniečiu” pramintas menininkas, sukurdamas retrospektyvinį žaismą tarp dokumentikos ir spalvų, į gyvenimą siūlo žiūrėti per spalvotą prizmę.

Ekspozicijoje galime išvysti eksponuojamus kelių fotoalbumų ciklus: „Atspindžiai“,  „Žmonės ir manekenai“ bei „Formos“. Galima pastebėti, kad viską vainikuoja mistiški taškuoti atspalviai. Tai bene vienas iš svarbiausių menininko kūrybos akcentų, apibrėžiančių jo išskirtinumą tarp kitų Lietuvos fotomenininkų. Nėra paslaptis, kad dėl šios technologijos Juškelis draugų tarpe buvo vadinamas „chemijos profesoriumi”. Pasitelkęs tik jam vienam žinomą cheminių elementų kombinaciją paties išrastais santykiais, Juškelis fotografiją pavertė žaidybiniu lauku, kuris žiūrovą skatina tyrinėti unikalią menininko techniką.  Šį savo kūrybos ciklą pavadinęs „Degančiu pasauliu”, menininkas nuspalvina minėtų ciklų kūrinius melsvai raudonais atspalviais, kurie sukuria ugnies efektą ir taip besąlygiškai mums primena gamtos dėsnių savivalę, nenuspėjamumą bei kerštingumą žmogaus kūriniams.

Ne veltui pastebima, kad Juškelis buvo tikras fantastinių knygų mėgėjas ir tikras kinomanas. Cikle „Degantis pasaulis“ jis eksperimentuoja  su cheminėmis medžiagomis, kontrastais, koliažinėmis kompozicijomis bei šešėliais, konvertuoja įsisukusią į rutiną miesto realybę į mistišką ir ne kiekvienam pastebimą jos pusę. Visa tai tarsi traktuoja autoriaus kritiškąjį požiūrį į jį supantį pasaulį bei atskleidžia būtinybę žvelgti į gyvenimą iš skirtingų pozicijų. Paskutiniajame, visus ankstesniuosius ciklus vainikuojančiame cikle „Degantis pasaulis“ į būties realybę žvelgiama giliau, taip yra minamas kelias į fotografui idealaus bei modernaus pasaulio vaizdinį. Kodėl sakau, kad jis yra modernus? Įtraukdamas konfigūruotas bei laikinas urbanistines formas, gamtos bei portretuojamųjų asmenų fotografinius klodus, jis infantiliai integruoja spalvinius koloritus ir šitaip konvertuoja visą jų esmę, suteikdamas jai nežemiškumo įspūdį.

Fotomenininkas yra atskleidęs, kad dėl savitos cheminių elementų technologijos, kuri, deja, nebuvo visad pavaldi jo rankoms, yra sugandinęs ne vieną lakštą – jo darbai reikalaudavo nuoseklumo, darbštumo bei pedantiškumo. Todėl perryškintas nuotraukas kartais paįvairindavo pinceto brūkštelėjimais, šitaip sukurdamas savitas  faktūras.

Kaip ir „Degančiame pasaulyje, taip ir cikle „Žmonės ir manekenai“ (1987–1992) gausu siurrealizmo bei technologinio eksperimentizmo apraiškų. Toks yra menininko autorinis štampas, kuris leidžia išskirti esminius šių ciklų panašumus bei skirtumus. Mistiškumas, iliuzija ir kitoks  pasaulis – šie žodžiai tarsi nusako šiuos  du, kartu labai panašius, bet ir visiškai skirtingus ciklus...

Fotografijų cikle „Žmonės ir manekenai“ vaizduojami įkalinti vitrinose plastikiniai manekenai, verčiantys kvestionuoti tiek šiuolaikinius, tiek ankstesnio laikotarpio gyvenimo trūkumus. Manekenai lyg atstoja visuomenės psichologinę išraišką, atvirą kiekvieno laikmečio klausimams. Ar gali būti, kad šiuo atveju manekenai įkūnija žmones? Ką reiškia, kad visi šie plastikiniai  manekenai žvelgia tarsi pro nematomą dangą, kurioje atsispindi miesto ženklai? Vienaip ar kitaip, šių vitrinų stiklai sukuria mums narvo efektą, kuris neleidžia patekti manekenui į realų pasaulį. Jis taip ir lieka stovėti ir stebėti už vitrinos vykstančius procesus. Kadangi šis ciklas  paliečia tuometinio politinio gyvenimo tematiką, galima kelti diskusiją, galbūt šie manekenai yra tokie pat bejėgiai kaip ir tie, kurie nesugebėjo laisvai veikti tuometinėje sistemoje ir buvo privesti gyventi po priespaudos šydu.

Fantasmagoriška ir tai, kad fotografijose šie manekenai tarsi gyvi: atrodo, kad jie keičia savo roles nuo vyrų padavėjų iki idealių, komunizmo dvasia išauklėtų sportuojančių berniukų. Manekenų veidai atgyja: nuo naiviai besijuokiančio iki pasipūtusio ir viską skrodžiančio moteriško žvilgsnio. Visas šis gyvybės įkūnijimas paverčia manekenus vienareikšmiškai  kitoniškais ir besąlygiškai teatrališkais, kaip ir visas mūsų groteskiškas gyvenimas.

Nors šiame cikle gausu „Atspindžių“ stilistiką primenančių principų, tačiau šį kartą vandens judėjimas pakeičiamas į stiklo vitrinos judėjimą, kuris nutiesia užuomazgas į fotomenininko mėgstamus žaidimus tarp realybės ir iliuzijos. Juškelis – tarsi iliuzionistas, suvienodinantis šiuos du pradus ir įvelkantis juos į savo mėgstamą formatą bei kviečiantis šį pasaulį pažinti ir kitus.