Vienas geras darbas

Kauno fotografijos sąjungos biure yra toks lyg ir stendas, nusėtas lapeliais ir lapukais, kortelėm ir korčiukėm ir dar dievai žino kuo. Ant to lyg ir stendo kabo ir lapas su užrašu „darbai“, kur šie papunkčiui išvardinti žemiau. Žinote, koks paskutinis? „Pas Juškelį kavos“.

Šis kuriozas man primena ir patį Romą Juškelį, ir po biuru esančią parodą. Fotografą primena todėl, kad nors šis kūrė tokiu laikotarpiu, kurį daugelis dabar rakinėja po šapelį, t.y. sovietmečiu, tekstų apie R. Juškelį (taip pat kad ir trumpo jo paminėjimo) nelabai rasi. Kiek pamenu, yra tik vienas ar du Tomo Pabedinsko tekstai, vieną iš jų galima rasti vienintelėje Juškelio fotografijų knygoje „Kauno pasakojimai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Kauno skyrius, 2008 m.). Tai mane verčia klausti, ar šis menininkas, nebuvęs priskirtas Lietuvos fotografijos mokyklai (kaip, beje, teigia ir T. Pabedinskas), yra iš karto, tarsi ir taip akivaizdu, nenusipelnęs Lietuvos fotografijai? Ir tada kiek nutolstant: ar (kiek perfrazuojant Kęstutį Šapoką, žr. http://artnews.lt/pleneras-kaip-metafizinis-siaubas-vidmanto-ilciuko-projektas-vartu-galerijoje-13548) „Tautinė mokykla“ yra tas etalonas, tas vienintelis ir nepakartojamas reiškinys, kuriuo šiandien vis dar aklai sekama? Mano galva, R. Juškelio paroda yra priminimas, ką aš pamiršau per savo besaikį norą prisišlieti prie to, kas vadinama „fotografijos klasika“.

O paroda man patiko dėl išeksponavimo. Jau esu rašiusi ir sakiusi, kad kai kurie ekspoziciniai Donato Stankevičiaus sprendimai, pavyzdžiui, šįkart, nuotraukas įrėminti juoduose pasportuose ir sukabinti būtent tokia tvarka, man atrodo ypač sveikintini (išskyrus amžiną dviejų darbų kabinimą kampe). Dar patiko, jog matosi, kad nuotraukos sudėliotos iš dabartinio žmogaus perspektyvos. Kadangi daugiausia ekspozicijos sudaro tos nuotraukos, kuriose menininkas eksperimentavo su chemikalais, vieni vaizdai ir ypač jų atspalviai atrodo lyg traukti iš Instagramo. Tačiau žiūrint į darbus norėjosi labiau išlaikyti tą hipsteriškumo-breiko-disko nuotaiką, kuri taip ryškiai jaučiama kai kuriose nuotraukose. Galų gale taip ir nesupratau, kodėl eksponuojami ir kiti ciklai, ne tik „Degantis pasaulis“. Trumpai tariant, manau, jog pritrūko vientisumo, kad į Juškelį būtų pažiūrėta visiškai originaliai.

Apskritai ši paroda yra gyvas skausmas, primenantis, jog šiam žmogui, kuris į pasaulį išleido daug gabių fotografų, niekad nesiskundė sunkiu gyvenimu, o tyliai kūrė savo formules lyg koks alchemikas; kad šiam žmogui gyvam esant aš nieko nesugebėjau padaryti gero. Ir tik dabar, kai atidaroma ši paroda, jo draugas pasakoja, kaip per kalantines iš R. Juškelio buvo išplėštas ir sudaužytas fotoaparatas, jo sūnėnas kalba, kaip niekas niekad taip ir nesužinos apie Juškelio galvoje likusias chemines formules. Ir aš niekad nepamiršiu to, kai iš fotografų rankų gavau pasirašytą albumą ir tyliai sau pasižadėjau padaryti jam vieną gerą darbą.

Paroda veikia iki sausio 22 d.

Kauno Fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais ir sekmadieniais 11–17 val.