Jeigu paklaustumėte, koks menas geriausiai išmano fizionomiką, daugelis turbūt atsakytų, kad tai – fotografija. Tačiau aiškindamas atvaizdą be teatro negalėjo išsiversti net Roland’as Barthes’as, teigęs, kad fotografija, kaip ir teatras, reikšmę įgyja tik užsidėdama kaukę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Don Karlas“ – draminis trileris ar muzikinis spektaklis? Diskusijos dėl dabartinės operos versijos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nerimsta. Prieštaraujantieji vis nesutaria, nors režisieriaus Günterio Krämerio varianto premjera įvyko prieš pusantrų metų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
1990-ieji, Minesotos užkampis. Detektyvas Briusas Kremeris (Ethan Hawke) tiria bažnyčioje besislapstančios Angelos (Emma Watson) bylą – ji kaltina tėvą Džoną Grėjų išprievartavimu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Aktorius ir šokėjas Džiugas Kunsmanas nuo spalio mėnesio pradėjo studijuoti šiuolaikinio cirko mokykloje Italijoje. Dvidešimt trijų metų vaikinas tapo pirmuoju lietuviu, išvykusiu mokytis cirko paslapčių iš vieno garsiausių cirko režisierių Roberto Magro. Apie kūrybinį kelią, jį sužavėjusį šiuolaikinį cirką ir ateities planus su Džiugu kalbamės išvakarėse prieš jam išvykstant į Italiją.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Su Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ (Lietuva, Lenkija, 2016) herojais kasdien prasilenkiame gatvėje, parduotuvėje ar namo laiptinėje. Jie tokie pat nepastebimi kaip ir visi mes, kuriuos politikai vadina „žmonėmis iš gatvės“, „rinkėjais“, o kartais net ir „tauta“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kalbant apie lietuvišką chorinės muzikos repertuarą – jis platus: nuo Juozo Naujalio iki Jono Jurkūno. Ar viskas yra lobis chorinės muzikos repertuaro skrynioje? Ne. Tačiau, kalbant apie šį kontekstą bene labiausiai ryški Lietuvos choro padangės žvaigždė ir šviesulys yra kompozitorius, dirigentas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius Vaclovas Augustinas, kuris iš esmės ir suformavo mano „naują“ požiūrį ne tik į chorinę muziką, bet ir į chorinę kultūrą bendrąja prasme.
![]() |
Pasakęs: „Rokai, tu esi keramikas“, pats truputėlį sumišau ir puoliau atsiprašinėti autoriaus, nes prisiminiau vieną nelemtą kolegos klaidą, kai juvelyru jis pavadino papuošalus daugiau pragyvenimui, o ne saviraiškai gaminantį instaliacijų ir objektų kūrėją.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Spalio 5 d. Vilniuje prasideda 17-asis lenkų kino festivalis. Šiemet jis vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Nemenčinėje ir Mažeikiuose. Vilniuje festivalį atidarys Dorotos Kobielos ir Hugh Welchmano filmas „Jūsų Vincentas“ („Twój Vincent“, 2017) – animacinis pasakojimas apie Vincento van Gogho gyvenimo pabaigą, sukurtas jo tapybos stiliumi. Jis jau dabar laikomas vienu rimčiausių „Oskaro“ kandidatų. Festivalio programoje – filmai vaikams ir jaunimui, tarp jų ir jubiliejų švenčiančios Belsko Bialos animacinių filmų studijos sukurti filmai apie garsiųjų Boleko ir Lioleko nuotykius, naujausi lenkų vaidybiniai filmai ir šiemet mirusiai kino bei teatro aktorei Danutai Szaflarskai (1915–2017) skirta retrospektyva. Dokumentinį filmą „Kitas pasaulis“ („Inny świat“, 2012), kuriame aktorė pasakoja ir apie savo karjeros pradžią Vilniuje 1939-aisiais, „Skalvijoje“ (7 d. 18 val.) pristatys filmo kūrėjai Dorota Kędzierzawska ir Arturas Reinhartas.
![]() | ![]() | ![]() |
Kai pavasario pabaigoje pirmą kartą pamačiau spektaklio „Trans Trans Trance“ eskizą, patekau į trečiąją pavadinimo būseną – „trance“. Ekstazę sukėlė ne tik muzikos pulsavimas, bet ir džiaugsmas, kad pagaliau Lietuvos teatre jaunos moterys vienijasi ir kalba apie moteris.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |