Dėkui už muzikines dovanas!

Kai pradėjau mokytis griežti smuiku, buvau per maža dalyvauti stygininkų ansamblyje, tad teko lankyti chorą. Choras man labai nepatiko. Nemėgau repertuaro (liaudies dainos ir visokie „edelveisai“), vadovės, choristų – „tų, ne smuikininkų...“. Laikui bėgant, požiūris ir aplinkybės stipriai pasikeitė. Šiuo metu mano kaip kompozitorės gyvenime yra daugiau choro nei smuiko. Su amžiumi, plačiau gilinantis į chorinės muzikos repertuarą supratau, kad šis intrumentas turi daug galios ir muzikinio potencialo, o kartais, dėl savo galimybės tiksliau atskleisti literatūrinį siužetą, net lenkia kitas sudėtis.

Kalbant apie lietuvišką chorinės muzikos repertuarą – jis platus: nuo Juozo Naujalio iki Jono Jurkūno. Ar viskas yra lobis chorinės muzikos repertuaro skrynioje? Ne. Tačiau, kalbant apie šį kontekstą bene labiausiai ryški Lietuvos choro padangės žvaigždė ir šviesulys yra kompozitorius, dirigentas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius Vaclovas Augustinas, kuris iš esmės ir suformavo mano „naują“ požiūrį ne tik į chorinę muziką, bet ir į chorinę kultūrą bendrąja prasme. Šio autoriaus muzikoje tarsi neišgirsti nieko labai naujo ir konceptualaus (garsine prasme), neįžvelgi jokių ekstremalių eksperimentų ar kardinalių kraštutinių išraiškos priemonių, bet tuo pačiu joje viskas taip šviežia ir gaivu: harmonine, melodine ir kontekstualia prasme. Tikriausiai dėl šių nenuginčijamų priežasčių valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), šiais metais VII Šv. Jokūbo festivaliui pasiryžo parengti Vaclovo Augustino autorinę religinės muzikos programą „Dėkui Tau už Tavo dovanas“ bei pakvietė diriguoti patį autorių. Saulėtą spalio 24-ąją, sekmadienį, iškart po mišių, Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia „lūžo“ nuo publikos gausos – garbaus amžiaus asmenys, jaunimas, muzikantai ir muzikos mylėtojai nekantriai laukė koncerto.

Popietę pradėjo šlovinimo giesmė dviems chorams „Cantate Domino“ (1996). Prieš 20 metų sukurtas opusas ir šiandien skambėjo labai jaukiai, artimai bei aktualiai, kas tik įrodo, kad bazinės žmogiškosios vertybės yra visų kartų pamatas ir ypač tiko išlaikyti mišiose sutelktą nuotaiką. Chorui pavyko „atlaikyti“ šios kompozicijos iššūkius ir koncerto kontekste ją atlikti tiksliausiai.

V. Augustino kūriniai neretai puošia muzikines programas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, kompozitorius yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų. Vienas tokių pavyzdžių – bažnyčioje skambėjęs „Hymne à Saint Martin“ dvigubam mišriam chorui a cappella, 1996 m. pelnęs III vietą tarptautiniame chorinių kūrinių konkurse „Florilège vocal de Tours“ Prancūzijoje. Partitūra, taip pat kaip ir pirmasis kūrinys skaičiuojanti dvi dešimtis metų, nepasižymėjo manieringa ir sudėtinga muzikos kalba, tekstas, natūraliai sukibęs su garsiniu audiniu ir gracingai prakalbinęs dvigubą chorą, maloniai palepino klausytojų ausis. Žinoma, koncertą būtų papuošęs choristų susikaupimas bei tikslesnė intonacija, bet, kaip žmonės sako, „geriau žvirblis rankoj, nei briedis miške“.

2014-ieji buvo paskelbti Tarmių metais. Ta proga V. Augustinas sukūrė labai jautrią kompoziciją „Priesakai sūnui“, kurioje panaudojo žemaičių liaudies dainą „Oi eisiu eisiu“, ją suderino su Mykolo Kleopo Oginskio priesakais sūnui (angliškas tekstas Kęstučio Urbaičio). Kūrinys prasideda lygiu choro bocca chiusa, vėliau išnyra liaudies daina, atliekama tarmiškai, autentiška maniera. Solistai – Jurga Narušytė ir Deivydas Janušas, kuris atlikimo metu tarsi stengėsi perrėkti kolegę, matyt iš to žemaitiško dainos polėkio. Kompozicijos forma ir kontekstualumas derėjo labai įtaigiai. Kūrinyje nuosekliai prieita prie įspūdingomis harmonijomis žėrinčių, chorines faktūras atliepiančių akordų. Žavėjo rečituojamo teksto ir liaudies dainos harmonizacijos kombinacija, kurią vainikavo „Oi eisiu eisiu“ tutti. „Priesakai sūnui“ yra labai geras pavyzdys, kaip paprastomis priemonėmis galima kurti monumentaliomis idėjomis grįstas kompozicijas.

„Put such a madness away far from me, oh Lord“ („Atitolink nuo manęs šią beprotybę, Viešpatie“, 2011) – Šventojo Augustino tekstais paremtas darbas įstrigo dėl neįprastų harmoninių sprendimų, kurie gal ir nėra netikėti, bet kompozitoriaus kūrybai tolimesni. Ypač sužavėjo Ievos Skorubskaitės ir Mildos Zapolskaitės duetas, puikiai išartikuliuotas angliškas tekstas, intonacija, tik gaila, kad tai kontrastavo su kitų choristų tarpusavio nederėjimu ir neaiškia teksto tartimi.

„Iam te solum amo“ (2006) – dar viena išradinga kompozicija pagal Šventąjį Augustiną, tačiau atlikimas trukdė susitelkti į esminius kompozicijos taškus, norėjosi kad atlikėjai klausytųsi vieni kitų, kad sopranai neforsuotų forte, o pradėtų reaguoti į bendrą kūrinio dinamiką. O tada, mintyse nuklysdama į girdėtą gražų choro „Brevis“ įrašą, iš šoninio bažnyčios balkonėlio išgirdau solistų Ievos Skorubskaitės ir Mariaus Turlajaus duetą. Giedant Ievai, tikriausiai, diena nušvinta visiems, tad ir aš pasinėriau į išskirtinai profesionaliai balsą valdančios choro dainininkės vokalines meistrystes.

Koncerto pabaigoje suskambo tiesiog genialios kompozicijos. „Tau bet kokios sutemos šviesios“ dviems chorams (pagal 139 psalmės 7-12 eilutes). Kūrinys parašytas lietuvišku (!) tekstu, panaudotas Sigito Gedos vertimas. Tai pridėjo dar daugiau kokybės, bylojo, kad kūrėjui tekstas yra labai svarbi komponavimo dalis bei atskleidė, kad V. Augustinas turi gerą skonį ir supranta, jog rasti gerą teksto vertimą – labai svarbu norint perduoti norimą žinią, prasmę ir emociją. Dažnai kompozitoriams sunku interpretuoti lietuviškus psalmių vertimus. Viena to priežasčių, sakyčiau, ta, jog kompozitoriai dažnai renkasi tiesmukus ir nemeniškus vertimus, kūriniai skamba neišradingai ir dažnai labai panašiai. Sunku pasakyti, kas diktuoja tokį „fenomeną“ – supaprastinti (blogąja prasme) liturginio teksto ir muzikos simbiozę, – tačiau V. Augustinas visuomet paneigią šį „mitą“. Jau pirmuose taktuose sakinys „Kur pabėgsiu nuo Tavo dvasios, nuo Tavęs pasislėpsiu?“ yra įvelkamas į skambių, įspūdingų akordų rūbą ir tai iškart suteikia pakylėtą toną. Meistriškai visoje kompozicijoje išlaikytas natūralus kalbos ritmas, pulsuojantis metrinėmis taktų dalimis, aiškiai atskleidžia šventojo teksto prasmę, pabrėždamas kertinius psalmės momentus. Nuo pradžios iki paskutiniųjų sąskambių kompozicija skamba kaip tikinčiojo šviesos ir vilties himnas: „Kas tamsu, Tau visai ne tamsu, o naktis kaip diena Tau nušvinta, Tau bet kokios sutemos šviesios“. Prie to dar galima pasidžiaugti, kad 2000 m. gimusi partitūra ir šiandien paveiki it koks chorinis „hitas“, žavinti ir šiuolaikinės muzikos gerbėjus ir tuos, kuriems muzikos istorija baigiasi ties Mozartu.

Visiems, besidomintiems chorine muzika, paskutinysis koncerto šedevras sukėlė ovacijas. Opusas įsiminė po pernykščio choro „Brevis“ koncerto „100 minučių su mokytoju“, kuriame skambėjo profesoriaus Juliaus Juzeliūno buvusių mokinių darbai chorui. Žinoma, kad toks renginys be V. Augustino kūrinio negalėjo įvykti. Tuomet buvo atliktas vienas naujausių kompozitoriaus opusų „Great Art Thou, O Lord“ (2015), paremtų tekstais iš Švento Augustino „Išpažinimų“. Tad ir dabar, Šv. Jokūbo festivalio koncerto „Dėkui Tau už Tavo dovanas“ pabaigoje, suskambo būtent šis kūrinys. Ši kompozicija lyg standartas to, kas yra profesionali ir gera chorinė muzika, ji yra kaip puikaus ir nekvestionuojamo meno kąsnis badaujančiam klausytojui, kuriam atskleidžiamos skambiausios choro, kaip didaus ir pajėgaus instrumento, galimybės.

Didžiausia padėka Šv. Jokūbo festivalio organizatoriams, kad jie nelaukė, kokios nors svarbios ar jubiliejinės progos ir parengė Vaclovo Augustino autorinę programą. Šis koncertas įrodo, kad chorinė muzika gali būti labai plati, didinga, pilna kontekstų. Taip pat nuostabu, kad profesorius savo kūryboje praplečia religinės muzikos ribas, pateikia tai kaip filosofinį žmogaus išgyvenimų dienoraštį, o viską vainikuoja jo talentas parašyti muziką, lepinančią ne tik diplomuotus muzikos gurmanus, bet ir tuos, kuriems menas nėra svarbiausias prioritetas.

Ir mažytė pastabėlė chorui. Jei pradėsite atidžiau klausytis vieni kitų bei pajusite malonumą dainuoti kolektyve, atsižvelgsite į dinaminį kontekstą bei intonaciją, patikėkite, ir garsas ir vaizdas stipriai skirsis nuo dabartinio. O grįždama prie mano praktinės patirties chore, norėčiau pasakyti: jei vaikystėje aš būčiau turėjusi galimybę dainuoti tokias kompozicijas, tikriausiai smuiką būčiau metusi kur kas anksčiau ir choras būtų mano mėgstamiausia disciplina. Ir džiaugsmo gyvenime būtų dvigubai daugiau. Dėkui, Profesoriau, už Jūsų muzikines dovanas!