7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atmintis – gyvas daiktas

Kauno bienalės parodos Paveikslų galerijoje

Paulina Blažytė
Nr. 32 (1226), 2017-10-06
Dailė
Liudo Parulskio fotomanipuliacija Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“ (meno projektas „7 meno dienose“). 2014 m.
Liudo Parulskio fotomanipuliacija Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“ (meno projektas „7 meno dienose“). 2014 m.

Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.

 

Parodoje „Ateini ir išeini?“ kuratorė Laima Kreivytė skirtingu laiku sukurtus kūrinius iš pradžių gana aiškiai skaido teminiais blokais, o vėliau pateikia šmaikščių pasvarstymų, leidžiančių į paminklo klausimą pažiūrėti ir su šypsena. Čia galima išskirti Liudo Parulskio fotomanipuliaciją Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“, taip pat Dainiaus Liškevičiaus perfomansus „Vėjarodė“ ant Kauno pilies stogo (tuo pat metu keliantį ir siaubą, ir susižavėjimą!) bei „Pieta“ – teigiamai nuteikia ne tik nuotrauka, vaizduojanti menininką, gulintį ant Žemaitės skulptūros kelių, bet ir šalimais esantis komentaras, jog performansas „dedikuojamas nesamam Antano Gudaičio muziejui Žemaitės skvere“ Vilniuje.

 

Didelė parodos dalis skirta daug ginčų ir diskusijų sukėlusiems sostinės Lukiškių aikštei ir Žaliajam tiltui bei Vinco Grybo sukurtai Vytauto Didžiojo skulptūros kopijai Kauno Laisvės alėjoje. Monumentai menininkų dekonstruojami ir performuojami, tarp skirtingų tos pačios tematikos darbų mezgami dialogai. Eglės Rakauskaitės kūrinyje „Lukiškės“ aikštėje stovėjusio Lenino vietoje atsiduria masyvus raudonas tankas, primenantis apie šalies išgyventas represijas, o Gintaro Zinkevičiaus fotoperformanso „Dislokacija“ centre matome stabo vietą užėmusį menininką. Pastarasis kūrinys susisieja su kitu šalimais esančiu darbu – Andriaus Janušonio kameriniu monumentu: ant karinės mašinos patupdyta gulbė kuria brutalios jėgos ir trapaus grožio priešpriešą. Kontekstą taip pat papildo Deimanto Narkevičiaus Leninui skirto monumento nuėmimo montažas – jame girdimi džiugūs proceso stebėtojų šūksniai lydi toliau keliaujant per parodą.

 

Konstantino Bogdano jaun. „Nepasiūlymas“ nagrinėja atmintį per sovietinius atvirukus. Skaitant šalia esantį menininko tekstą kyla noras diskutuoti. Tarsi suprantama, kad atsisakyti despoto šlovinimo objekto reikia – juk atgavus nepriklausomybę ir miestai, ir gatvės neteko savo senųjų pavadinimų, primestų netrokštamos valdžios. Čia galima būtų prisiminti, pavyzdžiui, Baltarusiją – joje vis dar stūksantys Lenino paminklai bei jo vardu vadinamos gatvės veikia ir šalies mentalitetą. Kita vertus, Bogdanas išreiškia mintį apie praradimą kažko, ko išvis net nenorėjome, ir keistą, trikdantį jausmą to netekus.

 

Kiek kitokia yra Žaliojo tilto skulptūrų situacija – šlovinimu to nebūtų galima pavadinti, gal greičiau drąsa prisiminti. Man pačiai dabartinis tiltas be savo reliktų atrodo nuogas ir pernelyg tuščias. O skulptūroms dar gyvuojant ant postamentų didesnį sumišimą už spaudoje pasirodančius, jų likimą sprendžiančius debatus keldavo ant tilto susirinkę senjorai su kartoniniais plakatais, kuriems mažiausiai rūpėjo kultūros atstovų argumentai – skulptūros jiems įkūnijo priešą, kurį žūtbūt reikėjo išginti.

 

Tačiau kai kurie menininkai siūlė ne išgabenti, o modifikuoti skulptūras, tokiu būdu išlaikant pusiausvyrą tarp praeities ir dabarties. Parodoje pateikiami Audriaus Ambraso „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“ ir Gedimino Urbono projektas „Ateini ar išeini“. Pastarasis siūlė sovietmetį menančias skulptūrų galvas apdengti veidrodiniais kubais, o A. Ambraso idėja buvo įdėti jas į „narvus“. Mintis sulaukė autoritetingų kultūros veikėjų palaikymo, tačiau, deja, ne Kultūros institucijų patvirtinimo.

 

Į „Ateini ar išeini?“ erdvę nejučia įsiterpia paroda „Iš ko padaryti paminklai“ (kuratorius Udi Edelman) – šias dvi ekspozicijas skiria tamsių sienų pertvara. Visų trijų parodų erdvės organiškai pereina iš vienos į kitą – atsisakius griežtos atskirties išlaikomas bendrumo įspūdis, tačiau ir išvengiama vaizdų bei informacijos perkrovos. „Iš ko padaryti paminklai“ konstruojama iš skirtingo pobūdžio filmuotos medžiagos, iš visų pusių apgaubiančios ir pamažu įtraukiančios lankytoją. Įdomu, jog ir čia esančio skaitmeninio meno temos, ir netgi nuotaika gana smarkiai varijuoja – neretai net tos, pasirodančios tame pačiame ekrane. Štai Uri Katzenstein „Anos užduotis“ sudaryta iš eklektiškų komponentų, kurių esmine figūra tampa ovale išnyrantis vyras, besikeičiančių vaizdų (tokių kaip kosmosas) ir simbolių fone traukiantis skausmingą dainą; šifravimo reikalaujančiam darbui kontrastuoja komiškai atrodanti Christiano Jankowskio „Sunkiasvorė istorija“. Sunkumų kilnotojų, monumentų, komentarų apie Ronaldą Reaganą ir socializmą kombinacija susilaukė ne vieno lankytojo šypsenos ar tylaus juoko. Julia Turbahn ir Tal Alperstein įrodo, jog paminklus gali atstoti ir žmonių kūnai, o Tali Karen ir Alex Strada suteikia galimybę pažvelgti į savotišką prezidentų paminklų kapinyną.

 

Kauno bienalės dalyje, skirtoje žymiosios Sophie Calle ekspozicijai, aštuonios spalvotos Rytų Berlyne buvusių  paminklų fotografijos jungiasi su archyvine medžiaga bei iš gyventojų menininkės surinktais pasakojimais. S. Calle parodo mums tai, ko dažnas (ne)matome beveik kasdien, nepriklausomai nuo to, jog gyvename Lietuvoje, o ne Vokietijoje (kaip parodos anotacijoje teigia kuratorė, „berlyniečių pasisakymai yra ir labai universalūs – jie visai galėtų būti ir mūsų“). Ypač todėl, kad dauguma buvusių objektų tiesiogiai susiję su mūsų tautai gerai pažįstamu socialistinio režimo palikimu.

 

Nors menininkės padarytos spalvotos fotografijos lyg ir nieko nerodo, jose tuštuma, šalia pateikus jas papildantį tekstą ir apie praeitį primenančias knygas fotografijos prabyla menininkės sutiktų žmonių lūpomis ir, tarkim, pro tvoros virbus matoma dėžė prie Rusijos ambasados įgauna visai naują prasmę – ypač jaunam žmogui, negyvenusiam konkrečiu laikotarpiu. S. Calle priverčia savo pašnekovus permąstyti matytą, bet jau išnykusį vaizdą ir jo teiktą reikšmę kasdieniam gyvenimui. Menininkės darbai primena, kad šiuolaikinis menas dažnai neatsiejamas nuo teksto, kad vaizdinė medžiaga kartais tik atspirties taškas koncepcijos plėtotei.

 

Žmonių, su kuriais kalbasi menininkė, patirtys bei prisiminimai labai skirtingi, kai kurie iš jų visai migloti ir net klaidingi. Memorialinė lenta, skirta Lenino apsilankymui bibliotekoje Babelio aikštėje, kai kurių pašnekovų atmintyje iškyla kaip priminimas, jog čia mokėsi „Karlas Marxas arba Leninas“, taip pat kad  „Leninas (...) studijavo šioje karališkoje bibliotekoje“.

 

Jausenos, susijusios su paminklais, irgi labai skirtingos. Vienam berlyniečiui karių bareljefas ir vaiko skulptūra kelia asociacijas su tragiškais pokario įvykiais – nužudyta klasiokės žydaitės motina, o kitam tas pats objektas primena pasivažinėjimus rogutėmis. Tikriausiai tai galima laikyti viena iš priežasčių, kodėl taip skiriasi visuomenės reakcija į praeities paminklų naikinimą. Kai kuriems visai nusispjaut, dar kitiems tai opi tema, kurios afišavimas dirgina sąmonę (kaip kad minėtiems senjorams, piketuojantiems ant Žaliojo tilto), tretiems paprasčiausiai leidžia atsigręžti į asmeninę ir šalies bei pasaulio istoriją, todėl kyla troškimas išsaugoti – dėl tos pačios praeities, atminties.

 

Parodos veikia iki lapkričio 30 d.

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–17 val., sekmadieniais 11–19 val.

Liudo Parulskio fotomanipuliacija Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“ (meno projektas „7 meno dienose“). 2014 m.
Liudo Parulskio fotomanipuliacija Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“ (meno projektas „7 meno dienose“). 2014 m.
Sophie Call, parodos „Atsitraukimas“ fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Sophie Call, parodos „Atsitraukimas“ fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Gediminas Urbonas, „Ateini ar išeini“. 1995 m. S. Batura nuotr.
Gediminas Urbonas, „Ateini ar išeini“. 1995 m. S. Batura nuotr.
Karolina Freino, „Katarakta“. 2016 m. S. Batura nuotr.
Karolina Freino, „Katarakta“. 2016 m. S. Batura nuotr.