7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Taki spektaklio ir žiūrov(i)ų tapatybė

Apie spektaklį „Trans Trans Trance“

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 32 (1226), 2017-10-06
Teatras
Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.

Kai pavasario pabaigoje pirmą kartą pamačiau spektaklio „Trans Trans Trance“ eskizą, patekau į trečiąją pavadinimo būseną – „trance“. Ekstazę sukėlė ne tik muzikos pulsavimas, bet ir džiaugsmas, kad pagaliau Lietuvos teatre jaunos moterys vienijasi ir kalba apie moteris. Eskizo idėja, stiprėjanti jaunų aktorių drąsa, moterų solidarumas kvietė švęsti kitų ir savo laisvę būti savimi. Per spektaklio premjerą rugsėjo 26 d. OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje patekau į „trans“ – kaitos būseną. Kodėl pakito mano, kaip žiūrovės, santykis su spektakliu, nors kūrėjų idėja atrodo tokia pat svarbi? Kai Lietuvoje vis dar galima atsidurti spektaklyje, kuriame skamba nesibaigiantys į amžiną egzistencinę-kūrybinę krizę patekusio vyro monologai, o scenos paribiuose balta suknele plevena nebyli moteris, apima stiprus noras maištingai trenkti durimis ir boikotuoti teatrą tol, kol ji prabils. „Trans Trans Trance“ spektaklio eskizas tapo jaunosios teatro kūrėjų kartos moterų balsu, kurį tik išgirdus buvo svarbu palaikyti, o su po premjeros sustiprėjusia menininkių pozicija pradėti diskusiją.

 

Spektaklis „Trans...“ – tai variacijų lyties tema hibridas, kuriame jungiami skirtingi epizodai: nuo abstrakčių scenų iki dokumentinių įrašų. Jame dera šokis, dainavimas, monologai, chorinis kalbėjimas, nebylios scenos, performansas ir vaidybiniai epizodai. Spektaklis, prasidedantis nuo moters lyčiai priskiriamų reikšmių refleksijos, perauga į translytiškumo temą. Kartu su režisiere Kamile Gudmonaite „Trans...“ kuria aktorės Jovita Jankelaitytė, Dovilė Kundrotaitė ir Adelė Šuminskaitė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisieriaus Gintaro Varno vadovaujamuose režisūros ir vaidybos kursuose merginos sudarė kiekybinę mažumą.

 

Spektaklio kūrėjos pačios konstravo spektaklio dramaturgiją. Faktai ir dokumentinė medžiaga spektaklyje virto iki abstraktumo išgrynintais vaizdiniais, derančiais su dokumentiniais įrašais, kuriuose gatvėje kalbintieji atsako į klausimą: kas yra moteris ar kas yra translytis? Viename epizode žinių portalų komentaruose besireiškianti Lietuvos visuomenės dalis personifikuojama į neapykanta trykštančią veikėją (Adelė Šuminskaitė), kuri išradingais epitetų ir keiksmų deriniais tyčiojasi iš binarinės lyčių sistemos neatitinkančios asmenybės (Jovita Jankelaitytė). Nejauku tapti šiurkščios scenos liudininke(-u), bet iš socialinės tikrovės komentarų neišmesi. Būtent Šuminskaitės sukurta visuomenės dalies personifikacija tampa spektaklio kūrėjų požiūrio antagoniste, tačiau politinio teatro, kuris siekia pokyčio visuomenėje, tragedija ta, kad komentatoriai, kuriuos taip norėtųsi paprotinti, į teatrą nevaikšto.   

 

Į specifines moterų patirtis, patriarchalinės visuomenės paveiktą jų kūniškumą, lytiškumą ir savimonę pirmos dėmesį atkreipė performanso meno kūrėjos ir į feministinio teatro trupes XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakaruose pradėjusios burtis moterys, paveiktos antrosios feminizmo bangos idėjų. Tuo metu vėlyvojo sovietmečio Lietuvos teatruose kūrė dvylika moterų režisierių, tarp kurių ir labiausiai profesinėje srityje pripažintos Irena Bučienė, Natalija Ogaj, Aurelija Ragauskaitė ir Dalia Tamulevičiūtė savo kūryboje nekėlė klausimo, ką reiškia egzistuoti tik į dvi lytis padalintame pasaulyje ir priklausyti moteriškajam poliui? Naujausiems kūriniams, kalbantiems apie moterų patirtis, pavyzdžiui, spektakliams „Terapijos“ (Birutė Kapustinskaitė, rež. Kirilas Glušajevas) ar „Žalgirės“ (Gabrielė Labanauskaitė-Diena, rež. Vidas Bareikis), vis dėlto pritrūksta meninės įtaigos. Ypač antrajam, nepatikėjusiam žiūrov(i)ų atvirumu ir pasirengimu priimti queer moteris ne kaip egzotiką. 

 

Mąstant apie jauniausios kartos režisierių Eglės Kazickaitės, Gretos Kazlauskaitės, Eglės Kižaitės, Giedrės Kriaučionytės, Olgos Lapinos, Agnijos Leonovos, Karolinos Žernytės ir iki šiol Kamilės Gudmonaitės kūrybą, lengviau būtų tarti, jog binarinėje visuomenėje asmens priskyrimo vienai lyčiai pasekmės asmenybės raidai jų spektakliuose nedominuoja. Palyginus su kitomis Lietuvos meno sritimis, kur, pavyzdžiui, yra rengiamos teminės menininkių parodos, moterų režisierių kino retrospektyvos ir kūrinių analizei dažniau taikoma feministinė kritika, atrodo, kad teatro laukas yra labiausiai patriarchališkas ir stokojantis feministinio žvilgsnio. Todėl jau kelerius metus stebint Lietuvoje ir užsienyje (Italijoje, Čekijoje, Prancūzijoje) pripažintos Gudmonaitės kūrybą kildavo tas pats klausimas, kurį galima adresuoti daugeliui režisierių: kodėl pagrindiniai spektaklių personažai yra vyrai? Nors didžioji teatrų publikos dalis yra moterys, kurios priprato tapatintis su pagrindiniais vyrų personažais ir kartu su jais, kaip galėtų pasakyti teatro ir feminizmo teoretikė Jill Dolan, nejučia guiti moteris į scenos paribius.

 

Debiutiniame Kamilės Gudmonaitės spektaklyje „Sapnas“ (2014) pagal Augusto Strindbergo pjesę aktorės nedalyvavo, vaidino šeši vyrai. Režisierės kūrybos pradžia liudija siekį priešintis asmenybės spraudimui į uniformą ir susidomėjimą į institucinio ugdymo sistemą patekusio žmogaus raida. Pirmame spektaklyje išryškėjo Gudmonaitės kūrybos bruožai: Vakarų ir Rytų pasaulių motyvų dermė, juodos ir baltos spalvų kontrastai, preciziškos mizanscenos, aiški kompozicija, dėmesys aktorių balso ir kūno raiškai, muzikos svarba bei gebėjimas kurti įtraukiančią, magišką spektaklio atmosferą. Po moderniosios klasikos režisierė pasirinko šiuolaikinę Falko Richterio pjesę „Dievas yra DJ“ (2015), kurią papildė Viktoro Pelevino kūrybos ištraukomis bei per Jos ir Jo veikėjų porą klausė, ar egzistuoja tiesa medijuotame pasaulyje? Tada vėl atėjo eilė klasikai – spektakliui „Timonas“ (2016) pagal Williamą Shakespeare’ą ir pagrindinio veikėjo virsmų dramai. Iki šiol Gudmonaitės kūryboje ryškėja dvi srovės – „klasikinė“ ir „šiuolaikinė“, kuriai priklausytų ir naujausias režisierės darbas „Trans...“ tarsi atsakas į retorinį klausimą: kur dingo moterys? Atrodytų, netikėtai režisierės kūrybinėje biografijoje „iššovusiame“ spektaklyje atsirado daugiau spalvų ir eklektikos negu pirmuosiuose darbuose. 

 

Spektaklis „Trans...“ – tai koliažas, kuriame atskiros dalys jungiamos ne plokštumoje, bet laike. Aktorės tampa „trans“, nes scenoje dinamiškai transformuojasi iš vieno buvimo būdo į kitą, ir publiką paversdamos „trans“, nes ji turi keistis kartu. Spektaklyje nekuriami vientisi personažai, su kuriais žiūrovė(-as) galėtų tapatintis, todėl lieka kritiškos distancijos pozicija. Galima prisiminti, jog pradėjusi kurtis feministinio teatro praktika ir teorija kritikavo Konstantino Stanislavskio psichologinės-realistinės vaidybos metodą, kuris remiasi aktorės įsikūnijimu į lyties apibrėžtą personažą, ir domėjosi Bertolto Brechto epinio teatro bei brechtiškos vaidybos principais, kuriuos pasitelkus scenoje galima suabejoti visuomenėje lyčiai primetamais gestais bei elgesiu. Pasibaigus „Trans...“ prologui nuo to ir pradeda spektaklio kūrėjos.

 

Tuščioje OKT studijos erdvėje pasirodo mergina juoda, trumpa, kūno linijas išryškinančia suknele ir aukštakulniais – modelis (Dovilė Kundrotaitė). Mados industrija pavogė iš jos kūną, privertė kitas moteris geisti tokio paties, o iš to sėkmingai pelnosi plastinė chirurgija. Skambant sakralinei muzikai, baltais chalatais vilkinčios moterys juodais dažais nuspalvina trečios moters kūno dalis, „netelpančias“ į šablono rėmus. Kaip rašė Sue-Ellen Case knygoje „Feminizmas ir teatras“ (1988): „(...) moterų engimas pasireiškė seksualine, erotine priespauda. Vyrų kultūra pavertė moters kūną vyrų geismo objektu, grožio ir seksualumo skleidimosi terpe, skirta vyro žvilgsniui. Iš šios perspektyvos moterys išmoko matyti savo kūną, o tai sutrukdė joms tapatintis su savo išvaizda.“ Atrodo, ši sena tiesa jau turėjo būti įsisąmoninta moterų ir vyrų, tačiau per nacionalinę televiziją išgirdus žurnalistę be kritiško nusiteikimo iš socialinių tinklų cituojančią frazę, kad „visos moterys, norėdamos pagerbti Hugh Hefnerio atminimą, per Heloviną turėtų persirengti „Playboy“ zuikučiais“, – galima tuo suabejoti. Matyt, nemelavo per tą pačią televiziją rodytoje dokumentikoje Angela Merkel, sakydama, kad tik tada, kai nebegali savo kartojamų žodžių girdėti, kiti pradeda juos suvokti. Todėl spektaklyje „Trans...“ atsiradusį pykinimo motyvą galima suprasti ir kaip vimdymą kartojant tai, kas žinoma, ir šleikštulį dėl to, kad nesi girdima.

 

Moters kūno pavertimas seksualiniu geismo objektu kulminaciją pasiekia Adelės Šuminskaitės performanse. Tai vienas netikėčiausių „Trans...“ epizodų, paveikiantis fizine raiška. Išsinėrusi iš rožinės suknelės performerė virsta pykčio, slopinamo geismo ir frustracijos įsikūnijimu, jos raumenų spazmai deformuoja Vakarų kultūroje priimtiną kūno laikyseną ir išplečia judesių normų ribas. Buvo įdomu patirti, kaip kraštutinį nepasitenkinimą gali išreikšti ne žodžiai ar emocijos, bet kūnas. Taip pat kaip jį gali perteikti Jovitos Jankelaitytės veikėjos šimtas ir viena pastanga prisidegti cigaretę su bokso pirštinėmis ar Dovilės Kundrotaitės originalo kalba aršiai išsakytas Ninos Donovan sukurtas „Nasty Woman“ monologas, kurį aktorė Ashley Judd pasakė Vašingtone per „Moterų maršą“, nukreiptą prieš naująjį JAV prezidentą. Kiekvieną „Trans...“ epizodą galima analizuoti atskirai, nes kiekviename jų slypi pakankamai medžiagos atskiram kūriniui. „Trans...“ apmąstymai apie moters lytį veda į transseksualumo temą – logiškas, bet platus šuolis, paverčiantis spektaklį punktyrine linija, paliečiančia svarbias temas, kurios lieka atviros plėtoti toliau.

Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.