Diskusijos ir grožis

„Don Karlas“ – draminis trileris ar muzikinis spektaklis? Diskusijos dėl dabartinės operos versijos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nerimsta. Prieštaraujantieji vis nesutaria, nors režisieriaus Günterio Krämerio varianto premjera įvyko prieš pusantrų metų.

Daugiausia minčių kelia nemuzikinės pastatymo dalys. Šių eilučių autorė svarstytų meno prigimties suvokimo skirtumus. Ar daiktas, padėtas meninėje aplinkoje, jau tampa meno kūriniu? Taip klausimą ir, beje, teigiamą atsakymą kadaise suformulavo kai kurie lietuvių dailėtyrininkai, gindami Šiuolaikinio meno centro veiklos koncepciją. Laikantis jos, „Don Karlo“ atributai – pliki kūnai tik su baltomis kelnaitėmis ir juodais maišais ant galvų, vaizduojantys pasmerktuosius myriop ir matomi per visą pirmą dalį, apatiniai per lyrines arijas, princas Karlas su baltais tramdymo marškiniais ir dar su kauke, nes tikrovėje buvo neįgalus, ir t.t. – laikytini konceptualaus meno elementais.

Scenoje matomą (ne žodžiais išaiškintą) režisūrinę koncepciją įmanoma suvokti ir kaip norą pasmerkti inkviziciją, nuvertinti karaliaus šeimos kančias, pasišaipyti iš Bažnyčios vadovų. Kur tai jau buvo matyta?.. Šis galimas požiūris taip pat atskleidžiamas natūralistiškai, atvirai, be užuolankų. Antai minėti pasmerktieji ryškiai apšviesti, sėdi aukštai pakabinti prie natūralios spalvos medžio plokštės, paskui plokštė pasvyra link scenos gilumos, plikšiai nuropoja į juodas duris, o Didysis inkvizitorius tarsi uždega degtuką, pasklinda dūmai... Operos pabaigoje Inkvizitorius aprengiamas puošnia vyskupo mantija, iškilmingu galvos apdangalu – mitra, bet paverčiamas bejėge iškamša, tampomas lyg maišas... Kartkartėmis ant plokštės rodoma stulpeliais surašyta inkvizicijos ir karų aukų statistika. Pirmoji spektaklio dalis ir visas spektaklis baigiamas sceną visiškai užtemdant.

Jei menu laikome fantazijos vaisių, tokia iliustracinė, tiesmuka siužeto traktuotė primintų veiksmo filmo stiliaus pasakojimą. Jam kontrapunktuoja operos siužetas, plėtojantis karaliaus pareigų valstybei ir žmogiškųjų jausmų konfliktą. Praturtinantį prasmių lauką kuria muzika, kupina valdoviškos didybės be garselio ironijos. Muzika persmelkta nuostabiausios meilės lyrikos, kurią, jei esi anksčiau girdėjęs, gali mintyse dainuoti su artistais. Kaip reta Verdi opera, ši  prisodrinta motyvų ir tembrų užuominų, priminimų, instrumentinio tutti griausmo ir grupių unisonų teatro – net orkestro partijoje.

Rugsėjo 27 d. spektaklyje dirigentas Martynas Staškus ryškino režisieriaus koncepciją, tarsi karvedys akcentavęs kovingus muzikos puslapius – laisvės kovų nuožmumą, ar kaip rūstus žynys – negailestingus siužeto įvykius.  

Gražiausią šio spektaklio dalį sukuria solistai. Nors aptariamame spektaklyje dalyvavo ir gastrolierių, mieliausia pasidžiaugti išsiskleidusiais savaisiais. Išdidžios, savajam karaliui ištikimos, bet meilės princui draskomos Elizabetės vaidmenį atliko Viktorija Miškūnaitė. Jos balso savybės ir artistiškumo tipas, regis, labai tinkami didingų moterų vaidmenims. Gražiomis viršūnėmis žavėjo princesė Eboli – Eglė Šidlauskaitė, pasigėrėtinai perteikusi dramatiškas aistras. Ne kartą matytas komiškų amplua įkūnytojas Liudas Mikalauskas puikiai pasirodė vaidindamas rimtą Didžiojo inkvizitoriaus vaidmenį. Jam atsidavęs solistas atskleidė savo patikimą daugialypumą. Nuoširdaus, šilto Karlo draugo markizo Pozos paveikslą įtikinamai nutapė Eugenijus Chrebtovas.

Sunkiausia buvo klausytis Pilypo II, Ispanijos karaliaus partijos atlikėjo. Ne tik dėl to, kad širdyje ir galvoje iki ašarų įsiamžinęs Vaclovo Daunoro balsas bei figūra scenoje. Kviestinis bosas Askaras Abdrazakovas bent tos dienos spektaklyje šių eilučių autorei nepasirodė esąs ryškiau savitas. Tiesa, jo galingas balsas darniai įsiliejo į ansamblius. Ypač įspūdinga buvo dviejų bosų, Karaliaus ir Inkvizitoriaus, scena.

Princo Karlo vaidmenį mūsų teatre kuria vien kviestiniai tenorai. Rugsėjo 27 d. girdėjome pasaulinėse scenose žinomą bulgarą Karmeną Chanevą. Tai didelio spalvingo ir malonaus balso solistas, kultūringai susitelkęs į kuriamą paveikslą, papuošęs to vakaro atmosferą. Kartu su scenos partneriais bei pagiriamojo žodžio vertu choru jie ir perteikė tą Operos iš didžiosios raidės muzikos savybę, kuri leidžia į ją kuo tvirčiausiai atsiremti.

„Don Karlas“ – viena stipriausių Verdi operų ir yra tarp gražiausiųjų LNOBT repertuare. Recenzijos pradžios svarstymai nesiekia skelbti vienos tiesos, juk visai neblogai, kai pastatymas skatina kritinę galvoseną. Anaiptol ne visos sceninės operų traktuotės tai pajėgia išprovokuoti.