Žmonės nori klausytis paprastos muzikos. Paprastos, bet geros, suvokiamos. Juk paprastume slypi meistrystė, kristalizuojasi esmė. Ir tai įvyko!
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Paroda yra tik pretekstas, seniai galvoju apie Gintarą Zinkevičių. Jo meniniai veiksmai su grupe „Post Ars“ ir be jos išnyra tai ten, tai šen, bet taip nesureikšmintai, lyg tarp kitko, ir prasprūsta tarp to viso kitko.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Dažnai prisimenu Viktoro Šklovskio mintį: „Menas yra būdas išgyventi kūrinio darymą, o tai, kas padaryta, mene nebesvarbu.“
![]() | ![]() | ![]() |
„Gaidos“ misija ir užmojai pristatyti kuo platesnę ir įvairiapusiškesnę minimalistinės muzikos tradiciją sulig metais, regis, vis stiprėja. Šiemet Philipą Glassą, Steve’ą Reichą ir Terry Rilley „Gaidoje“ pakeitė itin gausi Davido Lango muzikos pasiūla, o šalia dar ir Johno Adamso, Arvo Pärto bei kitų vienaip ar kitaip minimalistinei muzikai prijaučiančių kūrėjų intarpai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Artimas miestas“ (2005, 2017) režisieriaus Kirilo Serebrennikovo areštas ir jam palaikyti skirta „Sirenų“ atidarymo spaudos konferencija priviliojo į Latvijos nacionalinio teatro spektaklį ir tuos žiūrovus, kuriuos motyvavo lojalumas režisieriui ir noras pamatyti vieną iš daugiausiai vertimų į užsienio kalbas sulaukusių lietuviškų pjesių, pastatytą režisieriaus, šiemet įvertinto prestižiniu Naujosios teatro realybės prizu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
„Šventasis“ viešojoje erdvėje nuo pat pirmojo pasirodymo „Kino pavasaryje“ ir ypatingai pastaruoju metu susilaukė daug kritikos bei liaupsių. Dažnai aptariamas vaidybos atitrūkimas nuo nepageidaujamo teatrališkumo, neišpildyta Jėzaus siužeto linija, filmo perteikiamos Lietuvos provincijos realijos, kiek dokumentinį primenantis realistinis jo pobūdis. Tačiau rečiau susilaukiama techninės pusės analizės, kuri, mano manymu, ir išskiria jį iš lietuviško kino konteksto.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kas ketveri metai Lietuvos muzikos padangę nuspalvina vienas svarbiausių įvykių – mėgėjų chorų konkursas, kaip įžanga į kitais metais vyksiančią Dainų šventę. Konkursas organizuojamas dviem etapais – I turas rengiamas pavasarį geriausios akustikos regionų salėse, jame dalyvavo 111 chorų. Į spalio 14–15 d. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, vykusį II turą pateko 38 chorai, tarp jų 3 bažnytiniai: Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios choras „Ave verum“, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios choras ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios choras „Langas“.
Kaip rašo konkurso apžvalgą interneto tinklalapyje choras.lt pateikęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Viktoras Masevičius, „Vilniaus Bernardinų bažnyčios choras ,,Langas“ (vad. Rita Kraucevičiūtė), įkurtas 1990 m. – labai kūrybingas kolektyvas, atviras ieškojimams ir atradimams, turintis gražų minkštą vokalą (ypač užburiantys sopranai), paslaptingą sakralinę aurą ir filosofinę prieigą prie giedamo ar dainuojamo kūrinio. Konkurse choras dainavo mintinai, vadovė rinkosi gilius, įprasmintus kūrinius. Pasirodymą pabaigęs Donato Zakaro kūriniu ,,O kai sauliūtė tekėjo“, choras buvo palydėtas ,,bravo!“ šūksniais. Už geriausią šios dainos atlikimą ,,Langui“ skirtas specialusis prizas.“
Yra filmų, ant kurių tiesiog negali pykti. Toks yra „50 pavasarių“. Jis nesideda tuo, kuo nėra, todėl išvengia žiūrovo nusivylimo, lydinčio pretenzingus, bet tos pretenzijos taip ir neišpildančius filmus. Pavyzdžiui, neseniai kine rodytą „Paryžius gali palaukti“. Blandine Lenoir filmas tiesiog yra savo vietoje.
![]() | ![]() | ![]() |
Anksčiau daugiausia su klasikiniu repertuaru sietas Lietuvos baletas 2017–2018 m. sezoną pradėjo šiuolaikiniais spektakliais – Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlioniu“ ir baletų triptiku „Bolero+“, rodydamas pasiryžimą žengti koja kojon su laiku ir kratytis baleto, kaip muziejinės kultūros srities, įvaizdžio.
![]() | ![]() |
Paulina Pukytė, „7 meno dienose“ aptarusi laukiamą Lukiškių aikštės memorialo situaciją ir komisijos atrinktus penkis „paminklo dirbtuvių“ projektus, priminė išankstinės koncepcijos diktatą, dėl kurios pačioje pradžioje sunerimę kultūros žmonės viešu laišku išreiškė kritišką nuomonę. Į šią nuomonę asmeniškai reagavo „Vyčio stūmimo grupės“ vedlys, tuo metu dar premjero A. Butkevičiaus patarėjas Vilius Kavaliauskas, per televiziją pareiškęs, jog viešą laišką išplatinusių žmonių sąraše jis nepastebėjęs nė vieno iškilaus kultūros veikėjo parašo.
Dėl takų dangos įstrigęs įdomus architekto R. Paleko pirmąjį konkursą laimėjęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas nebuvo tobulinamas. Miesto valdžia mindžikavo vietoje ir premjero komanda ėmėsi šeimininko vaidmens, skelbdama naują konkursą, kuris iš tikrųjų nebuvo joks konkursas, o paprasčiausia projektinė užduotis su iš anksto nustatytais parametrais – tiek procentų „kietos“ dangos, tiek takų, tiek žaliosios vejos, tiek prekybos „kioskų“ ir t. t. Gal šiek tiek utriruoju, bet apsiėmę vykdyti užduotį architektas G. Čaikauskas ir Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas L. Naujokaitis, manau, neturėjo kitokio pasirinkimo.