7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Penkiasdešimt vidutiniškų atspalvių

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 35 (1229), 2017-10-27
Kinas
„50 pavasarių“
„50 pavasarių“

„50 pavasarių“ („Aurore“), rež. Blandine Lenoir, Prancūzija

Yra filmų, ant kurių tiesiog negali pykti. Toks yra „50 pavasarių“. Jis nesideda tuo, kuo nėra, todėl išvengia žiūrovo nusivylimo, lydinčio pretenzingus, bet tos pretenzijos taip ir neišpildančius filmus. Pavyzdžiui, neseniai kine rodytą „Paryžius gali palaukti“. Blandine Lenoir filmas tiesiog yra savo vietoje.

 

Aurorai – penkiasdešimt. Amžius, kai lyg ir laikas apmąstyti savo gyvenimą ir nuspręsti, ką veikti toliau. Alternatyvų, rodos, ne tiek ir daug. Moteris išsiskyrusi, nesėkmingai ieško darbo, jos dukros pradeda gyventi savarankiškai, o viena jų praneša, kad Aurora greitai taps močiute. Tiesiog tobulas bėgančius metus patvirtinantis situacijų rinkinys. Tačiau tik iki tos akimirkos, kai Aurora sutiks jaunystės meilę ir pradės svarstyti,  ar įmanoma viską pradėti iš naujo?

 

Atsakymas, kaip ir dera gyvenimiško filmo žanrui, teigiamas, nuteikiantis optimistiškai. Jis leidžia patikėti, kad, nepaisant amžiaus, gyvenimas pilnas likimą keičiančių netikėtumų. Kad svarbiausia – gyventi savo gyvenimą. Išvada tikrai prasminga, bet, kaip rodo režisierė, ją dažnai pamiršta tos, kurios gyvenimą aukojo tik šeimai. Šis filmas apie jas ir joms, nors su charizmatiškos aktorės Agnès Jaoui vaidinama Aurora, manau, lengvai susitapatins net tie žiūrovai, kuriems iki penkiasdešimto pavasario dar toli.

 

„Sniego senis“ („The Snowman“), rež. Tomas Alfredson, Švedija, Jungtinė Karalystė, JAV

Iš vaikystės pamenu knygų seriją „Iliustruota didžioji klasika“, kurios principas paprastas – garsiausius pasaulio literatūros kūrinius papasakoti mažiau nei šimtu puslapių ir dar su paveiksliukais. Victoro Hugo, Charleso Dickenso, Alexandre’o Dumas, Jane Austen, Jonathano Swifto ir kitų klasikų kūriniai vos per dieną. Labai patogu: nereikia vargintis ištisais gamtos, pastatų, buities ar personažų išvaizdos aprašymais, nereikia nieko įsivaizduoti, o tik sekti fabulą ir skaityti supaprastintus dialogus. Kitaip tariant – susidaryti bendrą vaizdą.

 

Tą vaikų vaizduotei itin pavojingą knygų seriją, kurią dar ir šiandien kartais pamatau bibliotekų lentynose, prisiminiau žiūrėdamas „Sniego senį“ pagal norvegų rašytojo Jo Nesbø to paties pavadinimo detektyvą. Principas panašus kaip minėtos knygų serijos: pašalinti viską, kas bent kiek sudėtingiau. Nesakau, kad ekranizacija privalo būti ištikima knygai ir, šiukštu, nenukrypti nuo pirminio teksto, tačiau palikti tik pliką karkasą – taip pat ne interpretacija. O „Sniego senis“ būtent tai ir primena. Griaučius be mėsos.

 

Filme, palyginti su knyga, viskas padaryta skubotai. Daug kas pernelyg paaiškinta ir nulaižyta, o vietomis, priešingai, žioji dramaturginės duobės, kurias neskaitę romano vargu ar sėkmingai peršoks. Ką jau ir kalbėti apie rašytojo meistriškai kurtą siaubo, nerimo ir stingdančio šalčio atmosferą (iš jos liko tik snaigutės) arba vienas už kitą baisesnius sniego senius bei kraupią finalinę sceną, kurie iš filmo apskritai pradingo.

 

Panašu, kad režisierius, kurio šiaip jau nepavadinsi neprofesionaliu (pakanka prisiminti vampyrišką „Įsileisk mane“ ar vintažinį „Bastūną, siuvėją, kareivį, šnipą“), negalėjo įgyvendinti to, ką, nė neabejoju, buvo kruopščiai apgalvojęs. Priežasčių, kodėl taip nutiko, matyt, ne viena. Pats režisierius prisipažįsta, kad baigti filmą jį nuolat skubino prodiuseriai. Pastarieji, matyt, užkirto kelią ir žiaurioms scenoms, be kurių romanai apie detektyvą Harį Holą paprasčiausiai neįsivaizduojami. Jausmas, lyg žiūrėtum filmą apie Drakulą be lašo kraujo.

 

Gaila, jei vidutiniškas „Sniego senis“ pakiš koją tolesnei Alfredsono karjerai. Kol kas aišku viena  – Nesbø pasaulio ekranizacija patyrė fiasko. Dabar laukiam Denis Villeneuve’o bandymo. Šis į kino ekranus sumanė perkelti norvego romaną „Sūnus“.

 

„Kingsman. Aukso ratas“ („Kingsman: The Golden Circle“), rež. Matthew Vaughn, D. Britanija, JAV

Įdomiausia filme ne šaudo gaudo, o epizodai, kai veiksmas staiga nuščiūva ir veikėjai mesteli kokį nors juokelį arba kai yra laiko įsižiūrėti į mizansceną, apmesti akimis dailininko darbą, įvertinti operatoriaus parinktą kampą ar pasigrožėti kostiumų dailininko triūsu.

 

Šiuo stilistiniu žavesiu, pamenu, maloniai nustebino pirmoji filmų apie kostiumuotus šnipus dalis „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, todėl tęsinys, natūralu, nebeatrodo toks gaivus. Žinoma, režisierius ir toliau kergia, rodos, nesuderinamus dalykus – džentelmenus su kaubojais, sintetinę amerikietišką užeigą su Kambodžos džiunglėmis, klasiką su popsu, o Eltoną Johną su filmų apie šnipus žanru, tačiau šįkart pritrūksta daugiau išmonės arba tiesiog pirmąja dalimi Vaughn taip aukštai užkėlė kartelę, jog dabar sunku peršokti.

 

Kad ir kaip ten būtų, šis pastišas, atvėsusiam filmų apie šnipus žanrui suteikęs antrą kvėpavimą (nesvarbu, kad komedijos pavidalu), spėju, vertesnis dėmesio nei šiuo metu kine rodomas Martino Campbello „Svetimšalis“ su šešiasdešimt trečiąjį pavasarį skaičiuojančiu ir visiems blogiukams iš eilės malkų duodančiu susirūpinusio veido Jackie Chanu. Mačiau treileryje, užteko.

„50 pavasarių“
„50 pavasarių“
„Sniego senis“
„Sniego senis“
„Kingsman. Aukso ratas“
„Kingsman. Aukso ratas“