7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atvertas Langas į paprastumą

Ansamblis „Synaesthesis“ festivalyje „Gaida“

Viltė Žakevičiūtė
Nr. 35 (1229), 2017-10-27
Muzika
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.

Žmonės nori klausytis paprastos muzikos. Paprastos, bet geros, suvokiamos. Juk paprastume slypi meistrystė, kristalizuojasi esmė. Ir tai įvyko! Tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertas „Strange People Playing Cool Music“ („Pašėlę žmonės groja kietą muziką“) spalio 22 d. buvo paskirtas jauniesiems atlikėjams. Nors jauni, bet jau daug pasiekę. Karolio Variakojo vadovaujamas ir diriguojamas šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ atliko penkis kūrinius. Du iš jų – premjeriniai. Tai Ryčio Mažulio „Caput“ ir Dominyko Digimo „From Another Point of View“ – juo ir buvo pradėtas koncertas. Kūrinyje filosofiškai nagrinėjamos nūdienos problemos, kurios, manau, jau tapo kliše ar subanalėjusiu štampu. Gražiai ir paprastai apie kūrinį aiškina pats Dominykas, sakydamas, jog tai kūrinys apie jausmą, kai kasdienybėje ima ryškėti atskirtis tarp realios ir virtualios realybės. Autorius pasitelkė vaizdo projekciją (aut. Kristijonas Dirsė), pasinaudodamas kuria, matyt, norėjo klausytojus dar labiau panardinti į skaidrų garsų vandenyną. Vis dėlto manyčiau, kad vaizdo projekcijos gal nė nereikėjo. Kūrinys buvo nepaprastai malonus ausiai, norėjosi klausytis užsimerkus. Juo labiau kūrinio skambesys neiliustravo vaizdo, vadinasi, vaizdas neturi konkretaus sąryšio su garsu? Tikriausiai iliustruojančių, filmo muzikai būdingų sąsajų ieškoti ir nevertėjo? Bet jei autorius mano, jog vaizdas čia būtinas, tuomet sutikti galime – juodoje ir baltoje depresijoje paskendę, neskubantys žmonių siluetai rankose glamonėja tuos nelemtus „ragelius“... Šiaip ar taip, kūrinys skambėjo skaidriai, o kruopščiai atliktas tapo malonia vakaro pradžia ir atskleidė jautrią kompozitoriaus muzikinę pajautą.

 

Iškart po to nuskambėjo ir antroji vakaro premjera. Tai Ryčio Mažulio „Caput“ (lot. et caput – „galva“, nors populiari kita reikšmė) kameriniam ansambliui. Subtili, labai lėtai kintanti kūrinio faktūra koreliavo su skaidria diatonika. Kompozitorius naudoja kanono techniką kaip savotišką algoritmą, muzikos vyksmas slypi sluoksniuose, o kiekvieno instrumento medžiagoje garsų sluoksniai sukuria poliritmiją. Labai įdomus, kiek netikėto skambesio, skaidrus kūrinys. Klausantis tokio tolygaus garsų ir ritmų „mirgėjimo“, kūrinys, nors labai meistriškas, atrodė visai paprastas.

 

Po šių gražių premjerų suskambo pagrindinės viso festivalio žvaigždės Davido Lango kūriniai „Sweet Air“ ir „Cheating, Lying, Stealing“. Abu jie buvo atlikti meistriškai ir tapo gaiviais vakaro akcentais.

 

„Sweet Air“ fleitai, klarnetui, fortepijonui, smuikui ir violončelei pasirodė nepaprastai jaukus ir gal kiek naivokas. Tačiau, prisiminus paties kompozitoriaus pasakytas mintis apie kūrinį, nieko nuostabaus, kad „naivu“ ar „vaikiška“ čia tinka. Kūrinį inspiravo kompozitoriaus sūnaus vizitas pas dantų gydytoją. Šis sūnui davė įkvėpti „juoko dujų“, kurios, matyt, turėjo vaiką kiek nuraminti. Ir iš tiesų, kaip sako kompozitorius, šiuo kūriniu jis norėjo pradžiuginti, nuraminti klausytojus, pasak jo, muzika puikiai guodžia, ramina, ir muzikos, kaip „raminamųjų“, vaidmuo pamirštamas visai be reikalo. Kūrinys skambėjo gaiviai, konsonansiškus ir malonius sąskambius kartkartėmis paįvairindavo neerzinantys, sakyčiau, šviesūs disonansai. Ritmizuota ir minimali, neperkrauta kūrinio faktūra nuteikė tikrai pozityviai.

 

Po tokio jaukaus kūrinio nuskambėjo visiškai kitoks – „Cheating, Lying, Stealing“ bosiniam klarnetui, violončelei, fortepijonui, perkusijai ir dviem antifoniniams būgnams. Ir būtent šis kūrinys buvo smagiausias iš visų. Matyt, dar ir dėl itin profesionalaus „Synaesthesis“ ansamblio interpretavimo. Apie šį kūrinį esu skaičiusi įvairių nuomonių, labiausiai diskutuojama apie jo monotoniškumą, netgi autoriaus „negebėjimą“ muzikinę medžiagą pateikti įdomiau, subtiliau. Bet taip pat šis kūrinys muzikos kritikų įvardijamas kaip vienas įdomiausių kompozitoriaus darbų. Įsiklausius į kompozitoriaus idėją ir dar kartelį perskaičius kūrinio pavadinimą, kuris, mano manymu, ypač gerai perteikia pagrindinę mintį, supranti, ko siekia autorius – atmesti atpažįstamus muzikalumo archetipus ir atsainiai primesti antimuzikalumą (gal netgi „bukumą“?). Kūrinyje beveik nėra dinamikos, muzika sklendžia monotonijoje. Aštrūs, šaižūs perkusijos garsai ir kapotas ritmas turėtų erzinti. Tačiau veikia priešingai! Kaip jau minėjau, ansamblis puikiai atliko kūrinį, todėl buvo įdomu klausytis, o besiklausant sekti šaržuotus bandymus nutraukti muzikinės tėkmės sąlygas. Kokios jos? Tai – melodija, dinamika, kulminacija. Ir negalime sakyti, kad kūrinys neįvyko. Atvirkščiai! Jame yra viskas, ko reikia. Tai – ritmas. Beje, ekspresyvus violončelininkės Joanos Daunytės griežimas kūriniui suteikė kiek groteskiško romantiškumo, taip pat ir roko muzikai būdingo skambesio. Tiesa, pažvelgus iš techninės pusės, garso violončelininkei šiek tiek trūko, galbūt vertėjo geriau subalansuoti įgarsinimą? Visi atlikėjai buvo šaunūs. Klausytojai liko sužavėti.

 

Po tokio savotiško aršaus emocionalumo koncerto pabaigai buvo paliktas įdomus žymaus eksperimentuotojo Yannio Kyriakideso kūrinys „The Arrest“. Novatoriška ir psichologizuota kūrinio idėja tiesiog įtraukia klausytojus. Autorius pasitelkia George’o Pereco tekstą iš 150 sapnų istorijų rinkinio, pasakojantį apie naktinį košmarą: Perecas sapne stoja į akistatą su policija. Tekstas žaismingas, suteikiantis galimybę jį laisvai interpretuoti (kartais sunku suprasti, čia rimta ar juokinga?). Vis dėlto kūrinyje svarbiausias tekstas, nes muzikantai ir elektronika lyg akompanuoja, o kartu ir tampa savotiškais metronomais, nes diktuoja tempą projektoriuje rodomoms teksto eilutėms. Inovatyvus sprendimas pasirodė vykęs. Kūrinyje autorius tikrai nevengė šmaikštumo, bet vėlgi tai – pasirinkto teksto nuopelnas. Kompozitoriaus siekis – kad klausytojas, skaitydamas bėgančio teksto eilutes, tarsi mintyse išgyventų tą baisų nakties košmarą (net jei jis primintų komediją). Vėlgi, išryškėjo skambesio paprastumas ir kompozicijos meistriškumas. Muzika iliustruojamas tekstas banalumo ribos neperžengė ir vakarui suteikė ypač gerų emocijų.

 

Taigi, viskas paprasta. Ir nieko čia keisto! Smagu, jog pirmasis „Synaesthesis“ koncertas šių metų „Gaidoje“ (ansamblis surengė du koncertus) nuskambėjo profesionaliai, sklandžiai ir įdomiai. Prieš koncertą buvo kilęs klausimas, kaipgi programoje derės šie kūriniai? Po koncerto klausimų neliko. Kitas ansamblio koncertas, tikiuosi, taip pat nenuvils, įspūdžiai – kitame laikraščio numeryje.

Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis. D. Matvejevo nuotr.
Dominykas Digimas ir Karolis Variakojis. D. Matvejevo nuotr.
Dominykas Digimas ir Karolis Variakojis. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis, Joana Daunytė ir „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis, Joana Daunytė ir „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.