Meistriškumas neformate

Paroda yra tik pretekstas, seniai galvoju apie Gintarą Zinkevičių. Jo meniniai veiksmai su grupe „Post Ars“ ir be jos išnyra tai ten, tai šen, bet taip nesureikšmintai, lyg tarp kitko, ir prasprūsta tarp to viso kitko. Kaip ir paroda peizaže yra faktas (1991–1992), bet joje niekas taip ir nebuvęs. Vis mąstau, kad šis menininkas yra labiau reiškinys: įkūnija daugybę klišių ir visas jas paneigia: modernisto (arba pelenės), kuris nori būti atrastas, bet aptiktas slapstosi; inteligento, kurio intencijos „neišsišokti“, bet išsišoka, nes „unikalumo nepaslėpsi“; traumuoto sovietinio jaunuolio, kuris persunktas nihilizmo, bet labai myli žmones (tai matosi iš reakcijų filme, meniniuose sprendimuose ir artimoje aplinkoje – vis kam nors ką nors padeda); rimtai mąstančio reiklaus žiūrovo, kurį labiausiai džiugina koks niekelis, ir taip toliau.

Knygoje „Post Ars partitūra“ (sudarė Agnė Narušytė, 2017) skaitau, kad jam labai artimas Daniilo Charmso pasakymas: „Jei mane kas iš tikrųjų ir domina, tai tik nesąmonės.“ Tai daug ką paaiškina, nes su „menotyriniu diskursu“ Zinkevičiaus neišlankstysi. Aistės Kisarauskaitės namų galerijoje žiūrint filmus („Eilėraštis“, 2012, „Kultūros medvaržtis“, 2013, „Žydroji Š“, 2015, „Pristatymas“, 2014, ir laidos „Durys atsidaro“ ištrauką, taip pat videoklipo fragmentą, kur menininkas vaidina nuogą vyrą, daužantį debesingas raides) neapleidžia jausmas, kad viskas čia nerimta. Ir tos kiškio spiros ant lentynėlės prie televizoriaus, ir trys nuotraukėlės kaip iš feisbuko – šiaip pakikenimui ir žvitriems komentarams paprovokuoti. Filmai apskritai primena epizodus iš teletabių filmuko, kur einama pas tikrus vaikus, o jie ten porina, kas ant seilės užeina. Visas grožis – natūralumas... Netikėtumas, smagi nesąmonė.

Norintiems pasidergti, koks niekalas yra dabarties menas, paroda – tikras kablys. Nei ką parduoti būtų, nei ką papasakoti galėtum, gal tik papostinti išeitų... kaip nesąmonę. Tačiau kodėl gi meniškai smagu?

Nes laisvė džiugina, ypač dabarties sąlygomis, kai optimizuojamos menininkų vadybos gebos ir kalbama apie reitingus, žinomumą, portfolio ir t.t. O tosios nesąmonės – jos poetinės. Poetinėje kalboje gali būti mėlyni medžiai (beje, ir tapyboje), dusti vėjas, šviesti kūnas. Zinkevičiaus darbuose irgi – žmogus gali gulėti taip pat scenoje ir patvory, gali nusikryžiuoti su lempa klyne arba svarbiausiu gali tapti „spatbondas“ – sintetinė įvairiafunkcinė medžiaga, esanti visur: sofų ir striukių viduje, už rankinių pamušalo ir kaip atskiri maišeliai, dar velnias žino kur. „Spatbondas“ pasidaro invazinis ir perima visus sovietinius lozungus, tapdamas jų centru parodoje pristatomoje knygelėje, atspaustoje ant linksniuojamos medžiagos. Būti viskuo yra absurdas, bet tik visur esantis „Spatbondas“ tai geriausiai išduoda.

Zinkevičiaus „nesąmonės“ nėra pranašuoliškai juokingos tik žvelgiantiems iš šono, jos būtinai užkabins ir išankstinius žiūrovo įsitikinimus, vienaip ar kitaip jie atsiskleis, ir galiausiai juoksies iš savęs. Užribio keistenybės, anachronizmai neigia sąmoningus ir nelabai net pastebimus visuotinius fasonus ir normas, pagal kurias rimtas menininkas turėtų... galima vardinti be galo: laikytis šiuolaikiškų išraiškos formų, rašytis scenarijus filmams, nejudinti be reikalo kameros, suteikti aiškios koncepcijos pojūtį ir demonstruoti struktūrą, sukurti reikšmingą kūrinį, rasti gerą vadybininką, galiausiai parduoti kūrinį, protingai pakalbėti per atidarymą, susitarti su menotyrininke, kad parašys, gerai susidokumentuoti parodą, kaupti nuotraukas albumui ir t.t. Bet tada nebeaišku, ar apskritai dar galima norėti būti menininku, ar tu netampi reikalavimų vykdytoju, nuobodžiaujančiu ir šnypčiančiu vergu, laukiančiu pensijos, kai jau darysi, ką nori.

Zinkevičius ir taip daro, ką nori. Kad ir kaip stengčiausi, nematau to teisingo menininko „su pakankamu ego, kad prasimuštų ir įsipaišytų kaip reikšmingas“. Yra tik kažkokios antiego strategijomis grįstos praktikos, dėmesio stumdymas nuo savęs į kitus. Jei jis visgi taps labai garsus ir reikšmingas, tai bus kažkokia nesąmonė. Laimė, nesąmonės – dažnas reiškinys.

Beveik visų tų kvailiojimų, kurie čia pristatomi kaip meno objektai, partneris yra poetas Ričardas Šileika. Dar vienas panašaus plauko veikėjas. Irgi nesusireikšminęs, bet štai visai neseniai išleidęs knygą. Sprindžio dydžio – „Nuogirdos“ (išleista menininkų Vilmos Samulionytės ir Gyčio Skudžinsko inicijuotos leidybinės platformos „NoRoutine Books“, 99 egz. tiražu) – pilnos reikšmingų patarimų ir svarbių komentarų, surinktų iš įvairiausių žmonių, pavyzdžiui: „Nieko nedarykit suglaustom kojom“ (Inga Simonaitienė, kineziterapeuto padėjėja), „Jūs labai stipriai komentuojat dalykus, kurie neįvyko“ (Vladas Šlektavičius, dailininkas).

Zinkevičius su Šileika susitinka, filmuoja vienas kitą ar kažkaip kitaip sugeba būti abudu viename filme, ir nesuprasi nei apie ką jie čia, nei kodėl, o kikeni kaip rodant pirštą įsijuokus. Tai grąžina į tuos laikus, kai aš su savo geriausia drauge, gal penktokės, apsimetusios pamišusiomis, skambindamos varpeliais ratu bėgom aplink jos kaimyną, labai rimtais veidais. Nebuvome dar nei mačiusios, nei girdėjusios Larso von Triero „Idiotų“, bet praktika buvo iš tų.

Teksto moralas labai elementarus – nesąmones gerai daryti, o gal net labiau pastebėti sugeba ne bet kas, tam irgi reikia natūralaus talento, profesinės drąsos, humoro jausmo ir kultūrinės patirties. Paroda jau baigėsi, praėjo gana ramiai, nieko stebėtino. Ji buvo gal net labiau ne apie meną, o apie meną gyventi.