7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dar apie Lukiškių memorialą

Vytautas Narbutas
Nr. 35 (1229), 2017-10-27
Kultūros tribūna

Paulina Pukytė, „7 meno dienose“ aptarusi laukiamą Lukiškių aikštės memorialo situaciją ir komisijos atrinktus penkis „paminklo dirbtuvių“ projektus, priminė išankstinės koncepcijos diktatą, dėl kurios pačioje pradžioje sunerimę kultūros žmonės viešu laišku išreiškė kritišką nuomonę. Į šią nuomonę asmeniškai reagavo „Vyčio stūmimo grupės“ vedlys, tuo metu dar premjero A. Butkevičiaus patarėjas Vilius Kavaliauskas, per televiziją pareiškęs, jog viešą laišką išplatinusių žmonių sąraše jis nepastebėjęs nė vieno iškilaus kultūros veikėjo parašo.

 

Dėl takų dangos įstrigęs įdomus architekto R. Paleko pirmąjį konkursą laimėjęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas nebuvo tobulinamas. Miesto valdžia mindžikavo vietoje ir premjero komanda ėmėsi šeimininko vaidmens, skelbdama naują konkursą, kuris iš tikrųjų nebuvo joks konkursas, o paprasčiausia projektinė užduotis su iš anksto nustatytais parametrais – tiek procentų „kietos“ dangos, tiek takų, tiek žaliosios vejos, tiek prekybos „kioskų“ ir t. t. Gal šiek tiek utriruoju, bet apsiėmę vykdyti užduotį architektas G. Čaikauskas ir Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas L. Naujokaitis, manau, neturėjo kitokio pasirinkimo.

 

Paskubomis Architektų sąjungos salėje sukviestame susirinkime buvo pristatytas Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas, pagal kurį trečdalis aikštės, prieinančios prie Gedimino prospekto, uždengiama kietąja granitine danga. Tai svarbiausioji aikštės dalis, kur bus ir Lietuvos istorijos datas bei aukas minintis memorialas, jo pagrindinis akcentas  – Vyčio skulptūra.

 

Keletas jaunų architektų balsų išreiškė nustebimą ir protestavo dėl tokios „konkurso“ organizavimo tvarkos, bet tuo viskas ir baigėsi.

 

Nekviestas į tą projekto pristatymą, bet kaip Vilniaus m. savivaldybės Aplinkos apsaugos visuomeninės komisijos narys paprašiau, kad projekto autoriai apie savo koncepciją detaliau papasakotų mūsų komisijos nariams. Buvome sutarę ir bendro posėdžio datą. Tačiau taip ir nepavyko mums susitikti. Mus domino projekto funkciniai ir technologiniai aspektai, ne vien medžiai ir žalioji danga, bet autoriai, pranešę, jog dendrologinė dalis dar neparengta, pasiūlė mūsų susitikimą nukelti vėlesniam laikui. Likome tik stebėtojais iš šalies. Abejonę kėlė granitu dengtos aikštės dalies konfigūracija ir dydis, tinkamas kariuomenės paradams ir čiuožyklai. Bent Kaziuko mugėms – kas būtų istoriškai pagrįsta.

 

Abejotinas, o dabar ir aiškiai absurdiškas Vyčiu vadinamo bronzinio raitelio įkurdinimas toje aikštėje. „Lietuvos žinių“ portale paskelbiau straipsnį „Vyčiui nereikalingi raumenys ir mėsa“. Tą patį pasakyčiau ir dabar, nes monumentai paprastai tampa simboliais, o ne atvirkščiai. „Vyčio“ adeptus girdėjau aiškinant, jog tai nebūtinai Vytis, o raitelis – laisvės kovotojas. Bėda tik, kad šio raitelio piestu pastatytas žirgas labai jau panašus į Petro I žirgą Sankt Peterburgo aikštėje netoli Isakijaus soboro. (Buvo populiarūs saldainiai „Mednyj vsadnik“ – „Varinis raitelis“.)

 

Kaip bežiūrėtum, matytum čia Vytį ar vien kovotoją su keistai atlapotu skydu, bet viena aišku, kad šitoks pagrindinis memorialo akcentas yra tiesmukiškas ir agresyvus.

 

Taip ilgai ruoštasi, eita į Lukiškių aikštę ir prieita aklavietė. Nėra nė vieno pasiūlymo, kuriuo galėtum tiesiai pasidžiaugti ir gal pasididžiuoti. Tad ir pripažinkime, jog neturime monumentalistų, kurie sukauptų istorinę tiesą ir sakralinę rimtį, tokią, kurią jaučiame atsidūrę Rygoje Brolių kapų erdvėje ar net ir Kaune prie Karo muziejaus greta Laisvės angelo.

 

Tikiu, kad bus subrandinta koncepcija, bus ir projektas, tik nesiverskime per galvą slegiami pareigos taip pažymėti šimtmečio datą.