Dažnai prisimenu Viktoro Šklovskio mintį: „Menas yra būdas išgyventi kūrinio darymą, o tai, kas padaryta, mene nebesvarbu.“ Nors ir parašytas XX a. pradžioje, regis, šis teiginys vis aktualesnis, ypač kai susiduri su šiuolaikiniu menu. Švedų režisierius Roy’us Anderssonas į meno darymą sugeba įtraukti ir žiūrovus. Gal todėl atmintyje išlieka ne Anderssono filmų siužetai ar personažai, bet į juos žiūrint gimę mintys ar jausmai. Filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (LRT Kultūra, lapkričio 1 d., 22.45) susideda iš 39 tragikomiškų skečų – beveik kiekvienas yra šiuolaikinio žmogaus situacijos komentaras. Kadaise kino mokyklos studentas Anderssonas konfliktavo su reakcionieriumi Ingmaru Bergmanu, kūrusiu pesimistiškus filmus. Paskui jis sukūrė nuostabią „Meilės istoriją“ (1970), dar vėliau atsisakė kino ir pradėjo kurti reklamą. 2000-aisiais Anderssonas sugrįžo filmu „Dainos iš antro aukšto“. Sugrįžo, beje, dar didesnis pesimistas nei nekenčiamas Bergmanas. Gal todėl „Village Voice“ kritikas J. Hobermanas šį filmą net pavadino „slapsticku, kurį nufilmavo Ingmaras Bergmanas“.
Filme „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ Anderssonas apnuogina savo metodą: ilgi statiški kadrai atgyja pamažu, todėl kiekvienas judesys ar detalė žiūrovo akyse tampa veiksmo elementu, dialogai paryškina absurdiškas situacijas, iš skirtingų taškų rodomos erdvės pabrėžia režisieriaus distanciją. Tačiau vaizdus, situacijas, personažus (jie iš skirtingų istorinių epochų) sujungia mintis (kartais ir metafora) apie žmogaus ir jo kančios beprasmiškumą.
Amerikiečių kinas šiuo požiūriu optimistiškesnis. Tikrais faktais grįsto Jeano-Marco Vallée „Dalaso klubo“ (TV3, 28 d. 21.30) veikėjas – Teksaso elektrikas Ronas Woodroofas, kuriam 1985-aisiais gydytojai diagnozavo AIDS, nenori susitaikyti su mirties nuosprendžiu ir pradeda vartoti netradicinius vaistus. Vėliau jis net organizavo vaistų kontrabandą iš Meksikos, kad galėtų padėti sau ir kitiems. 1992 m. miręs Woodroofas tapo kovos už teisę gydytis tuo, kuo nori, simboliu. Sakyčiau, visai lietuviškas personažas. Nelietuviškai filme skambės tik veikėjo permaina: homofobiškas prasčiokas (Matthew McConaughey) pavirs visuomenininku, susidraugaus su transseksualu (Jared Leto) ir net jį apgins. Kita vertus, taip Ronas tampa herojumi, kurio reikia ne tik kinui, bet ir žiūrovams. Ronas – kovotojas už atstumtųjų teises, bet kartu jis lieka tradicinių vertybių gynėjas.
Dar vienos autentiškos istorijos „ekranizacija“ – Randallo Wallace’o filmas „Dangus tikrai yra“ (LNK, 1 d. 14.40). Jos herojus, ketverių metų berniukas pasakoja tėvams, kad atsidūrė rojuje – vykstant operacijai ligoninėje jis apleido savo kūną ir keliavo į dangų. Coltono Burpo istorija tapo pasauliniu bestseleriu, kuris, kaip ir dera Holivudui, netrukus atsidūrė kino ekranuose. Tai filmas tikintiems pomirtiniu gyvenimu, nors ir remiasi neva moksliškais teiginiais. Gera religinio kičo porcija lapkričio 1-ąją – patriotiškas atkirtis visiems Helovyno gerbėjams.
Su prisiminimais kovoti sunku. Apie tai Michelio Gondry filmas „Jausmų galia“ (LRT, šįvakar, 27 d. 23 val.). Jis nukels į ateitį, kurioje jau išrasta mašina, leidžianti ištrinti bet kokius prisiminimus. Tuo ir nusprendžia pasinaudoti filmo veikėjai Džoelis (Jim Carrey) ir Klementina (Kate Winslet). 2004-aisiais filmas buvo liaupsinamas, su juo buvo siejama kino ateitis. Įdomu, kaip jis atrodo dabar. Kita vertus, akivaizdu, kad vienas filmo scenaristų Charlie Kaufmannas sėkmingai įdiegė į šiuolaikinį kiną temą, kuri iki tol egzistavo tik intelektualų, kad ir Alaino Resnais, mėgusio rodyti veikėjų mąstymo ar prisiminimų procesą, filmuose. Kaufmanas ir Gondry panašias idėjas supaprastino ir jos akivaizdžiai suklestėjo tokiuose filmuose kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar „Memento“, kurie kartais pavadinami „intelektualiu popsu“.
Mėgstu kino prisiminimus. Vienas jų – aktoriaus Alano Aldos 1986 m. sukurta „Saldi laisvė“ (LRT Kultūra, 28 d. 21 val.). Tai komedija apie tai, kaip bestseleriai virsta filmais, o kinematografininkai keičia gyvenimą. Provincijos koledžo profesorius Maiklas (jį suvaidino pats Alda) parašė knygą „Saldi laisvė“. Tikrais faktais grįstas pasakojimas apie kovos už JAV nepriklausomybę laikus sudomino kinematografininkus. Filmavimo grupė atvažiuoja filmuoti natūros ir profesorius supranta, kad scenaristas pavertė jo knygą banaliu vodeviliu. „Saldžioje laisvėje“ vaidina pradedančioji Michelle Pfeiffer, Michaelas Caine’as, Bobas Hoskinsas. „Saldi laisvė“ – vienas paskutiniųjų didžiosios Davido W. Griffitho filmų žvaigždės Lillian Gish, karjerą pradėjusios 1912 metais, filmų.
Dar vieną prisiminimą šįvakar (27 d. 19.30) parodys TV3. Tai 1937 m. pasirodęs pirmasis kino istorijoje pilnametražis animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Walto Disney’aus studija jį kūrė ne vienus metus, nors 4-ojo dešimtmečio viduryje toks sumanymas atrodė ne tik rizikingas, bet ir beprotiškas, juolab kad Disney’us į jį įdėjo 1,7 milijonus dolerių. Tada tai buvo fantastiška suma. Kartu su šiuo filmu įsigalėjo stilius, iki šiol dominuojantis animaciniame kine. Disney’us pritaikė animacijai klasikinio Holivudo poetiką, jis siekė reginio realistiškumo, mokėjo veikti žiūrovų jausmus ir puikiai išnaudojo tai, kas dabar vadinama pasakojančia erdve. Disney’us ieškojo „aukso vidurio“, todėl rinkosi eklektiką. Ji ir tapo būdingu Disney’aus filmų bruožu. Įtariu, kad nesensta tik eklektika.
Jūsų – Jonas Ūbis
