Dar kartą apie filmą „Šventasis“

„Šventasis“ (režisierius Andrius Blaževičius) viešojoje erdvėje nuo pat pirmojo pasirodymo „Kino pavasaryje“ ir ypatingai pastaruoju metu susilaukė daug kritikos bei liaupsių. Dažnai aptariamas vaidybos atitrūkimas nuo nepageidaujamo teatrališkumo, neišpildyta Jėzaus siužeto linija, filmo perteikiamos Lietuvos provincijos realijos, kiek dokumentinį primenantis realistinis jo pobūdis. Tačiau rečiau susilaukiama techninės pusės analizės, neteko susidurti su detalesne filme esančios kino kalbos – kinematografijos (operatorius Linas Dabriška) ir montažo (Silvija Vilkaitė) apžvalga, kuri, mano manymu, ir išskiria jį iš lietuviško kino konteksto.

Nemačusiems skaitytojams – filmo siužetas yra apie krizės laikotarpiu darbą praradusį Vytą (aktorius Marius Repšys) ir jo šeimą, jos viduje kilusį konfliktą, tuometinio laikotarpio socialinę realybę ir net apie į visų paliekamą Lietuvą atklydusį Kristų, kurį mačius teigiantį veikėją Vytas su savo draugu bando surasti.

„Šventasis“

Savo šerdimi „Šventasis“ yra drama, vykstanti tarp pagrindinių veikėjų Vyto, jo žmonos Jūratės (Indrė Patkauskaitė), Marijos (Gelminė Glemžaitė) ir Vyto „kito žmogaus“, kurios plėtotei filmavimo būdas turi beveik tiek pat įtakos, kaip ir aktorių pasirodymas. Jis pirmiausiai ryškus tuo, jog kamera nepaliekama kaip paprastas informacijos perdavimo įrankis, ji tam tikru mastu įveliama į struktūrinį filmo istorijos pasakojimą, perteikia veikėjų būklę. Namų erdvėje kamera paliekama atokiau nuo šeimos narių, pernelyg neprileidžiant stebėtojo arti veikėjų. Tokiu būdu kuriama įtampa tarp Vyto ir jį supančios aplinkos – jis vangus ir atitolęs nuo likusios šeimos. Priešinga yra kadro struktūra, kai šis personažas palieka namus, jam susitikus su Marija, kai nuobodulį pakeičia susidomėjimas ir dingstanti įtampa, čia naudojami ir stambūs planai. Santykį tarp emocinės būklės ir kameros geriausiai iliustruoja scena, kurioje Vytas pravirksta supratęs, jog negali būti su Marija bei galimai sužlugdė savo santuoką. Emociniam krūviui perteikti naudojamas stambusis planas, išgyvenimai užgožia išorinį pasaulį.

Taip pat neretai formuojama simetrija – personažams atkreipus dėmesį į sieną, prieš kurią buvęs Jėzus, simetrija išryškina jų reakcijų skirtumus ar kaip tik įveda juos į vieną būseną (diskotekos scenoje).  Tikslingai pasirenkamos ir spalvos, dominuojantys pilki ir niūrūs atspalviai padeda kurti įtampą, aštrina apleistos postsovietinės Lietuvos atmosferą.

„Šventasis“

Tačiau apskritai labiausiai stebina kameros pozicijos pasirinkimo išnaudojimas – viskas, ko reikia Vyto ir Jūratės santykiams atskleisti, iš esmės nurodoma filmuojant virtuvę. Ji nuolatos filmuojama iš prieangio, beveik visose scenose Vytas užima poziciją prie stalo, dešinėje, o Jūratė yra kairėje pusėje kadro, gaminanti valgį. Visgi pačioje filmo pabaigoje kampas, kuriuo filmuojama ši erdvė, pasikeičia, o kamera, tam, kad pakeistų veikėjų išsidėstymą kadre, net atsiduria už lango. Tad vyras ir žmona apsikeičia pozicijomis: jis perima Jūratės vietą prie viryklės, o ji atsiduria ten, kur prieš tai sėdėjęs Vytas. Iš pažiūros visiškai nereikšmingas filmavimo kampo pakeitimas perteikia įvykio esmę – Vytas apsisprendžia dėti pastangas į savo esamos šeimos gyvavimą, Jūratė atitolsta nuo Vyto dėl patirtos skriaudos, santykis tarp veikėjų pasikeičia tokiu pačiu kampu, kaip ir kameros pozicija. Būtent tai yra meistriškos, ar bent jau siekančios tokia būti, režisūros bruožas – gebėjimas išnaudoti kamerą kaip esminį istorijos elementą, be teksto, vien kino kalba atskleisti besiklostančius įvykius, išnaudoti būtent kinui priklausantį pasakotojo vaidmenį.

Andrius Blaževičius puikiai išpildo šią režisieriui skirtą rolę ir „Šventuoju“ atitrūksta nuo teatru persmelkto lietuviškojo kino, kartu išnauododamas aktorių galimybes (pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių pasirodymas buvo nepriekaišingas) ir pritaikantis tik kino erdvei būdingą savybę – pasakotojo, kaip lygiaverčio filmo dalyvio, buvimą. Belieka viltis, kad šis filmas bus atotrūkio tašku, arba bent jau dalimi to proceso, kurio taip reikia lietuviškam kinui, kad jis galėtų prilygti pasauliniam kinui ne tik turinio, bet ir formos prasme, kuri taip dažnai būna neišraiškinga.