Mintys po festivalio atidarymo koncerto
„Gaidos“ misija ir užmojai pristatyti kuo platesnę ir įvairiapusiškesnę minimalistinės muzikos tradiciją sulig metais, regis, vis stiprėja. Šiemet Philipą Glassą, Steve’ą Reichą ir Terry Rilley „Gaidoje“ pakeitė itin gausi Davido Lango muzikos pasiūla, o šalia dar ir Johno Adamso, Arvo Pärto bei kitų vienaip ar kitaip minimalistinei muzikai prijaučiančių kūrėjų intarpai. Niujorkietiškos postminimalistinės muzikos banga nuplovė bet kokias abejones jau per pirmąjį festivalio savaitgalį, pradedant atidarymo koncertu, tradiciškai surengtu Filharmonijos salėje (tiesa, ne taip tradiciškai festivalio pradžios koncerto programą šįkart parengė ne simfoninis, o Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras).
Keturios 60-metį šiemet švenčiančio D. Lango kompozicijos, skambėjusios festivalio pradžios koncerte, skirtingos, bet kartu ir kiaurai atpažįstamo braižo, kiekviena su sava istorija ir įtaigiu įgyvendinimu. Prie to unikalaus kiekvienos kompozicijos žavesio, neleidusio nuobodžiauti ar nuklysti monotonijos šešėlin, neabejotinai prisidėjo ir skirtingi solistai. Į pagrindines anonsų antraštes iškeltas violončelininkas Gavrielis Lipkindas – itin charizmatiškas atlikėjas, prieš keletą metų jau viešėjęs „Gaidoje“ kaip Ph. Glasso „Naqoyaqatsi“ solistas. Šįkart jo violončelė D. Lango kompozicijoje „Concerto (World to Come)“ užėmė vedlio poziciją, reguliuodama ne tik bendrą toną, kurioje tipiška repetityvinė mechanika maišėsi su nostalgiška melancholija, bet ir viso orkestro, tarsi paukščių būrio, dinamiką bei judėjimo kryptį pasiduodant tai į vieną, tai į kitą pusę.
Ekspresyvia laikysena bei atlikimo maniera vieną naujausių D. Lango kūrinių „Shade“ styginiams ir solistams įelektrino fortepijoninis trio „FortVio“ (smuikininkė Ingrida Rupaitė, violončelininkas Povilas Jacunskas bei pianistė Indrė Baikštytė). Segmentuotos kompozicijos pagrindas – įsijautimas į vieną charakterį ir staigus perjungimas į absoliučiai kitą būseną. Tokiu būdu į pirmą planą iškeliamas vis kitas solistas, o bendra nuotaikos trajektorija juda nuo aktyvios kampuotos arpeggio monotonijos iki minkštos alsuojančios melodikos.
D. Lango muzikos apsuptyje puikiai derėjo naujausia Žibuoklės Martinaitytės kompozicija „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui ir orkestrui, kurios solo partiją atliko dar vienas klausytojų dėmesį traukiantis atlikėjas – pianistas Gabrielius Alekna. Dar prieš koncertą šio kūrinio premjera buvo įvardinta ypatingu „niujorkietišku susitikimu“, nes tiek kompozitorė, tiek pianistas šiuo metu reziduoja Niujorke. Tačiau, regis, tai patvirtino ne tik išorinės aplinkybės, bet ir pačios muzikos sandara, vietomis (o ypač paskutinėje trilogijos dalyje) kiek netikėtai persmelkianti D. Langui ir kitiems Niujorko postminimalistams būdingu skambesiu, iš dalies primenanti dar ir A. Pärto „varpelio tilindžiavimus“ (fortepijono partija) virš styginiuose virpančios vieno minorinio trigarsio harmonijos. Kita vertus, visa ši ypatingu estetiniu jautrumu spinduliuojanti kompozicija nuo pirmųjų taktų atrodė lyg tęsianti prieš metus kompozitorės pristatytą audiovizualinių novelių – garsinių meditacijų ciklą „Grožio beieškant...“.
Pirmojoje „Šviesotamsos trilogijos“ dalyje „Tunelis“ konsonuojančio trigarsio pagrindu kuriamas „gražios harmonijos“ skambesys, apgaubtas styginių debesies, iš kurio vis išnyra viena kita melodinė linija; antroje – „Meteoritai“ – iš tremolo mirguliavimų ir flažoletų, sugretintų kraštinių registrų (ir orkestro, ir fortepijono partijose) formuojama efemeriška nesvarumo būsena, kurią perskrodžia tik išnyrančios romantinės tercijos. Atitinkamai ir jau minėti paskutinės dalies „Tamsa šviesoje“ fortepijono „varpelių“ arpeggio sukoncentruoja žvilgsnį į nuskaidrėjusią harmoninę faktūrą.
Šiame kontekste akivaizdžiai nepritapo vienintelė Alberto Navicko kompozicija „Atminties linijos“ styginių orkestrui. Anaiptol ne todėl, kad būtų ne taip profesionaliai sukomponuota kaip vyresniųjų kompozitoriaus kolegų, atvirkščiai – tai itin įdomi lineariai plėtojama ir subtilaus, netgi trapaus garso muzika, prisodrinta įvairiausių garso išgavimo technikos efektų (vibrato, glissando, tremmolo ir kt.). Tiesiog nuskambėjo ji tarsi iš kultūriškai gerokai nutolusio pasaulio. Kaip ir antiparalelinės aukštų ir žemų styginių linijos šios kompozicijos pradžioje – ataidinčios iš kraštinių registrų, lyg ir atsiliepiančios viena į kitą, kartais netgi suartėjančios, bet vis dėlto judančios savo eiga ir tempu.
Nepaminėtos liko dar dvi nedidelės D. Lango kompozicijos, kurios šį koncertą ir įrėmino. Pirmoji jų – švelni ir kiek apatiška „Wed“ iš aštuonių dalių fortepijoninio prisiminimų-dedikacijų ciklo, kurią praėjus dviem dešimtmečiams nuo sukūrimo kompozitorius aranžavo styginių orkestrui (ši versija ir buvo atlikta „Gaidoje“). Santūrų šio kūrinio muzikinės tėkmės bangavimą buvo galima prisiminti kaip neįsivaizduojamai tolimą koncerto pabaigoje, kai nuskambėjo žymioji „Simple Song #3“ iš Paolo Sorrentino filmo „Jaunystė“. Su visa romantine patetika išsiliejanti melodija, kurią kulminacijoje dar paryškina ir „pučiniškas“ balso dubliavimas styginiais, plati dinamikos skalė, jautrus ir emocingas smuiko ir soprano duetas pavertė šią „paprastą dainą“ tikru filmų muzikos hitu. Tiesa, itin ryškus (net ir vizualiai) pirmojo atlikimo vaizdinys neabejotinai tapo ir spąstais bandantiems jį atkartoti. Tikėtis jį pralenkti yra tikrai drąsu, o tikimybė likti originalaus pirmavaizdžio šešėlyje labai didelė. „Gaidoje“ soprano partija buvo patikėta jaunai dainininkei Agnei Stančikaitei, kuri techniškai puikiai su ja susitvarkė, o smuiko solo partija nebuvo tiek išryškinta ir organiškai išplėtota, kiek norėjosi (ar kaip įprasta ją girdėti). Galbūt todėl ir emocinis efektas šįkart nebuvo toks pribloškiantis, kad būtų vertas „Oskaro“ nominacijos. Kita vertus, tokiu kūriniu užbaigiant pirmąjį iš postminimalistinės „Gaidos“ maratono koncertų, šventiškumo dozės turbūt užteko visiems.