Liepsnojančios širdys. Pokalbis su juvelyre Ieva Sadauskaite
„ARgenTum“ galerijoje (Latako g. 2) spalio 25 d. – lapkričio 18 d. veikė VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos absolventės Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Ekspozicijos pagrindą sudarė baigiamojo darbo kūriniai, tačiau parodoje taip pat buvo galima išvysti nuotraukas iš kolekcijos pristatymo fotosesijos bei naujausius, bet vis tą pačią temą atspindinčius darbus. Parodoje pristatomuose kūriniuose jautėsi subrandinta vientisa idėja, atskleidžianti individualų autorės požiūrį ne tik į šiuolaikinę konceptualią juvelyriką, bet į kūrybą apskritai. Savo kolekcijoje Ieva operuoja iš pažiūros paradoksaliomis sąvokomis sakralumas ir maištas, bandydama pasamprotauti, kas meną daro paveikų, kitaip sakant, tokį, kuris žiūrovą skatintų aktyviai įsitraukti. Šis pokalbis – tai puiki proga susipažinti su jaunąja menininke ir pasikalbėti apie tokią svarbią kiekvienam kūrėjui debiutinę parodą, kurioje subtilus juvelyrės talentas persipynė su skvarbiu mąstančios asmenybės žvilgsniu.
Vasarą apsigynei Dailės akademijos Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos diplomą. Tai tavo pirmoji asmeninė paroda. Nuoširdžiai sveikinu šia proga. Žinau, kad į juvelyriką atėjai iš kultūros istorijos ir antropologijos studijų. Kas pastūmėjo susidomėti būtent juvelyrika? Galbūt pasirinkimą išprovokavo iš vaikystės atsineštos patirtys, aplinka, kurioje užaugai?
Nuo mažų dienų man patiko padėti tėčiui ir seneliui ką nors meistrauti, kokius nors varžčiukus sukinėti. Dar ligi šiol akyse tebestovi toks momentas: aš su seneliu esu rūsyje, jis kažką meistrauja, pro duris šviečia saulė. Senelio figūra yra tarytum šešėlyje, jis pjauna kažkokį žalvarinį vamzdį. Tą akimirką į šalis lekia žalvario dulkės, kurios spindi šviesoje. Man labai įsiminė tas kontrastas (tuo metu buvau kokių septynerių): saulė, senelio šešėlis ir visur tos auksinės dulkės. Prie pasirinkimo prisidėjo ir tai, kad daug metų lankiau keramiką, iš jos vis ką nors kurdavau. Vėliau pradėjau vaikščioti po įvairius sendaikčių turgus, rinkti visokias detales, jas kombinuoti į keistus derinius. Būdama penkiolikos jau dariau savadarbę juvelyriką, tuo metu dar net negalvodama apie nešiojimą. Prieš stojant į juvelyriką man pasirodė įdomus pats faktas, kad skulptūra gali tapti žmogaus dalimi. Juvelyrika ypatinga tuo, jog tai menas, bet kartu ir amatas. Jeigu nesi tikras dėl idėjos – eik, šlifuok, pjauk, skaptuok. Toji amato pusė visada gelbėja bei padeda išlikti nuolatiniame judėjime.
Tavo parodos koncepcija – sakralumo maištas šiuolaikinėje juvelyrikoje, tačiau savo darbuose nesirenki provokatyvių formų ar medžiagų, nebandai radikaliomis priemonėmis paveikti žiūrovo. Kas tau yra maištas šiuolaikiniame mene? Kaip šios dvi sąvokos: sakralumas ir maištas siejasi tavo darbuose?
Pradėjus studijuoti, ėmiau po truputį domėtis šiuolaikiniu menu, kuriame ribų iš esmės nėra: gali laisvai daryti bet ką. Tačiau tas „bet ką“ dažnai virsta į siekį kuo labiau šokiruoti: kuo daugiau klyksmo, nuogumo, kuo daugiau sulaužymo, deformacijos ir pan. Iki šiol maištauti reiškė kažką sulaužyti, pakeisti. Pavyzdžiui, kubistai „sulaužė“ formą ir nuo tos akimirkos ji tapo įdomi. Man atrodė, kad maištauti mene reiškė paimti tradiciją ir ją „sulaužyti“, parodant, kad gali būti kitaip. Kai matai daug tokių pavyzdžių, jie tiesiog ima nusibosti, atrodo, kad viskas jau yra išbandyta, o menas juk nuolatos turi atsinaujinti. Kyla klausimas: jeigu tokio tipo maištas tapo norma, tuomet kaip būti kitokiam? Taip atsiranda nepatogumas, esantis virš normos. Sakralumas jau pats savaime yra nepatogus dalykas. Pasaulis visada liks profaniškas, todėl bet kuriuo laiku, bet kokiame kontekste sakralumas yra maištas. Tada man atrodo, kad nelabai reikia kažkokių provokuojančių medžiagų, nes jau pati mintis provokuoja. Kita vertus, aš dirbu su votais, su jų forma. Tai irgi yra savotiškas vaikščiojimas ant ribos, nes jei panaudočiau labai provokuojančias medžiagas, kiltų klausimas, ar aš vis dar gerbiu tą simbolį, nes visgi tai religinis simbolis. Aš nemanau, kad provokuojančios medžiagos ir formos savaime yra blogai, tiesiog turi būti tam tikra idėja.
„Atgal į širdį“, nuotr. K. Ikasalaitės
Vadinasi sakralumas mene – savotiška maišto forma, būdas per kūrinį užmegzti dialogą su publika?
Taip, sakralumo mene klausimas gali pabudinti kažkokią mintį ir nebūtinai patogią. Man įdomu, apie ką žmonėms patogu kalbėtis, o apie ką – ne. Atrodo, jog šiuolaikinės juvelyrikos parodoje pasakyti, kad esi katalikas, yra žymiai nepatogiau, nei pradėti kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ar politines pažiūras. Meno kontekste tas tarsi labiau leidžiama, o man tai atrodo jau taip nuobodžiai... Todėl tas nepatogumo klausimas keliamas nebūtinai publikai, bet ir sau pačiai – kodėl kartais yra sunku kalbėti rūpimomis temomis, kiek turėčiau paisyti jų įsipaišymo į būtent šio laiko tendencijas ir kontekstą?
Gal galėtum įvardyti, kas paskatino aktualizuoti šį klausimą diplominiame darbe? Ar buvo koks nors pagrindinis impulsas, suteikęs kryptį visai kolekcijai?
Kai pradėjau labiau domėtis šita tema, ėmiau skaityti Gintaro Beresnevičiaus tekstus ir tada man užkliuvo viena jo mintis, kad šiais laikais konservatyvi laikysena yra provokuojanti žymiai labiau nei panko šukuosena. Čia yra tas paradoksas, kuris labai aiškiai įvardino tai, kas man pačiai rūpi. Tokiu būdu man savaime išsigrynino klausimas, kurį kėliau savo diplominiame darbe. Kai atsirado man aktuali tema, pradėjau mąstyti apie formą.
Žvelgiant į tavo kolekciją kyla klausimas: ar tai vientisas darbas, ar kiekvienas kūrinys yra atskira kolekcijos dalis? Kas kuria kolekcijos vertę: atskiras dirbinys, ar visuma?
Žinoma, visų pirma tai juvelyrika, todėl kiekvieną atskirą dirbinį galima įsisegti ir nešioti. Kiekvienas darbas jau yra savaime vertingas. Kita vertus, parodoje norėjosi išgauti visumos jausmą. Tam visumos jausmui turi įtakos ne tik juvelyrika, bet ir nuotraukos, kurios suteikia kontekstą visai parodai. Fotosesija buvo daroma dviejose vietose: Pažaislio vienuolyne ir Kauno sobore. Abi pozuotojas labai skirtingos. Skaidrė – teatrališka. Jos rankų judesiai, veidas yra labai išraiškingi, o Benedikta – švelni, tarsi Botičelio Venera. Jos abi sukuria malonų kontrastą ir tarp dviejų esminių sąvokų: sakralumo ir maišto.
Tavo kūriniai yra savaip interpretuoti bažnytiniai votai – krikščioniškasis tikėjimo ir dėkingumo ženklas. Papasakok, kaip pradėjai dirbti su šiuo krikščionišku simboliu. Kaip šis simbolis padėjo atskleisti pagrindinę kolekcijos idėją?
Esu ne kartą dariusi votus, realius votus, kurie yra prisegami bažnyčioje. Man labai gražu, kad šita tradicija tebėra gyva, kad visa tai tebevyksta. Kai ateini prie kokio nors svarbesnio paveikslo bažnyčioje ir jeigu aplinkui yra daug votų, pavyzdžiui, Aušros vartų koplyčioje, jie tiesiog žiba, atrodo kaip vientisa kompozicija. Priėjęs arčiau pamatai, kad ten yra daugybė mažų detalių, daugybė votų, kas reiškia, jog ten – daugybė istorijų. Kiekvienas votas turi savo išgijimo, malonės, maldos istoriją. Man pasirodė įdomu paimti voto formą ir naudoti ją kaip įvaizdinimą, kaip atskaitos tašką. Kadangi dažniausia kanoninė voto forma yra širdis – liepsnojanti širdis – taip ir gimė idėja šią formą padaryti kolekcijos pagrindu. Tai krikščioniškas simbolis, kurį aš kiekviename darbe šiek tiek transformuoju. Nors darbai labai skirtingi, bet kartu juos visus vienija forma ir idėja. Tačiau širdis nėra vien tik votų forma. Man tai visa ko esmės, centro metafora.
Išsiaiškinome, kad širdis – tavo kolekcijos jungiamoji grandis. Pasirinkai liepsnojančios širdies formą, pateikdama skirtingas jos variacijas. Papasakok, kaip kilo mintis šią formą išgauti, o gal šiuo atveju išsaugoti panaudojus granato vaisių?
Viskas prasidėjo nuo vienos širdies. Praeitais metais buvau praktikoje Pietų Prancūzijoje. Ten praleidau du mėnesius, būtent tame laike, kai granatai iš žiedų tampa vaisiais, kuriuos aš pradėjau rinkti. Tiesiog laikiau rankoje granatą (jis turi savyje tokio karališkumo) ir man pasirodė, kad jis savaime yra tarsi liepsnojanti širdis, tereikia pačiam vaisiui suteikti formą, padaryti jį ne tokį apvalų, labiau širdišką ir tuomet atsidaranti jo viršūnėlė atrodys tarsi iš jos kažkas trykštų. Prapjovus vaisių, man teliko susiūti kraštines ir išėjo širdis su karūna, tarsi kažką atverianti, kažką tarytum iš vidaus. Kartais galima visiškai nedaug transformuoti. Man atrodo, kad visos formos jau yra pasaulyje sukurtos ir mums tereikia su jomis žaisti. Tada ir vyksta magija. Ta pirmoji širdis mane ir atvedė prie granato, su kuriuo aš ir pradėjau žaisti.
Ieva Sadauskaitė, nuotr. iš asmeninio archyvo
Į kūrybą žvelgi labai intuityviai, ieškai asmeninio santykio ir nebijai eksperimentuoti. O kaip gimė likusi kolekcijos dalis? Gal galėtum apibūdinti savo kūrinių genezę?
Pjaustydama ir darydama visokias detales pradėjau ieškoti, kaip padaryti, kad visos širdys atsivertų, pradėtų liepsnoti. Ir tada man akyse užsidėjo filtras, pro kurį aš žiūrėjau į visą likusį pasaulį. Laikiau kokį nors darbą ir svarsčiau: ar tai galėtų būti liepsna, ar galėtų būti širdis. Pamačiusi cinamono gabaliuką, pagalvojau: „kokia graži tekstūra, galiu iš jos padaryti liepsną“. Didžioji dalis šios kolekcijos yra sukurta Telšiuose. Aš Telšiuose studijavau ketverius metus ir per tą laiką šis miestas tapo lyg mano cele. Į Vilnių atvažiuodavau karts nuo karto, prisisiurbdavau kultūros, koncertų, parodų atidarymų ir pan. Visa įsikvėpusi grįždavau į Telšius, kur galėdavau užsidaryti ir dienų dienas leisti dirbtuvėse. Tai buvo labai geras laikas susikaupimui ir buvimui vienai. Tuomet ir kūrybos procesas visai kitoks. Kartais darau ir suprantu, kad ne taip, bet aš neišmetu to dalyko. Tada tiesiog su nauja jėga, „šviežia galva“ grįžtu prie darbo. Kartu aš stengiuosi niekada nenutraukti proceso. Visą laiką man norisi palaikyti tą ritmą.
Savo darbuose panaudojai pačias įvairiausias medžiagas: brangiuosius ir paprastuosius metalus, akmenį, turmaliną, cinamoną, plytą. Kiekviename atskirame darbe atpažįstama širdies forma, tačiau tuo pat metu yra išlaikomos natūralios medžiagų savybės. Kaip tavo pasirinktos medžiagos, jų raiška padeda realizuoti idėją, sukurti norimą estetinį, emocinį efektą?
Daugelis darbų yra nešiojami, todėl jau pati juvelyrika kaip amatas diktuoja savas taisykles. Votai yra iš metalo, dažniausiai iš sidabro. Savyje jie turi to senų bažnyčių spindesio. Kita vertus, norėjosi perteikti jausmą, kad tai brangus dalykas: ne pinigine, bet vidinės vertės prasme. Ta organinė forma, kuri savaime gali atrodyti išdžiūvusi ir paprasta, tame aukse suspindi ir atsiskleidžia iš vidaus. Aišku, truputėlį prisidėjo koloritas, nes dominuoja tamsiai ruda, sodri vyšninė gama. Tačiau nereikia užmiršti ir paprasto estetinio aspekto, nereikia visko pritempti prie idėjos, kartais tiesiog gerai atrodo pati organinė forma.
Man pasirodė labai įdomi darbų eksponavimo idėja. Ar aš neklystu, kad pagrindas, ant kurio sukabinti tavo dirbiniai, yra ne kas kitas kaip darbastalis?
Taip, tai darbastalis, o tiksliau, sovietinio bendrabučio stalas. Nors šita kolekcija atsirado dirbtuvėse Telšiuose, aš vis grįždavau namo ir ten ką nors pjaudavau, šlifuodavau. Šitas darbastalis – pjaustomų granatų, lekiančių į šalis cinamono dulkių liudininkas. Jis visą tai sugėrė. Man visada baisu netyčia ką nors sukurti „per gražiai“, iš juvelyrikos padaryti „saldainiuką“. Širdies simbolis savaime pavojingas, nes jis gilus, bet kartu pakankamai nuvalkiotas, subanalintas. Tai kaip su juo elgtis, kaip jį pateikti? Kai dirbu, kad ir kokios filosofijos ar koncepcijos gimsta, jos visos vistiek neatskiriamos nuo seno, subraižyto darbastalio be pagražinimų ir dirbtinumo, nuo to, ką realiai padarai. Todėl ir tas širdies simbolis tame grubiame fone atrodo tikresnis.
Grįžkime prie parodos pavadinimo „Atgal į širdį“. Tai tarytum nuoroda į sugrįžimą. Ar tai asmeninę patirtį apibūdinantis sugrįžimas?
Negaliu pasakyti, jog tai yra kažkoks drastiškas sugrįžimas, nes nebuvo taip, kad aš netikėčiau, o dabar „nušvitau“ ir padariau parodą. Galbūt tai grįžimas ne mano, kaip tikinčio žmogaus, bet kaip žmogaus, kuris užsiima menais. Taip, tai siejasi su mano asmenine patirtimi. Manau, kad sakralumo pajautimas – įgimtas, tačiau kiekvienas jį vis kitaip išreiškia. Jau vien pats ieškojimas pasaulyje kažkokio šventumo, būties prasmės, reiškia ėjimą atgal į širdį, atgal į esmę, atgal į tai, kas mumyse jau ir taip egzistuoja.
Šiuolaikinė konceptuali juvelyrika savo esme tarytum nutolsta nuo papuošalo dėvėjimo tradicijos. Jai labiau rūpi autorinė idėja, kūrėjo įkvėpimo šaltiniai, nei materiali, praktiška kūrinio vertė. Kokie, tavo manymu, yra šiuolaikinio konceptualaus juvelyrinio kūrinio bruožai?
Juvelyrikos priežastis arba paskirtis labai priklauso nuo to, ko menininkas ar amatininkas siekia. Aišku, tai gali būti tiesiog meno forma, be jokios funkcijos, kai žmogus kreipia dėmesį vien į idėją, bet tikrai labai daug šiuolaikinių juvelyrų (kuo aš žaviuosi) sugeba savo idėją padaryti dar ir nešiojamą. Aš savo darbais siekiu to paties. Man patinka, kad žmogus gali juvelyriką dėvėti, užsisegti, užsikabinti ant savęs, ir jausti autoriaus idėją, tiesiogiai arba tik jos užuominą. Vienaip ar kitaip, ta idėja ima vaikščioti, nebestovi vietoje, o pradeda gyventi savo gyvenimą.
Iš to, ką pasakei, galima spręsti, jog teiki svarbą juvelyrinio dirbinio ir jį dėvinčio kūno ryšiui. Tau svarbu, kad juvelyrika ne tik puoštų, bet ir „kalbėtų“?
Smagu suprasti, kad tai nėra šiaip sau auskarai, šiaip segė. Man kaip nešiotojui būtų įdomu žinoti, kodėl buvo sukurta šita forma, ką juvelyras manė, kas tam žmogui, kuris kūrė šitą dirbinį, svarbu. Man atrodo, kad žymiai įdomiau gyventi, kai pasikabini paveikslą ant sienos ir žinai jo istoriją. Lygiai taip pat įsisegi segę į atlapą ir supranti, kokia buvo jos atsiradimo šiame pasaulyje priežastis, kad tai nėra vien papuošimo funkcija, anaiptol. Tada tu nešioji tą dirbinį kaip meno kūrinį. Tame ir yra šiuolaikinės juvelyrikos grožis.
Ačiū tau už pokalbį!
