Damienas Chazelle’as išgarsėjo filmu „Atkirtis“ (TV 3, 9 d. 21.35) – pasakojimu apie jauną būgnininką, svajojantį tapti didžiu muzikantu. Troškimas tampa jo apsėdimu, kuriuo pasinaudoja sadistiškas mokytojas. Režisierius sakė: „Iš pat pradžių norėjau sukurti muzikinį filmą, kuris veiktų kaip trileris. Kad jis būtų žiaurus, bet tiesiogiai nerodytų prievartos. Kad visąlaik balansuotų ties riba kaip veiksmo filmuose, kai niekad nežinai, kas tuoj pat iššaus ir į ką. Jei ieškočiau įkvėpimo, tai greičiausiai Peckinpah, Scorsese’s, Leone’s filmuose. Ir šiek tiek filme „Rokis“, nes tai tobulas kino pavyzdys apie žmogų iš niekur, kuriam sportas padeda tapti įžymybe. Tačiau „Atkirtis“ – tai ne „Rokis“, dar ir todėl, kad ieškojau kitokio nei tradicinė laiminga pabaiga finalo.“
„Atkirtis“ buvo pastebėtas ir Kanuose, ir Holivude, kur panašūs filmai apie talentingą vienišių, kuris pasiaukodamas, kentėdamas, atsisakydamas pasaulio, meilės, išliedamas kibirus prakaito arba kraujo galiausiai pasiekia tikslą – tampa savo profesijos geriausiu, padaro stulbinantį atradimą ar bent užkariauja gražuolės širdį, yra populiarūs. Chazelle’ui pavyko: kitas jo filmas taip pat apie menininkus – „Kalifornijos svajos“ – sužavėjo jau visą pasaulį.
Rodydami menininkus, europiečiai dažnai prisimena įvairiausias kolonijas, klestėjusias XX a. pradžioje. Vieną tokių rodo Christopheris Menaulas filme „Vasara vasarį“ (LRT, 9 d. 23.20). Jo veiksmas perkels į vadinamąją Niulino (Newlyn) mokyklą. Tai buvo tapytojų kolonija, Barbizono pavyzdžiu įsikūrusi žvejų kaimelyje Kornvalio grafystėje. Režisierius rodo tragiškai pasibaigusį Alfredo Munningso (beje, jis laikomas geriausiai arklius tapiusiu anglų menininku), Florence Carter-Wood ir Gilberto Evanso meilės trikampį. Meilės fonas – tirštėjanti būsimo karo nuojauta.
Richardo Curtiso komediją „Laiko tiltas“ (LRT, 10 d. 21.55) galima pavadinti apmąstymu apie laiką. Jo ištarmė banali – reikia vertinti kiekvieną gyvenimo dieną, tačiau filmo veikėją advokatą norint galima pavadinti ir laiko menininku. Iš tėvo jis paveldėjo šeimos talentą – sugebėjimą grįžti į įsiminusią praeities situaciją ir ją pakeisti. Jis vis tobulina pirmąjį pasimatymą.
Apie prabėgantį laiką kalba ir Isabella Rosselini – legendinių menininkų Ingrid Bergman ir Roberto Rossellini duktė, Martino Scorsese’s žmona, Davido Lyncho draugė, modelis, aktorė, režisierė, mūza. Kartu su Gero von Boehmu kurtame dokumentiniame filme „Isabella Rossellini. Mano audringas gyvenimas“ (LRT Kultūra, 9 d. 18.30) menininkė atvirai kalba apie savo karjerą, šeimą, kovas ir aistras. Filmo kūrėjai keliauja po pasaulį, atsiduria net Jeano-Luco Godard’o montažinėje. Tačiau stebint šį autoportretą įdomiausia suvokti, kaip garsenybių duktė tapo menininke ir neįtikėtinai laisva, nepriklausoma moterimi.
Kino istorija – puikus įkvėpimo šaltinis. LRT šįvakar (8 d. 23 val.) primins Terry Gilliamo filmą „Dvylika beždžionių“ (1995), kurį įkvėpė trumputis Chriso Markero filmas „Pylimas“ (1962). „Dvylikos beždžionių“ veikėjas – nusikaltėlis Džeimsas Koulas (Bruce Willis) – savanoriškai pasiryžta keliauti laiku, kad išgelbėtų žmoniją. Jis turi patekti į praeitį, į 1996-uosius, kad rastų mokslininkus, kurie gali padėti apsaugoti 2035 metų ateities visuomenę nuo ją naikinančios epidemijos. Tačiau per klaidą Džeimsas atvyksta į 1990-uosius, kur jį iškart suima policija ir išsiunčia į psichiatrijos gydyklą.
Pamenu, filmui pasirodžius daug klausimų kėlė tai, kaip Gilliamas rodo laiką, naudodamas skirtingą stilių, priklausomai nuo to, kas yra realu, o kas vyksta Džeimso galvoje. Scenos, vykstančios 1990 m. ir 1996 m., yra labiau „klasikinės“, holivudiškos. 2035-ieji – daug siurrealistiškesni, primena Gilliamo filmus „Brazilija“ ar „Barono Miunhauzeno nuotykiai“. Beje, atkreipkite dėmesį, kad 2035-ųjų realybė egzistuoja tik tada, kai joje yra Džeimsas Koulas.
Islandų režisieriaus Baltasaro Kormákuro amerikietiškas filmas „2 ginklai“ (LNK, 10 d. 22.40) nufilmuotas komikso pagrindu. Jo veikėjai, kuriuos suvaidino Denzelas Washingtonas ir Markas Wahlbergas, apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų. Jie seka vienas kitą, vagia pinigus iš mafijos ir net iš CŽV, bet iš tikrųjų yra kovotojai už gėrį. Tačiau man įsiminė neigiamo veikėjo frazė: „JAV – didžiausia šalis pasaulyje, todėl mes pripažįstame, kad kiekvienas žmogus yra godus, egoistiškas ir pavydus.“ Jis paaiškina, kad nereikėtų painioti laisvosios rinkos su laisvuoju pasauliu. Tokios aštrios politinės satyros dozės, kokia nuskamba šiame filme, tiesiog katastrofiškai stinga visoms mūsų televizijų laidoms, skirtoms Lukiškių aikštės memorialui, jų vedėjams ir dalyviams, kurie jau ne pirmą savaitę vis murkdosi groteske.
Jūsų – Jonas Ūbis
