7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

„Scanoramos” refleksija

Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.

Spalvingosios „Kaskados“

Tarsi nuolatos būtų švenčiama mūsų laisvė – šį jausmą sukelia dažnai pasiekiančios žinios, kad iš širdies polėkio susibūrę atlikėjų ansambliai jau mini savo sukaktis. Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – sulaukė džiaugsmų ir darbų 20-mečio. Kuo dar, be atpažįstamo skambesio, pasižymi „Kaskadų“ srovės?

Sapnuose atsispindi mūsų ilgesys

Šią savaitę kino teatruose pradedamas rodyti vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ („A teströl és a lélekröl“, Vengrija, 2017), šiemet Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Auksiniu lokiu“. Enyedi gimė 1955 m. Budapešte, studijavo Vengrijos teatro ir kino akademijoje. Vaidybiniame kine debiutavo 1989 m. filmu „Mano XX amžius“, kuris Kanuose buvo apdovanotas „Auksine kamera“. Filmo herojės – dvynės, užaugusios skirtingose šeimose, XX a. išvakarėse susitinka Rytų eksprese. Enyedi dėsto, kuria televizijos serialus. Jos filmografijoje – aštuoni vaidybiniai filmai. „Apie kūną ir sielą“ yra režisierės sugrįžimas į didįjį kiną po aštuoniolikos metų pertraukos. Pateikiame Enyedi pokalbių su Fredericu Straussu ir Barbara Hollander, išspausdintų žurnale „Telerama“ ir dienraštyje „Rzeczpospolita“, fragmentus.

Paroda skaitantiems mintis

Nauja personaline paroda Rasma Noreikytė, žymi taikomosios, tradicinės tekstilės menininkė, tarptautinių projektų stipendininkė, pagerbia „audėjų audėja“ vadintą, a.a. vilkaviškietę Mariją Danilaitienę (1949–2017) ir mažeikietę Adolfiną Tarvydienę (1918–2011). Tai vieša padėka audėjoms, daug metų paskyrusioms kruopščiam, lėtam darbui, kur „tik tūkstančius kartų pakartotas veiksmas duoda rezultatą“ (bernardinai.lt, 2010-08-23, Marija Danilaitienė. Dedant siūlą prie siūlo), dabar Lietuvoje dažniausiai laikomam „moterišku“.

Šauksmas gyventi, o ne vegetuoti

Gruodžio 19 ir 21 dieną kultūros bare „Kablys” laukia išskirtinė premjera – tai scenos grando Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis pagal Tennesee Williamso pjesę „Šauksmas“. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė. Apie „Šauksmą“ ir kaip jis turėtų „atsišaukti“ kalbamės su aktoriais A. Storpirščiu ir G. Urniežiūte. „Jeigu nori išgirsti, pamatyti tai, kas šaukia tave gyventi, ne vegetuoti, ne plūduriuoti, o gyventi – ateik“ – kviečia žiūrovą jie.

Garsų drama pagal Kirsten Dehlholm - „Brolių Liūtaširdžių“ istorija tamsoje

Pirmą gruodžio savaitę Jaunimo teatre repeticijas pradėjo danų režisierė, vaizdo menininkė, grupės „Hotel Pro Forma“ lyderė ir įkūrėja Kirsten Dehlholm. Mūsų šalies publikai menininkė jau žinoma spektakliu „Kosmosas +“, kuris Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas 2014 metais. Tais pačiais metais režisierė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui.

Spektaklius, operas, tarpdisciplininius projektus ir performansus įvairiose pasaulio šalyse kurianti menininkė šį kartą ėmėsi statyti spektaklio šeimai „Broliai Liūtaširdžiai“ (pagal to paties pavadinimo švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą). Režisierė darbą pavadino vizualine garsų drama, nes „Brolių Liūtaširdžių“ istorija bus pasakojama garsais, vaizdais ir balsais, pasitelkiant įvairias technologijas.

Pokalbis su Kirsten Dehlholm.

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjeroje – trys aktorės Ingos Maškarinos selfiai!

Monospektaklis „Trys selfiai“ – tai trys teatrinės fotografijos, virstančiomis trimis tostais apie tai, kas svarbiausia: apie tai, kas virš mūsų, apie tai, kas yra grožis, ir apie tai, kas slypi už durų.

Viena ryškiausių Lietuvos teatro scenos aktorių Inga Maškarina, vaidybos mokslus išėjusi pas legendinę lietuvių teatro pedagogę ir režisierę Dalią Tamulevičiūtę, jau pusantro dešimtmečio kuria ryškius, publikos pamėgtus ir kritikų puikiai vertinamus vaidmenis teatro scenoje bei kine.

Iš Gruzijos kilusi ir puikiai pritapusi Lietuvoje I. Maškarina, perkopusi pusę amžiaus, pajuto, jog yra, jos pačios žodžiais tariant, „ničja“ (rus. – ничья), t.y. niekieno. Tarsi pamesta, lyg nomadas – be kelio ženklų, be identiteto. 

„Stalo teatras“ kviečia skaičiuoti turtus ir pamatuoti teisybę

Turtas – neišsenkanti, visuomet  aktuali tema. O apie tai, kaip su juo elgtis, šiuo metu ir svarsto „Stalo teatro“ komanda, besiruošdama gruodžio 16, 17 d. 12 val. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje įvyksiančiai premjerai – muzikiniam objektų spektakliui visai šeimai – „Saliamono turtai“. Režisierės Saulės Degutytės pagal žydų sakmių ir legendų knygą „Saliamono žiedas“ pastatytame spektaklyje pakaitomis vaidins visas „Stalo teatro“ kolektyvas: Saulius Čėpla, Edita Zizaitė, Kristina Mauruševičiūtė ir Artūras Varnas. Gyvai muziką atliks spektaklio kompozitorė – Snieguolė Dikčiūtė. Spektaklio scenografė – Saulė Degutytė, kostiumų dailininkė – Ligita Skukauskaitė.

„Saliamono turtai“ jungia tris „Saliamono žiedo“ knygoje esančias pasakas: „Kiaušinį ir pupas“, „Medaus ąsotį“ ir „Tris paplotėlius“. Kiekvienoje šių istorijų veikia išmintingasis karalius Saliamonas, pas kurį susikrimtę veikėjai keliauja tuomet, kai patys nesugeba surasti sprendimo. Šį Saliamono vaidmenį spektaklyje galės atlikti pats jo žiūrovas. Mat kaip tik publikai teks garbė nuspręsti, kurioje pusėje yra tikroji tiesa. O pagrindinė šio kūrinio mintis – labai paradoksali: norėdamas tapti turtingu, išdalink viską kitiems. Juk tikrasis turtas yra ne kas kita, kaip išmintis, kuria gali didžiuotis karalius Saliamonas. 

Baigėsi „Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

Pjesių skaitymo festivalis „Dramokratija“ šiemet dalyvius kvietė rašyti propagandos tema. Trejose kūrybinėse dirbtuvėse su lektoriais iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos jaunieji dramaturgai plėtojo savo idėjas bei kūrė tekstus. Trejų dirbtuvių ciklą Gėtės institute užbaigė paskutinę dieną vykęs virtualus dalyvių, dirbtuves vedusių dramaturgų Theresia Walser (Vokietija), Michailo Durnenkovo (Rusija) ir Gabrielės Labanauskaitės (Lietuva) susitikimas, kurio metu visi galėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei įgytomis patirtimis.

Lietuvių poetė, prozininkė ir dramaturgė, festivalio idėjinė lyderė bei paskutiniųjų kūrybinių dirbtuvių dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė pasakojo, kad organizuojant festivalį, norėjosi išvengti vienašališkos pozicijos ar nuomonės, tad buvo pakviesti dėstytojai iš Vokietijos ir Rusijos – Theresia Walser ir Michailas Durnenkovas. „Tai – tarsi koktelis iš įvairių ingredientų, kurį gavo dalyviai,“ – teigia G. Labanauskaitė. 

Tarsi piligrimystė

Tarsi piligrimystė – o kaip kitaip pavadinti tą kartu patiriamą jausmą, tą bendrą kvėpavimą per premjeras? Piligrimystė – tai kelionė. O kelionėje siekiant tikslo patiriami įvairūs potyriai. Jau dvidešimt pirmą kartą įvykęs Kauno šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ turi savo publiką, kuri (kaip ir aš), nepaisant nieko, paskiria lapkričio mėnesį šiuolaikinei muzikai.

PUSLAPIS
IŠ
1003