Penki savaitės tekstai
Kinas
1. Tinklalapis colta.ru išspausdino pokalbį su amerikiečių kino dokumentininke, istorike, rašytoja ir LGBT veikėja Andrea Weiss, kuri neseniai lankėsi Rusijoje. Režisierė kalba apie savo naujausią filmą „Ginčo kaulai“ („Bones of Contention“, JAV, 2017), kuriame pasakojama apie poetą Federico Garcią Lorcą, LGBT pogrindį generolo Franco laikais ir apie tai, kaip poetas tapo queer simboliu.
Weiss sako, kad „svarbu suprasti, jog dauguma Ispanijos gyventojų vis dar nepasirengę aptarinėti Franco režimo represijų. Net didžioji dalis kairiųjų liberalų linkę palikti viską, kaip yra, nes ši tema pernelyg sudėtinga, skausminga ir niekas nenori liesti atviros žaizdos. Daug kas bijo, kad diskusija apie represijas gali rimtai padalyti visuomenę.“ 2012 m. Ispanijoje vyko didžiulė diskusija, ar ieškoti Lorcos palaikų. Taip Lorca tapo aukų (jų maždaug šimtas dvidešimt tūkstančių), kurių palaikai iki šiol guli bevardžiuose kapuose visoje Ispanijoje, simboliu. Weiss norėjo sujungti filme kelias temas – šiuolaikinį judėjimą už istorinės atminties atkūrimą, Lorcos gyvenimo ir mirties istoriją, visuomenės diskusiją apie jo palaikų paieškas masinių žudynių vietose ir ispanų LGBT bendruomenės istoriją. Filme pasakojama apie pogrindinę LGBT subkultūrą, kuri vadinosi „knygų prekeiviai“. Franco diktatūros laikais buvo neįmanoma atvirai paklausti žmogaus apie jo seksualinę orientaciją, todėl LGBT atstovai prisistatydavo „knygų prekeiviais“. Tada buvo populiarūs kempingai, ir gėjai bei lesbietės, prisidengę „knygų prekybos draugijos“ vardu, rengdavo susitikimus toli nuo miesto, gamtoje. Tai buvo vienintelė galimybė pabūti tarp savų, saugioje erdvėje.
Weiss atkreipia dėmesį, kad „žmonės nori tikėti pažanga, galvoti, kad istorija juda pirmyn, į vis didesnį skaidrumą. Tačiau istorija veikia visai ne taip. Aš manau, kad šiuolaikinė visuomenė rizikuoja staiga grįžti atgal. Pavyzdžiui, JAV pripratome savo laisvę suvokti kaip kažką savaime suprantama, bet dabar ateina niūrūs laikai, valdžia tampa vis dešinesnė, todėl svarbu būti budriems ir neleisti grįžti atgal.“
http://www.colta.ru/articles/cinema/16603
2. Dmitrijaus Djačenkos filmas „Paskutinis galiūnas“ („Poslednij bogatyr“) – antrasis rusiško „Disney“ studijos padalinio filmas – tapo pelningiausiu visų laikų rusų filmu. Filmo pasisekimo priežastis dienraštyje „Novaja gazeta“ aptarė Larisa Maliukova.
Pasak Maliukovos, filmas skirtas iškart kelioms kartoms. Mažieji žiūrovai žiūri filmą apie stebuklingą kardą, jaunimui patinka kelių estetikų – fantasy, televizijos komedinių šou ir kovinių scenų sandūra. Vyresnieji žiūrovai nostalgiškai prisimena sovietinius filmus-pasakas. Tačiau kitaip nei sovietinėse kino pasakose, beveik visi „Paskutinio galiūno“ personažai turi savo priešistorę. Pavyzdžiui, Koščejus yra žmogus, kuris tapo pabaisa, nes vaikystėje patyrė nuoskaudą. Kiekvienas personažas turi savų motyvų, todėl jie įdomūs.
Maliukova giria ir aktorių atranką: Senę Jagą suvaidino Jelena Jakovleva, Koščejų – Konstantinas Lavronenka, bet svarbiausias filmo traukos centras – Ivanas Naidionovas, kurį suvaidino Viktoras Choriniakas. Šis personažas televizijos šou apsimeta ekstrasensu, bet netikėtai patekęs į tolimą karalystę sužino, kad yra galiūno Iljos Muromeco sūnus.
Maliukova sako, kad filmo kompiuterinė grafika dar nė iš tolo neprilygsta holivudinei. Tačiau scenarijuje sėkmingai suderintas folkloras ir dabartis, patosas ir humoras. Pasak Maliukovos, tikslus prodiuserinis projektas, kokybiškas jo įgyvendinimas ir autorių saviironija pavertė mielą nepretenzingą filmą nacionaliniu hitu.
https://www.novayagazeta.ru/articles/2017/11/27/74699-posledniy-bogatyr-stal-pervym
3. Sulaukusi 98-erių Paryžiuje mirė Helena Lemańska, kurios biografijos nerasime jokioje Vikipedijoje. Apie šią lenkų kino kronikos kūrėją „Gazeta Wyborcza“ parašė Tadeuszas Sobolewskis, nežinomus jos biografijos faktus papasakojo žurnalistė ir rašytoja Anna Bikont ir režisierius Marcelis Łozińskis. Nuo 1950 m. Lemańska septyniolika metų buvo vyriausioji Lenkijos kino kronikos (Polska Kronika Filmowa) redaktorė. Stalino laikais kronika turėjo tarnauti ideologijai, tačiau „atlydžio“ metais ji pradėjo keistis, vis dažniau tapdavo tikrovės komentaru, užsitarnavo žiūrovų simpatijas, mokė juos skaityti tarp eilučių. Po 1956-ųjų lenkų kino kronika pelnė apdovanojimus Kanų, Venecijos, Oberhauzeno festivaliuose ir buvo laikoma viena geriausių pasaulyje.
Kai Marcelis Łozińskis televizijai „Arte“ kūrė dokumentinį serialą „Lenkija 45-89“, istorinėje dalyje jis rėmėsi tik kronikos medžiaga, nes net tai, kas buvo kuriama kaip propaganda, po daugelio metų tapo epochos dokumentu, atskleidė manipuliacijų prigimtį.
1969 m. Lemańska paliko Lenkiją. Marcelis Łozińskis prisipažįsta labai norėjęs sukurti filmą apie Lemańską, daugelį metų maldavęs ją sutikti. Pasak režisieriaus, ji gėdijosi savo jaunystės metų, kai tarnavo ideologijai, tikėdama, jog dirba gerą darbą. Todėl Lemańskai buvo šokas Nikitos Chruščiovo pranešimas XX komunistų partijos suvažiavime 1956-aisiais.
Lemańska gimė Varšuvoje žydų chasidų šeimoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą bendradarbiavo su sionistine jaunimo organizacija, studijavo Jeruzalėje. Į Lenkiją grįžo 1939 m., nes nerimavo dėl tėvų ir sesers. Karą ji praleido SSRS. Tik po karo Lemańska sužinojo, kad šeima žuvo per Holokaustą.
4. Kaip tapti prodiuseriu, tinklalapyje buro247.ru Filipui Vujačičiui papasakojo Ilja Stiuartas, vienas iš kompanijos „Hype Production“, kurią jis vadina hipsteriška, steigėjų. „Hype Production“ kuria filmus ir reklamą. Pokalbyje jis apibūdino kompanijos ideologiją. Verta įsiklausyti į šiuos žodžius: „Mes palaikome autorius. Ieškome režisierių, paskui kuriuos norime eiti patys, o paskui įtikiname tuo savo partnerius – stengiamės užkrėsti juos mintimi, kad šis žmogus ir jo vizija iš tikrųjų turi vertę.“
https://www.buro247.ru/culture/cinema/20-nov-2017-how-to-become-a-producer
5. Dienraščio „Kommersant“ savaitgalio priede „Weekend“ Tatjana Alešičeva straipsnyje „Tūkstantmečio muilas“ rašo apie muilo operos sugrįžimą ir aptaria šešis kokybiškus pastarųjų metų šio žanro serialus. Muilo operas prisiminti ją paskatino tai, kad kanalas „The CW“ perkūrė legendinę 9-ojo dešimtmečio muilo operą „Dinastija“ naujai žiūrovų kartai. 9-ajame dešimtmetyje ABC sugalvojo „Dinastiją“ kaip atsaką CBS rodomam „Dalasui“. Tada didžiausi JAV televizijos kanalai kovojo už tai, kad parduotų namų šeimininkėms kuo daugiau buitinės technikos ir dantų pastos, rodydami lemtingas prabangiuose interjeruose gyvenančių žmonių aistras. Todėl abu kanalai perėmė ir supaprastino 6-ojo dešimtmečio Holivudo melodramų stilių. Televizijos „muilas“ visada turėjo savo gramatiką: net atsisukus nugara į televizorių buvo neįmanoma ką nors praleisti – tos pačios situacijos, kur veikėjai aiškinasi nesiklostančius santykius, kartojosi ne vieną kartą, ir į šią karuselę buvo galima įšokti bet kuriuo momentu. Tačiau 10-ajame dešimtmetyje amžina atrodžiusi muilo operų karalystė išnyko kaip dūmas. Pasikeitė ekonominis modelis, namų šeimininkės virto dirbančiomis moterimis, ilgai grojančias melodramas išstūmė televizijos realybės šou, o į televiziją atėjo kokybiškos dramos. Pasak Alešičevos, vis dėlto prekariatas pasiilgo paprastų reginių, todėl buvo nuspręsta prikelti muilo karalystę. Tačiau naujas „Dalasas“ nepasiteisino, o pagal tą patį siužetą perfilmuota „Dinastija“ labiau primena autoparodiją. Alešničeva mano, kad net tokia iš pirmo žvilgsnio prasčiokiška „muilo“ dramaturgija reikalauja kūrybiško permąstymo.
https://www.kommersant.ru/doc/3468079
Parengė Živilė Pipinytė
