7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grožis gali būti žiaurus

Vilnietiški Samuelio Bako kūrybos namai

 

Karina Simonson
Nr. 41 (1235), 2017-12-08
Dailė
Samuelis Bakas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Samuelis Bakas. J. Jarmalavičiaus nuotr.

Lapkričio 16 d. Vilniuje buvo iškilmingai atidarytas naujas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – Samuelio Bako muziejus. Jis įkurtas praplėtus Tolerancijos centro (Naugarduko g. 10, Vilnius) ekspozicines erdves. Architektūrinį renovacijos projektą rengė a.a. Leonidas Merkinas, ir jo vadovaujama įmonė „Architektūros paletė“, o muziejaus dizainerė Viktorija Sideraitė-Alon, glaudžiai bendradarbiaudama su menininku ir Samuelio Bako muziejaus vadove Ieva Šadzevičiene, rūpinosi ekspozicijos dizainu.

Naujajam muziejui priklauso 161 kv. m. ekspozicinis plotas, kuriame eksponuojami 37 (iš 54 dovanotų) pasaulyje žinomo dailininko Samuelio Bako tapybos darbai, datuojami 1946–2011 metais. Į muziejų patekti galima per Tolerancijos centrą. Antrame aukšte ekspozicijos pradžią aiškiai žymi taip pat Sideraitės-Alon sukurtas muziejaus logotipas – ryškiai mėlynos Samuelio Bako vardo raidės su subtiliai atkartotu jo parašu žemiau. Muziejus planuoja atidaryti edukacijos centrą ir antrąją parodų erdvę, tada kolekcija dar labiau išsiplės: ją sudarys 125 menininko tapybos darbai. Žiūrovams sukurtas ir ekspozicijos lankytojo kelias – planšetėse pateikiama platesnė informacija apie kūrinius, leidžianti giliau pažinti dailininko kūrybą.

Norint geriau suprasti muziejaus turinį, verta trumpam grįžti į praeitį. 1942 m. Vilniaus gete tvyrojo santykinė ramybė. Jame tuo metu buvo likę tik maždaug 20 000 žmonių, daugiau kaip 30 000 buvo nužudyti 1941 metais. Vėliau žmonės bus deportuojami ir žudomi toliau, o 1943 m. rugsėjo mėnesį getas bus likviduotas. Tačiau likusį laikino atokvėpio metą Vilniaus žydų bendruomenė stengėsi gyventi kaip įmanoma „normaliau“. Nepaisant ekstremalios padėties, vyko spektakliai, koncertai, poezijos skaitymai, taip pat geto skulptorių ir dailininkų darbų parodos. Vienas iš šių menininkų buvo gabus devynerių metų berniukas Samuelis Bakas, kurį globojo du žinomi Vilniaus jidiš poetai, Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis.

Samuelis Bakas gimė 1933 m. sekuliarioje žydų šeimoje. Jis buvo vienintelis vaikas, kurio anksti atsiskleidusį talentą skatino mylintys tėvai, seneliai ir mokytojai. Kai 1941 m. birželio 24 d. vokiečiai okupavo Vilnių ir žydams buvo įsakyta prie drabužių prisisiūti geltoną Dovydo žvaigždę, jo vaikystės saugumo jausmas buvo staigiai ir negailestingai sugriautas. Rugsėjo 6-ąją prasidėjo žydų deportavimas į Vilniaus getą. Gete Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, jausdami, kad artinasi visko pabaiga, nusprendė atiduoti saugoti Bakui Pinkas, oficialią XIX a. žydų bendruomenės kronikų knygą, su viltimi, jog jis bus išgelbėtas. Popierius buvo retas ir brangus gete, tad per ateinančius dvejus metus Samuelis užpildė puslapių paraštes ir tuščius Pinkas puslapius piešiniais. Pinkas nuolat lydėjo berniuką, kol slapstydamasis Samuelis buvo priverstas palikti knygą.

Karo metu Bako šeimai teko daug kartų bėgti, slėptis, gelbėtis, jų prieglobsčiu kuriam laikui buvo tapęs netgi Benediktinių vienuolynas, tuo metu nacių paverstas užgrobtų teritorijų vertybių sandėliu. Ten jie slapstėsi paskutinius kelerius karo mėnesius, praktiškai palaidoti po senovinių knygų ir dokumentų kalnais. Bakas ir jo motina buvo iš tų nedaugelio laimingųjų išsigelbėjusių žydų, deja, jo tėvas buvo nušautas likus vos kelioms dienoms iki Sovietų armijai užimant miestą.

Iki karo buvę Lenkijos piliečiai, berniukas ir jo motina turėjo teisę grįžti į Lenkiją, tad kurį laiką pagyvenę subombarduotame Vilniuje iškeliavo į Lodzę. Iš ten jie persikėlė į amerikiečių administruojamą Landsbergo prie Lecho perkeltųjų asmenų stovyklą Vakarų Vokietijoje. Bakas mokėsi tapybos Miuncheno Blocherer mokykloje, dažnai lankėsi miesto muziejuose ir susipažino su vokiečių ekspresionizmu, o 1948 m. išvyko į naujai įkurtą Izraelio valstybę. Ten jis studijavo Bezalelio meno mokykloje Jeruzalėje ir atliko privalomąją tarnybą Izraelio kariuomenėje. 1956 m. Bakas persikėlė į Paryžių tęsti studijas École des Beaux Arts, o 1959 m. – į Romą, kur įvyko jo pirmoji abstrakčių tapybos darbų paroda. Nuo to laiko dailininkas surengė daug parodų svarbiausiuose muziejuose, galerijose ir universitetuose Europoje, įskaitant dalyvavimą 1964 m. Venecijos bienalėje, taip pat Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Pietų Afrikoje. 1993 m. jis apsigyveno Bostone ir tapo JAV piliečiu, o jo kūrybai pradėjo atstovauti Puckerio galerija.

2001 m. Bakas paskelbė savo memuarus „Nutapyta žodžiais“, kurie buvo išversti į kelias kalbas. Jis yra 2002 m. Germano Herkomerio kultūros premijos laureatas, Naujojo Hampšyro universiteto Durhame, Seton Hillo universiteto Grinburge ir Masačiusetso menų koledžo Bostone garbės daktaras.

Intensyviai ieškodamas savojo stiliaus, Samuelis Bakas išbandė įvairias dailės kryptis. Tačiau kai jam sukako trisdešimt, suprato, kad abstraktus stilius, kurį jis buvo puikiai įvaldęs, netiko išreikšti visą jo patyrimų svorį. „Mano agentas buvo patenkintas ir kritikai gyrė, bet aš jaučiau, kad tai yra akligatvis. Jaučiau, kad užuot atskleidusi mano istoriją abstrakčioji tapyba ją slopino.“

Bakas apibūdina savo darbus kaip „kalbančius apie neapsakoma“, tačiau tam, kad papasakotų tas istorijas, neversdamas žmonių krūptelti ir nusisukti, Bakas pasuko į vaizdingą realizmą, naudodamas ir didžiųjų meistrų, ir siurrealistų pasiekimus. „Aš priverčiau „neapsakoma“ atrodyti taip, lyg tai atsitiko XVIII amžiuje. Arba anapus laiko.“ Ir galbūt anapus vietos. Tačiau Bakas naudojasi siurrealizmo principais tik iš dalies ir yra linkęs savo stilių vadinti alegoriniu realizmu. Iš tiesų, naujasis Bako stilius kritikų buvo apibūdinamas kaip ikikarinio siurrealizmo prisikėlimas, spinduliuojantis Dalí spalvomis ir kruopščiai ištapytomis faktūromis, leidžiančiomis sukurti fantastinio gylio ir sudėtingumo siužetus. „Siurrealizmas įprastai yra daug labiau susijęs su pasąmone. O aš bandau išreikšti dalykus, jau atėjusius iki mano sąmonės lygio. Naudoju simbolius ir metaforas, atspindinčius realybę, kuri yra šiek tiek iškreipta...“, – teigia autorius. Kita vertus, būtų neteisinga manyti, kad Bako kūryba patinka visiems. Jo stilius dažnai atrodo saldokas ar net sentimentalus.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Bakui buvo netikėtai pranešta, kad Pinkas buvo išsaugotas ir jis galėtų jį pamatyti. Deja, 1967 m. prasidėjo Šešių dienų karas ir diplomatiniai santykiai tarp Sovietų Sąjungos ir Izraelio nutrūko. Bet mintis apie išlikusį Pinkas sukėlė daug prisiminimų, o laiko distancija suteikė Bakui drąsos pabandyti susidoroti su savo praeities šmėklomis. Ši drąsa, puikūs techniniai įgūdžiai ir maištinga prigimtis paskatino Baką kurti darbus, kurie ne tik pasakotų istoriją, bet ir jungtų su jo paties dramatiškais išgyvenimais.

2000 m. Pinkas vėl atsirado. Bakas sužinojo, kad knyga yra eksponuojama VVGŽM „didelėje stiklinėje dėžėje, kaip šventas objektas“. Tai buvo dailininko ryšio su gimtuoju miestu atsinaujinimo pradžia, jis apsilankė Vilniuje ir pristatė kūrybos retrospektyvą. Nuo 2001 m. jis dažnai čia grįžta. „Aš gyvenau daugelyje skirtingų šalių. Bet aš esu iš Vilna, aš tapatinuosi su šiuo miestu“, – sakė Vilniaus garbės pilietis Bakas.

Ryšiai su gimtuoju miestu išprovokavo tai, ką net pakankamai produktyvus Bakas vadina „tapybos beprotybe“. 2007 m. Puckerio galerijoje surengta paroda „Sugrįžimas į Vilnių“, kur eksponuota daugiau nei 100 paveikslų. Juos kuriant, motyvai liejosi tarsi paveikti automatinio rašymo. Atsirado naujų įvaizdžių: paliktos pagalvės ir vaikystės meškiukai; knygų krūvos, kaip tos, už kurių Bakas ir jo motina slėpėsi karo metu; arba išbarstytos knygos, pasakojančios apie išblaškytą kultūrą; medžiai su knygomis vietoj vaisių; ir medžiai ore be šaknų, tarsi siaubo pritrenkta gamta nusprendė išrauti visą Panerių mišką. Bako fotografinė atmintis leidžia jam prisiminti tą idilišką laiką iki karo su kinematografiniu aiškumu, lygiai taip pat, kaip jis prisimena ir po to sekusį siaubą.

Didžioji jo darbų transformacinė galia yra susijusi su jų grožiu. „Aš bandau estetiškai suvilioti žmones taip, kad jie atkreiptų dėmesį, nes tai, ką aš jiems po to ketinu pasakyti, galbūt nėra labai malonu.“ Vis dėlto jo darbų grožis gali būti žiaurus. Tačiau Bako paveikslai nepasakoja tiesiogiai apie Holokaustą, tuo labiau apie neapsakomas kančias getuose ir stovyklose. Greičiau jie bando perteikti Holokausto atmintį ir išgyvenusiojo bandymus susitaikyti su savo patirtimi.

Užbaigti norėčiau Samuelio Bako žodžiais, pasakytais per jo muziejaus atidarymą: „Šiandien aš jaučiu, kad mane supa ištisa minia. Mano tėvas, seneliai, tetos ir dėdės, didžiulė beveidžių senojo Vilniaus žydų minia, daugybė žmonių, trečdalis miesto gyventojų, kurių gyvenimai tragiškai nutrūko. Visi jie didžiuojasi šiuo berniuku ir žavisi šiuo išskirtiniu įvykiu. Tai dėl jų Lietuvai padovanojau didelę savo kūrybos dalį. Tai jų atminimui dedikuoju Samuelio Bako muziejų.“

Linkėčiau, kad šią dedikaciją pamatytumėt.

 

 

 

 

Samuelis Bakas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Samuelis Bakas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Samuelis Bakas vaikystėje. „Pucker Gallery“ nuosavybė
Samuelis Bakas vaikystėje. „Pucker Gallery“ nuosavybė
Pinkas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Pinkas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.