Apie Trojos karą ir lentų vagystę

Danas Aleksa šen, Danas Aleksa ten, Danas Aleksa visur, kur tik pažvelgsi. Per pastaruosius metus šis menininkas surengė porą stambių parodų, su projektu „LT100“, vykusiu galerijoje „Sodų 4“, dalyvavo 11-oje Kauno bienalėje; kokia nors reikšminga proga, tokia, kaip Performatyvus postdisciplininis kongresas, vis paguli po raudonu kilimu. Apie visą šį kūrybinį fejerverką ir kalbamės su autoriumi.

Pradžioje apie parodą „Išpisti langai“ galerijoje „Post“ Kaune – kaip tavo kūryboje atsirado brutalumo, destrukcijos diskursas?

Homero „Iliadoje“ aprašoma Trojos apgultis. Panašu, kad brutalumo, destrukcijos diskursas kultūroje yra nuo seno norma, tik mes to nepastebime, nes per daug pripratę. Tai, ką eksponavau „Post“ galerijoje, – langų šukes ar apleisto viešbučio marmurinius laiptus, – yra mūsų įprastinė aplinka. Mieste begalės žiojinčių angų languose. Parodai „Artifex“ galerijoje (2016 m.) langų šukes rinkau iš įvairių Vilniaus pastatų, dalis jų – architektūros paminklai.

Destrukcijos procesai gamtoje vyksta nepriklausomai nuo to, kaip mes juos vertiname. Pompėją sunaikino ugnikalnio išsiveržimas. O ardomų laiptų marmuras yra metamorfinė uoliena, susidariusi iš nuosėdinių uolienų, o šios susidariusios natūraliai suyrant kito tipo uolienoms. Niokojamų laiptų pavyzdys yra tas pats procesas, tik kontekstualizuotas, suteikiant jam papildomų poteksčių. Prisiminkime Romos architektūrą, kurioje persipynę įvairūs laikotarpiai. Renesanso pastatams panaudoti marmuro luitai iš sugriautų imperijos pastatų.

Tam tikra prasme brutalumas, destrukcija yra žmonių susigalvotas mitas siekiant pateisinti įvairias ideologijas. Mes kiekvieną kartą piktinamės, atkreipę dėmesį į kokį nors griūvantį pastatą, tačiau tai vyksta nuolatos.

Donato Petrošiaus eilėraštis sako, kad „kiekvienas poetas yra neišsipildžiusi roko grupė“. Koks neišsipildymas yra skulptorius?

Kadaise norėjau tapti staliumi ir, kaip mano dėdė, iš medžio daryti įvairias lentynėles, suoliukus, laisvu laiku drožinėti špygas. Kai mano draugai eidavo į parduotuves vogti irisų, aš, prisidengęs vakaro tamsa, ėjau į kaimynystėje esančios proftechninės kurčnebylių mokyklos teritoriją pasivogti kelių lentų. Nepamenu, ką iš jų ruošiausi daryti, tačiau pats jų turėjimas, pasidėjus daugiabučio rūsyje, jau atrodė laimės išsipildymas.

Kaip manai, ar antrinių žaliavų panaudojimo, recycle principas, toks dažnas Lietuvos menininkų darbuose renkantis ir medžiagas, ir problematiką, yra atsiradęs iš sunkios materialinės kultūrinės ir menininkų padėties, ar tai tiesiog hipsteriška laiko tendencija?

Šį principą labiau siečiau su globalesniais reiškiniais. Panašūs procesai vyksta įvairiose srityse. Tarkim, šiuolaikiniai kompozitoriai perdirba anksčiau sukurtus garsus, vėliau tuos naujus garsus kažkas perdirba dar kartą. Tas pats ir mene. Nesenai buvau Konstantino Bogdano (jaunesniojo) parodoje „Išvestiniai ir pirminiai“, kur kalbama apie tuos pačius procesus, tik koncepcijų lygmenyje – be pirminio kūrinio neatsirastų išvestinis.

Pastaruoju metu savo instaliacijose dažnai naudoju anksčiau kažkur naudotas medžiagas ar objektus: marmurą iš apleisto viešbučio, stiklo šukes, kanalizacijos vamzdžius, kuriuose Eglė Ridikaitė laiko savo drobes (projektas „Danas Aleksa pristato Eglę Ridikaitę“, galerija namuose „Trivium“), metalinius garažus, pasiskolintus iš likviduojamo garažų masyvo („Privatus laikas“, 2015). Tiesa, vamzdžiai grįžo atgal pas Ridikaitę, vėl priglaudę į savo tarpą jos tapybą, o garažai buvo atiduoti kažkur į Pavilnį naujajam savininkui. Medžiagų pasirinkimą nulemia kontekstas, iš kurio jos atkeliauja. Techninės ar estetinės savybės yra antraeilės. Laikantis laiko kanonų tokias medžiagas pavadinčiau postmedžiagomis.

Skulptoriaus profesija daug kam atrodo neatsiejama nuo paminklų, ar esi sukūręs ir realizavęs medžiagoje nors vieną?

Prieš studijas ir iki kokio trečio kurso esu dirbęs pas skulptorius Alfonsą Ambraziūną ir Kazimierą Kisielį. Prisidėjau įgyvendinant kelis stambius Kisielio projektus. Tuo metu Lietuvoje buvo ne tik pastatyta daug naujų paminklų, bet dar daugiau nugriauta. Daugelį konkursų jau tada lydėjo skandalai. Keliuose esu sudalyvavęs ir pats, tačiau nesėkmingai. Projektas „LT100“, kurį rodžiau 11-oje Kauno bienalėje, tam tikra prasme trumpam sugrąžino mane prie paminklo žanro.

Parodos Jono Meko vizualiųjų menų centre koncepcinė linija yra aiškiai jaučiama. Ar sunkiai pavyko rasti tą jungiamąją grandį tarp skirtingu laikotarpiu sukurtų projektų? Ar sunkiai brendo paroda?

Kvietimo surengti parodą JMVMC sulaukiau maždaug prieš dvejus metus. Ilgą laiką neapsisprendžiau dėl parodos turinio, galvojau apie naujus darbus, kurie būtų tinkami šioje galerijoje. Bėda ta, kad negalėjau rasti sąsajų tarp fluxus ideologijos ir savo kūrybos. Galiausiai organizatoriai pasiūlė rodyti jau sukurtus darbus, konkrečiai užsiminė apie videoperformansus „Pusiausvyra“, „Iracionalus veiksmas“.

Toks sumanymas iš pradžių man neatrodė geras, buvau įsitikinęs, kad šioje parodoje turi būti parodyta kažkas naujo. Kita vertus, minėti videoperformansai buvo rodyti tik po vieną kartą, o jie labiausiai ir reprezentuoja mano kūrybą, todėl galiausiai su tokia parodos koncepcija susigyvenau. Jungiamąja grandimi tarp galerijos ir mano kūrinių tapo gimnastikos buomas. Filmuojant „Pusiausvyros“ performansą buvo aplankytos keturios erdvės, JMVMC tapo penktąja – šiapus ekrano.

Tam, kad išvengčiau formalios retrospektyvos klišės, galvojau apie esamų kūrinių sujungimą į seką, atskleidžiančią papildomas prasmes, kurios darbus rodant atskirai liko neperskaitytos. Čia pravertė tavo patarimas nukreipti dėmesį nuo atlikėjo asmens, t.y. savęs. Ir „Pusiausvyroje“, ir „Iracionaliame veiksme“ kirtau miesto erdvę, viename balansuodamas ant gimnastikos buomo, kitame plaukdamas per upę. Abiejuose akcentuojamas sociokultūrinis kontekstas, tačiau ne mažiau svarbios mano kūno fizinės savybės, tampančios svarbia jungtimi su erdve. Kūno ir erdvės santykio naratyvas galiausiai ir tapo pagrindiniu kūrinius jungiančiu motyvu. Ekspoziciją papildžiau tekstine dalimi, fizikiniais terminais apibūdinančia performansuose atliekamus judesius. Taigi mano kūnas tapo nuasmenintu fizikiniu vienetu.

Specialiai šiai parodai atspaudžiau milžinišką lėktuvo bilieto nuotrauką. Viena vertus, ši nuotrauka liudija apie patirtą fizinę būseną, padėtį erdvėje: nujaučiamą trajektoriją dangaus skliaute, statinę būseną lėktuvo salone, o antra – biliete nurodyti įvairūs kodai mano fizinį būvį suskaitmenina, paverčia kažkokios megasistemos dalimi. Greta bilieto eksponuotoje instaliacijoje „Pjūviai“, sukurtoje 2011 metais, savo kūną paverčiau techninių brėžinių seka. Kūnas tapo inžineriniu vienetu, „teisingai“ įprojektuotu į galerijos tūrį.

Paskutinis darbas, atsiradęs parodoje, – „Norvegiška utopija“. Norvegų kalba pristatau savo kūrybą, pasakoju apie performansus „Pusiausvyra“ ir „Iracionalus veiksmas“, nagrinėju juose keliamą identiteto klausimą.

Ar tavo komerciniai projektai teikia inspiracijų kūrybai?

Mano komercinė veikla, iš kurios užsidirbu pragyvenimui, formaliai nesisieja su menine veikla, tačiau šiokio tokio ryšio galima rasti. Parodoje „Išpisti langai“ greta sudaužytų marmurinių laiptų rodžiau videoprojekciją, kurioje nufilmuotos akmens apdirbimo staklės. Savo darbe dažnai montuoju marmuro apdailas įvairiuose interjeruose ir nuolat tenka pačiam stovėti prie projekcijoje rodomų staklių. Prisidėdamas sukuriant pastatų interjerus ir vaikščiodamas po apleistus pastatus turiu galimybę suvokti šių procesų beprasmybę, apie kurią kalbu savo kūriniuose.