7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gimtadienis su „Turangalila“

Valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo gimtadienio koncertas Kongresų rūmuose

Živilė Ramoškaitė
Nr. 6 (1243), 2018-02-09
Muzika
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“

Kad ir ką sakytų prieš šventimus nusiteikę skeptikai, šventės reikalingos. Jos suteikia daug džiaugsmo ir mums nuolat stingančio pozityvumo. Kartais švenčių reikia tam, kad padarytume ką nors išties nepaprasto. Gintaras Rinkevičius jau dvidešimt devynerius metus iš eilės švenčia savo įkurto Valstybinio simfoninio orkestro gimtadienius. Švenčia tikrai ne bet kaip ir ne dėl paties šventimo. Kiekvienais metais tuo pačiu metu jis su orkestru surengia ypatingą gimtadienio koncertą su įsimenančia nekasdieniška programa. Nuolat nepastoviame mūsų gyvenime toks nuoseklus pastovumas kelia pagarbą.

 

Šįsyk orkestro gimtadieniui G. Rinkevičius pirmąsyk ėmėsi itin sudėtingo, gal vieno iš sudėtingiausių orkestrinių XX a. veikalų, Olivier Messiaeno simfonijos „Turangalila“. Vasario 2 d. ji suskambėjo Kongresų rūmuose, prieš tai jos klausėsi Klaipėdos ir Kauno melomanai. Su Valstybiniu simfoniniu orkestru simfoniją atliko du solistai – orkestro bičiulis pianistas Alexanderis Paley’us ir su Marteno bangų instrumentu iš Prancūzijos atvykęs Bruno Perrault.

 

Maestro apie šią simfoniją svajojo dar prieš gerus du dešimtmečius, tačiau sąlygos tokiai muzikai atlikti pribrendusios nebuvo. Pasak jo, orkestrui dar trūko profesionalumo, be to, kūrinys reikalavo labai didelės atlikėjų sudėties, gerų solistų, reto Marteno bangų instrumento. Rinkevičius dvejojo ir dėl savojo požiūrio, norėjo kuo geriau suvokti šį kūrinį. Jei dabar dirigentas pasiryžo pagroti „Turangalilą“, vadinasi, orkestras tikrai yra pasiekęs atitinkamą brandą ir reikiamą meistriškumo lygį.

 

Simfonijos partitūra prisodrinta Messiaenui būdingų netradicinių ritmų, neįprastų balsų kombinacijų, itin savitos savarankiškos fortepijono partijos, atliekančios kartais solinį, o dažnai sudėtingo kontrapunkto vaidmenį. Klausantis atlikimo apie šiuos ir kitus sunkumus mintis nekilo. Rinkevičius muziką valdė nepaprastai ryžtingai, vaizdingai ir mąsliai, užtikrintai kūrė įspūdingą monumentalią formą, įtraukdamas į šį procesą gausiai susirinkusią publiką. Beveik pusantros valandos be pertraukos trunkantį kūrinį publika išklausė, regis, nekvėpuodama. Kiekvienos dalies idėja buvo raiškiai suformuota ir įtikinamai išreikšta, beliko pasiduoti muzikos sugestijai ir kartu su ja skrieti į skirtingais rakursais atsiveriančią Messiaeno garsų visatą. B. Perrault valdomos Marteno bangos spalvingą muzikos drobę papildė ypatingu vibruojančiu balsu, skrodžiančiu masyvų orkestro tutti. Sekti kūrinio eigą klausytojams padėjo švieslentėje labai tiksliai pateikiami kūrinio dalių pavadinimai. Beje, tokie užrašai ypač pasiteisino kiek anksčiau orkestrui atliekant Richardo Strausso „Alpių simfoniją“ – iš tiesų programinį kūrinį, kurio dalys be sustojimų seka viena kitą, bet partitūroje visi muzikinio pasakojimo etapai yra paties autoriaus įvardyti.

 

Messiaeno „Turangalilos“, kaip ne vieno svarbaus XX a. muzikos veikalo, sukūrimo istorija susijusi su garsiu dirigentu Sergejumi arba Serge’u Koussevitzkiu. Šis į Jungtines Valstijas iš Rusijos emigravęs muzikantas rūpinosi naujų kūrinių atsiradimu ir, dabartiniais terminais, jų sklaida. Daugiau kaip du dešimtmečius pirmoje XX a. pusėje vadovavęs Bostono simfoniniam orkestrui ir įsteigęs savo vardo fondą, šis muzikantas ženkliai papildė šiuolaikinės muzikos aruodus. Koussevitzkio fondas užsakė simfoninį kūrinį ir Messiaenui.

 

Autorius jį kūrė labai ilgai, kelerius metus (1946–1948). Paaiškėjo, kad tai grandiozinė beveik pusantros valandos ilgio dešimties dalių simfonija. Tačiau užsakovų tai neišgąsdino ir 1949-aisiais, diriguojant Leonardui Bernsteinui, Bostone įvyko simfonijos premjera.

 

Lietuvoje šio veikalo premjeros tiksliai neprisiminė net ir vyresniosios kartos muzikantai. Mano atminty buvo užsifiksavusi ypač įdomi detalė, kad Vilniuje atliekant „Turangalilą“ Marteno bangomis grojo Messiaeno žmonos Ivonne Loriod sesuo Jeanne Loriod. Tą atlikimą prisiminė ir Mindaugas Urbaitis. Gerokai pasiknaisiojusi savo senuose popieriuose atradau to koncerto programą. Taigi, 1974 m. lapkričio 27 d. Vilniaus filharmonijoje veikalą atliko Strasbūro simfoninis orkestras ir pianistas Pierre’as-Laurent’as Aimard’as, 2016 m. koncertavęs „Gaidos“ festivalyje, ir Jeanne Loriod. Dirigavo Alainas Lombard’as. Vėliau simfoniją dar du kartus, 2000-aisiais ir 2010-aisiais, atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Cyrilo Diedericho. Fortepijono partiją skambino Živilė Karkauskaitė (2000) ir Gryta Tatorytė (2010), Marteno bangomis 2010 m. grojo tas pats Bruno Perrault.

 

Rašydamas „Turangalilą“ Messiaenas buvo susidomėjęs Tristano ir Izoldos mitu, bet, priešingai nei Wagneris, jis meilę laikė Dievo dovana, turėdamas omenyje ir jos kūniškąją plotmę. Kompozitorius simfoniją vadino meilės daina ir himnu apie džiaugsmą, laiką, judėjimą, gyvenimą, mirtį... Džiaugsmas „Turangaliloje“ yra antžmogiškas. Man atrodo, koncerte, ypač finalinėje simfonijos dalyje, klausytojai tai pajuto.

 

Messiaeno muzikos estetika pagrįsta trimis kriterijais: muzika turi būti įdomi, graži klausyti, turi veikti klausytoją. Šie, sakytum, gana dažnai aptinkami postulatai gali būti pripildyti visiškai skirtingo garsinio turinio. Kas vienam autoriui gražu, kitam gali atrodyti banalu, o kartais net ir bjauru. Messiaeno muzikos pasaulis remiasi jo paties susikurtomis modalinėmis aštuonių, devynių arba dešimties laipsnių dermėmis, pavadintomis ribotos transpozicijos. Šiose dermėse sukurti akordai ir jų junginiai neturi funkcinės priklausomybės arba ji maksimaliai susilpninta. Paprastai sakant, girdime akordų junginius arba melodijas, kurios neturi aiškesnio dermės centro traukos. Tai panašu į klaidžiojimą erdvėje, kai prarandama žemės trauka. Tokią trauką visuomet juntame klausydamiesi tradicinėje mažoro–minoro sistemoje sukurtos muzikos.

 

Prisiminkime šiuos teiginius pagrįsiančius kelis pavyzdžius iš koncerto. Pirmasis – simfonijos įžangoje trombonų ir tūbos fortissimo atliekama labai rūsti didelių lėtų šuolių tema. Ją pats kompozitorius pavadino „statulos tema“. Šie akordai, pasak jo, skleidžia senovės Meksikos monumentams būdingą despotišką brutalumą ir visada sukelia baimę. Simfonijoje „statulos“ tema pasirodo nesyk. Ją pagirtinai raiškiai ir tiksliai pagrojo orkestro pūtikai. Antrasis pavyzdys – trumputė tema, kurią Messiaenas įvardijo „gėlių tema“. Ji pirmąsyk suskamba įžangoje po brutaliosios akordų temos. Tai vingrus, trumpas dviejų klarnetų pianissimo motyvas. Man jis asocijuojasi su nežinia iš kur dvelktelėjusiu vėjelio gūsiu, išnykstančiu erdvėje panašiai kaip ir tie rūstūs akordai. Labai jautriai ir švelniai jį daug kartų atliko šaunūs orkestro klarnetininkai. Trečiasis pavyzdys – labai lyriška, lėtai banguojanti, saldžia harmonija padabinta tema, kurią kompozitorius vadina pačia svarbiausia kūrinyje, – „meilės tema“. Ji suskamba daugeliu pavidalų. Tyliai ir jausmingai, kai ją išraiškingai su intensyviu vibrato groja tik styginiai, ir nepaprastai veržliai, šviesiai, kai ją atlieka visas orkestras, virš kurio sklendžia virpantis Marteno bangų balsas. Ši tema triumfuoja ir žaižaruojančiame finale, įspūdingai užbaigusiame koncertą.

 

Gimtadienio vakaras gausiai susirinkusius orkestro gerbėjus nuteikė iš tiesų šventiškai. Jei orkestras būtų Messiaeną grojęs geros akustikos erdvioje salėje, būtume girdėję kur kas laisviau sklindantį garsą. Kongresų rūmai, nors jau nusibodo apie tai rašyti, itin riboja skambesio kokybę. Kolektyvui reikėtų turėti padorų koncertinį fortepijoną. Dabartinis kelis kartus gana garsiai sudunksėjo, o pianistui skambinant virtuoziškas solo kadencijas ir „paukštiškus“ epizodus skambėjo dusliai. Belieka nuoširdžiai pasveikinti orkestrą ir jo vadovą reikšmingos premjeros proga.

Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Bruno Perrault ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Bruno Perrault ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Zbignevas Levickis, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Zbignevas Levickis, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Olivier Messiaeno simfonijos „Turangalila“ atlikimas Kongresų rūmuose. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Olivier Messiaeno simfonijos „Turangalila“ atlikimas Kongresų rūmuose. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“