Už liūdnumo

Menininkas yra iš to laiko, kai visko buvo daug mažiau, kai ko išvis nebuvo, bet čia ne apie talentą ir kūrybą, o apie buitį ir atmosferą. Todėl kai jo kūrybos reprezentacijos tik trupiniais šen bei ten galima buvo rasti, irgi atrodė kažkaip įprasta, savotiškai (aišku, iškreiptai) logiška. Net kai pasikeitė laikai ir net kai Agnė Narušytė parašė savo „Nuobodulio estetiką“, kur buvo įteikti visi įrankiai minimalistinei fotografijai gliaudyti, kuklūs Remigijaus Pačėsos motyvai, padėti pakraščiuose ar viena kita nuotrauka įterpti į didesnį pasakojimą apie pasikeitusį fotografijos veidą, atrodė savo vietoje, kaip gėlė ant palangės ar tas švarkas ant sofos. Tik po geros parodos tapo aišku, kad Pačėsos kūryba yra dar toli gražu ne išsemtas, o uždelsto veikimo reiškinys, kuris kaip tik dabar skleidžiasi mums prieš akis.

Nežiūrėkite jo nuotraukų ekrane. Žinojau, kad būna nefotogeniška tapyba, bet kad fotografija irgi –supratau toje „Geltona gulbė neatplauks“ parodoje. Kai apie Pačėsos Šiauliuose (nuo 2017-ųjų liepos iki rugsėjo) rodomas nuotraukas parašė Virginijus Kinčinaitis (www.7md.lt/daile/2017-09-01/Kaip-as-sekiau-Pacesa), rinkau iliustracijas tekstui – visai nieko tas Pačėsa, gal kiek specifinis, liūdnokas... Nuėjusi į parodą įsitikinau, kad aštuoniasdešimt procentų vaizdo matosi tik gyvai. O tinkamai rodomos Pačėsos nuotraukos gali nusivesti už liūdnumo. Kažkur, kur palikęs vaizdą žvilgsnis prasibrauna ne prie žinios, o pokalbio, susumavimo, išminties.

Kuratoriai ir a.a. fotografo bičiuliai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius vaizdus pateikė taip, kad nuotraukos atsivertų. Pirmiausia, Zinkevičius padidino formatą, nes Pačėsa visada norėjo didesnio. Antra, jiedu sukabino po dvi, po tris, vertikaliai ir horizontaliai eilėmis kaip žodžius į posmus, sąskambius. Vaizdai įgavo rišlumo, „susikibo už rankų“ temoje, pratęsė vienas kito mintį ar net ėmė juokauti. Liūdnai puošnus eglės pilvas, rodos, linksmina prie daugiabučio užsnigtą svyruonėlį; daugybės gatvinių Pollockų dažais nutaškyta siena juokiasi iš dirbtiniais žiedais nusagstyto medžio, nes jis atrodo nemažiau sužalotas, tik „grožiu“; keturiese šnabždasi augalai, jie sukasi į šviesą visai kaip fotografai; netikra žolė susitinka su tikrąja ir vysto simuliakrų teoriją, o gal tik aptaria, kaip pažengė netikrų nagų, plaukų, blakstienų, lęšių ir kitų optinių prietaisų pramonė.

Parodą sudaro kelių etapų fotografo kūryba. Negausiai, bet užtektinai ant kolonų sukabinta analogine fotokamera daryta klasika – 9-ojo dešimtmečio darbai, tapę jau epochos vaizdais, įsigėrę į atmintį tiek, kad atrodo kaip savų namų daiktai. Nereikia įžvelgti savinimosi, juk sovietiniai namai ir ypač patirtys buvo dažniau panašios nei skirtingos. Tapetai, sofos, gėlės, „gazirofkė“ ir suvokimas, kad „užtenka mylimo miesto panoramos“, nes niekur toliau neišleis, „ir man nereikia“ (kaip Vytauto Kernagio santechnikui iš Ukmergės). Rodomi peizažai iš Nidos fotografų seminarų, fotomontažai ir koliažai su „britva“, cigarečių „Prima“ pakeliu ir kažkokio įrenginio nuotrauka. Ir gana gausiai vėlesni spalvoti, daryti jau skaitmeniniu fotoaparatu.

Nors fotografams ir svarbu, jie žinos tiksliai, kur sidabro atspaudas, kur kas kita, ir nors aiškiai matyti du etapai, kuriuos labai grubiai skelčiau į nespalvotą analoginį ir spalvotą skaitmeninį, bendras vardiklis lieka, Pačėsa man išlieka vientisas.

Bandydama suvokti, kas sieja natiurmortus, senus peizažus ir paskutines fotografijas iš skirtingų dešimtmečių, galiausiai nusprendžiau –tai menininko laikysena. Ji kukli. Jis nefiksuoja lemiamos akimirkos, jis ne fotografijos Džeimsas Bondas, visada esantis veiksmo centre, ir ne pseudošamanas kaip Algirdas Šeškus, jis nesiekia pakylėti fotografijos į konceptualias plotmes, neatlieka jokių intermedialių špagatų, o tik naudojasi vaizdo galia. Pačėsa susitikime su vaizdu atrodo kaip tarpininkas. Durininkas ar Škėmos liftininkas. Jis tas, kuris, anot Narušytės, rodo mums kažką: „Štai (kaip jį berašytum) yra kalbos pirštas: štai – žiūrėk.“

Žiūrėdama į gamtos nuotraukas įtariu, kad Pačėsa yra grafikas. Visos tos šakelės sniege atrodo kaip muzikos taktai ar natos popieriuje, išsišakojimai primena teatrališkas figūras užlaužtomis rankomis, horizontai – tikri ir briaunų – filosofuoja apie plotmes, nes ten, kur linijos, visada kažkas padalinta. Arba, kaip sako Narušytė: „Pačėsišką vaizdo minimalizmą galima palyginti su Algirdo Juliaus Greimo aprašytu „sąmoningu apskurdinimu“, kai nedramatizuojant, iš „beveik nieko“ galima susikurti estetinę patirtį.“

Narušytės tekstai, parodoje išdėstyti mažais gabalėliais, atlieka dar vieną paslaugą keičiant suvokimą, kad Pačėsą verta geriau pažinti, kad jis anaiptol dar nėra „užbaigtas istorinis įvykis“. Jos tekstai lydi ne tik sovietmečio nepatyrusius jaunus žmones, suteikdami kontekstą, bet ir interpretuoja, t.y. prakalbina vaizdus, padeda patirti meną juose.

Arba padeda suformuluoti tai, ką jaučiame esant tarp Pačėsos nuotraukų. Man atrodo, kad šio menininko neįmantrūs vaizdai paveikiausi visų pirma tuo, kad lengvai galima tapatintis su fotografo žvilgsniu. Nesunku atpažinti paprasto vaikščiojimo vienatvę, kuri nėra kokia nors skausminga, o kasdieniška, darbinė. Juk niekas iš mūsų dar neskraido. Jo kadrai yra iš gyvenimo tėkmės, kai esi pasinėręs į mintis, o nuotraukų albumai pilni ne tokių nuotraukų, ten kažkas kita, bet nebūtinai viskas svarbu. Juk daug daugiau gyvenimo audinio sudaro šaligatviai, namai, laiptai, interjerai nei sukaktuvės, krikštynos ir jubiliejai. Gal todėl taip gera vaikščioti po Pačėsos parodą, kad čia atkuriama pusiausvyra tarp kasdienių ir proginių vaizdų. Ir juolab kad tie jo vaizdai, nors ir kuklūs, ne plokšti, o kažką sakantys.

Konkrečiai šioje parodoje mane labiausiai paveikė ir nustebino Pačėsos žiūrėjimas į žemę. Nustebino, nes motyvai – asfalto dėmė nuvažiavus automobiliui apsnigtoje aikštelėje, asfalto lopai, takelių sankryža, išmindžiotas sniegas, bala, apsupta skirtingų dydžių plytelių grafikos, – atrodytų banalūs ir pritinkantys tik kokiam niūriam pirmakursiui, kuris pasijuto gilus ir vienišas, vaizdais tai transliuoja, bet pereina į kitą lygį. Ne tik estetinį, bet ir turinio. Gal todėl, kad Pačėsa žiūrėjo į žemę ne tam, kad visi pamatytų nudelbusį akis ir guostų, o todėl, jog užčiuopė, kad jei taip atkakliai žiūrės, galiausiai kažką supras. Tai atskiras pasaulis, kuris turi savo dėsnius – fizinius, socialinius, kultūrinius ir mistinius. Tai atskira jėgų poezija, kurią Kinčinaitis savo tekste, manau, vykusiai mėgino interpretuoti.

Pačėsos motyvai visada buvo kuklūs, bežmogiai. Parodoje matome tik vieną portretą, kelis autoportretus. 1983-iųjų autoportrete jis stovi prieš kamerą vilkėdamas užsegtą paltą – „Ryte po baliaus“. Sunku pasakyti, ar jį fotoaparatas fotografuoja, ar labiau jis fotoaparatą. Dėl pavadinimo galėtume kalbėti apie savęs pozicionavimą prie bohemos abstrakcijos, kuri yra svarbi menininkams kaip identiteto dalis, tačiau kitų jo nuotraukų ir ypač natiurmortų kontekste Pačėsos atvaizdas atrodo daiktiškas. Jis gyvas tiek pat kiek ir mėsmalė, rankena. Numestas švarkas, ir tas ne toks statiškas. Bet ir daiktai, ir stadionai, ir jo nepajudinamas žvilgsnis verčia įtarti, kad visi jie kažką galvoja ir gerai įsižiūrėjus toji mintis pasieks ir mus.

Pačėsos kadrai – kaip reikšmingos pauzės. Pauzės, kai reikšmingos, yra maudomos autoriaus įžvelgtoje reikšmėje. Man tos reikšmės pasirodė esančios apie pasaulio sandarą ir, kas labai paperka, – be kartėlio, įniršio ar piktos ironijos. Atvirkščiai – taikios, taiklios ir net smagios. Todėl ir manau – jis veda kažkur už liūdnumo.

Paroda veikia iki kovo 4 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.