7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Antikinė tragedija ar komedija?

Nauji filmai – „Šventojo elnio nužudymas“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 5 (1242), 2018-02-02
Kinas
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“

Turiu prisipažinti, niekada nebuvau graiko Yorgoso Lanthimoso filmų gerbėja, nors režisierius turi išties keistą, trikdantį humoro jausmą, kuris kartais gali patraukti dėmesį ir išprovokuoti nervingą juoką. Naujame savo filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“, JAV, Airija, D. Britanija, 2017) Lanthimosas siekia išlaikyti kur kas rimtesnį toną nei, pavyzdžiui, ankstesniame „Omare“, tačiau ir čia matome ne vieną absurdišką sceną su juodojo humoro atspalviais. Nors, atrodo, būtent režisieriaus rimtumas, pretenzingumas, bandymai gąsdinti žiūrovą labiausiai kuria šį humoristinį efektą. Todėl filmas gali palikti juodosios komedijos, sukurtos kuo rimčiausiu veidu, įspūdį.

 

Ankstesni Lanthimoso filmai („Iltinis dantis“, jau minėtas „Omaras“) – alegoriški, satyriški, nepaklūstantys realistinei logikai. Jie neigia žanrines etiketes, o stilius atrodo „apvalytas“ nuo aiškiai atpažįstamų įtakų pėdsakų. Žiūrint „Šventojo elnio nužudymą“, priešingai, galima prisiminti ir Martino Scorsese „Baimės iškyšulį“, ir rūstų Michaelio Haneke’s, nusitaikiusio į korumpuotą buržuazijos sąžinę, kiną, iš kurio Lanthimosas pasiskolina ir personažus persekiojančią, beasmenę kamerą, šaltą, susvetimėjimo persmelktą atmosferą, emocinį atsiribojimą ir, žinoma, temos mastą. Juk naujausias režisieriaus filmas – antikinės Euripido tragedijos „Ifigenija Aulidėje“, vienos iš daugelio graikų tragedijų apie tai, kaip vaikai turi mokėti už tėvų klaidas, ir mergaičių aukojimą, parafrazė.

 

Visų gerbiamas, sėkmingas kardiologas Styvenas (Colin Farrell) su žmona Ana (Nicole Kidman), ne ką mažiau sėkminga akių gydytoja, ir dviem vaikais keturiolikmete Kim (Raffey Cassidy) ir dvylikamečiu Bobu (Sunny Suljic) – gyvena idiliškame Amerikos priemiestyje. Filmo pradžioje matome, kad Styvenas yra užmezgęs paslaptingą draugystę su paaugliu Martinu (Barry Keoghan). Būtent neaiškus šios draugystės pobūdis gali kurį laiką trikdyti, žadinti smalsumą. Kaip įprasta Lanthimoso filmams, intriga čia kyla iš taupaus informacijos atseikėjimo žiūrovams: detalės atskleidžiamos po truputį. Galiausiai paaiškėja, kad Martinas – nekaltą pasiturinčiųjų šeimą Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“ terorizuojančių jaunuolių prototipas, tik šiuo atveju jau lyg ir turintis žiaurumą pateisinančių motyvų, kurie remiasi helenistiniais moralės imperatyvais. Jaunuolis tampa savotišku „likimo pirštu“, antikinės atpildo, keršto sampratos metafora.

 

Lanthimosas prikišamai bando parodyti aukštesniajai socialinei klasei priklausančios Styveno šeimos žlugimą. Čia viskas supuvę ir net seksui būdingi nekrofiliniai potraukiai. Tikras buržuazinis košmaras. Žinoma, daugiausia paniekos filme nusipelno pats Styvenas. Atrodo, kad kiekviena scena režisierius bando parodyti šio personažo moralinę ir kitokią menkystę. Tai pabrėžia ir santūri aktorių vaidyba, monotoniškas, neemocingas kalbėjimo būdas ir itin buitiški dialogai. Anot vieno kino kritiko, filmo dialogai atrodo taip, lyg būtų parašyti graikiškai ir išversti į anglų kalbą naudojant „Google Translate“, o galiausiai stilizuoti pagal 6-ojo dešimtmečio amerikiečių pjeses.

 

Režisierius ir operatorius Thimios Bakatakis kuria antikinei tragedijai prilygstantį reginį, filmas net prasideda dokumentiškais atviros širdies operacijos kadrais, akomponuojant Schuberto „Stabat Mater“. O didžiulių Styveno ir Anos namų bei ligoninės erdvės primena karališkuosius rūmus. Filmo mizanscenos, ultramodernistinė scenografija, labirintiškos scenos koridoriuose tiesiog alsuoja Stanley’io Kubricko kino estetika. Judri kamera (filmuojama įvairiausiais rakursais, iš viršaus, iš apačios, sukamasi aplink etc.) ir nervinga muzika kuria nuolatinę panikos ir pavojaus atmosferą. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad Lanthimosas domisi ne tiek moralinio šoko terapija ar socialine kritika, kiek estetiniu susvetimėjimu.

 

Kad ir kaip būtų, vis dėlto manau, kad „Šventojo elnio nužudymas“ yra išties aktualus filmas, kalbant apie posovietinę tikrovę. Turiu omenyje alkoholizmą, stipriųjų gėrimų vartojimą darbo metu, skeletus įvairiausio plauko politikų, verslininkų ar kitų sėkmingų savo profesijų atstovų spintose. Antikinė likimo, atpildo baimė šiuo atveju nepakenktų ir gal net padėtų sumažinti korupcijos mastus ar nederamo elgesio darbo vietoje praktikas.

„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“