Vytautas „Siemens“ arenoje

„Nieko nėra nuostabesnio, kaip matyti Vladislovą Jogailą ir Jadvygą auksu ir brangakmeniais žibančiais drabužiais“, – 1816 m. Vilniaus miesto teatre pamatęs Juliano Ursyno Niemcewicziaus ir Karolio Kurpińskio operą „Jadvyga, Lenkijos karalienė“ susižavėjęs savo dienoraštyje įrašė Vilniaus universiteto studentas Teodoras Krasińskis. Po dviejų šimtų metų Vilniuje vėl pasirodė Jogaila ir Jadvyga, pavaizduoti Lenkijos karalių Jogailą deheroizuojančioje perspektyvoje – šį kartą kaip Baltarusijos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre pastatyto Viačeslavo Kuznecovo baleto „Vytautas“ herojai, sudarę draugiją Lietuvos istorijos ikonoms – Vytautui, Onai Vytautienei, Kęstučiui, Birutei.

2013 m. pastatyto baleto libretą parašė dramaturgai Vladimiras Rylatko ir Aleksejus Dudarevas – prieš daugiau nei trisdešimt metų jo pjesę „Eiliniai“ Valstybiniame (dabar – Nacionaliniame) Kauno dramos teatre pastatė režisierius Vytautas Balsys. Baleto libreto pagrindu tapo Dudarevo drama „Kunigaikštis Vytautas“, kurios premjera Jankos Kupalos teatre Minske įvyko dar 1997-aisiais.

Lietuvoje taip pat būta scenos veikalų, kuriuose vaizduojami baltarusių „Vytaute“ rodomi įvykiai ar veikėjai: Maironio „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“, – tik jie rašyti ir statyti XX a. pirmojoje pusėje ir atliko savo darbą tvirtinant tuomet dar jaunos Lietuvos valstybingumo pamatus. Todėl Viačeslavo Kuznecovo „Vytautas“ įdomus ne tiek kaip šiuolaikinis choreografinis kūrinys, kiek kaip programinis sceninis veikalas, kuriantis istorinę mitologiją Baltarusijoje, kuri pastaraisiais metais vis labiau sieja save su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatybe.

Baleto choreografiją sukūrė Jurijus Trojanas (XX a. 8-ajame dešimtmetyje kartu su Liudmila Bržozovskaja gastroliavęs Vilniuje), baigęs Baltarusijos valstybinę choreografijos mokyklą, kurios absolventai – ir ilgą laiką XX a. pabaigoje Lietuvoje dirbę baleto solistė Svetlana Masaniova bei pedagogas Borisas Martinkevičius. Trojanas šiuo metu vadovauja Baltarusijos baleto trupei, pakeitęs ilgametį jos vadovą Valentiną Jelizarjevą. Prieš keliolika metų Trojanas pastatė baletą „Atminties sparnai“, vienas naujesnių jo darbų – vienaveiksmis baletas „Tristanas ir Izolda“.

Už galimybę susipažinti su vienu naujausių kaimyninės šalies choreografijos kūrinių reikia dėkoti įmonei „Kūrybos studija“. Nors balete pasakojami įvykiai nutiko dar iki Vytautui tampant Didžiuoju, renginio organizatoriai baletą rodė vienoje didžiausių Vilniaus erdvių – „Siemens arenoje“, kurios lubas puošia emblema su Gedimino stulpais.

Dviejų veiksmų baletas rodytas su fonograma ir kitais pramogų arenos atributais – gėrimais, užkandžiais, gigantiškoje erdvėje mirgančiomis įvairiausios įrangos švieselėmis.

Istorinių asmenybių ir baleto kultūros sąveika – sovietinės kultūros fenomenas, kuriam priklauso tokie spektakliai kaip Aramo Chačaturiano „Spartakas“, „Ivanas Rūstusis“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką, Boriso Tiščenkos „Jaroslavna“. Viačeslavo Kuznecovo „Vytautas“ pratęsia šį neilgą sąrašą ir supaprastintai pasakoja Vytauto jaunystės istoriją, išryškindamas jo, kaip kilnaus liaudies vado, paveikslą.

Pirmasis spektaklio paveikslas vyksta, kaip nurodyta turinio santraukoje, „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės miškuose“ – veikiausiai netoli Eišiškių, iš kur, kaip spėjama, kilusi pirmoji Vytauto žmona Ona. Švenčiama Stumbro – „Baltarusijos žemių globėjo“ – šventė, ir į baikščių vainikuotų, rankomis plasnojančių merginų būrį įsiveržia ryžtingas vyriškas gaivalas, kurio priešaky – pusbroliai Vytautas ir Jogaila su Stumbro kaukėmis. Spektaklyje tvirtinami tradiciniai stereotipai – stiprūs, karingi vyrai ir švelnios, baikščios, paklusnios moterys. Šventėje Leda išrinkta Ona pasirenka Vytautą ir scenoje pasirodo alegorinis herojus – Juodasis Žmogus, įkūnijantis Jogailos pavydą ir nulemiantis tolesnę spektaklio eigą.

Antrasis paveikslas vyksta Trakų pilies menėje, kurioje pasirodo Kęstutis ir Birutė, sutinkantys Vytautą ir jo išrinktąją. Juodasis Žmogus pakviečia Vytautą į Jogailos ir Jadvygos vestuves. Vytautui išvykus, į pilį įsiveržia Jogaila, Kęstutis mėgina gelbėti Oną, tačiau žūva, o Juodasis Žmogus, nuplėšęs didžiojo kunigaikščio auksinį antkaklį, duoda jį Jogailai.

Antrasis veiksmas prasideda Krokuvoje – vėluodamas sutuoktuvėse pasirodęs Jogaila antkaklį įteikia Jadvygai, jį atpažinęs Vytautas, nepaisant visos savo didybės, nugalimas ir atsiduria už grotų. Krėvos pilyje įkalintą Vytautą pagal geriausias XIX a. baleto tradicijas lanko vizijos, kuriose – Kęstutis, raudanti Ona, kuri netrukus įgauna realų pavidalą ir ragina Vytautą bėgti – jis netrukus grįžta į pilį su savo kariais; Jogaila nugalėtas, karūna Vytautui po kojomis, tačiau jam, kaip tikinama siužeto aprašyme, reikia ne karūnos – „ne kraujas, o krikščioniškas atlaidumas per amžius ir šlovingųjų didvyrių darbus nušvies liaudies ateitį...“.

Viačeslavo Kuznecovo muzika atidžiai seka libretą, rūpestingai perteikia jo kulminacines vietas, sudarydama sąlygas meilės duetams ir masinėms scenoms, kurių pabaigoje šokėjai sugrupuojami į deklaratyvius gyvuosius paveikslus.

Choreografinė spektaklio kalba remiasi klasikinio baleto tradicijomis, nors „Siemens“ arenos erdvė suteikė nedaug galimybių tinkamai įvertinti jos visumą ar atskirus elementus. Choreografas mėgsta sudėtingus, kartais beveik akrobatinius pakėlimų efektus duetuose, nedideles veikėjų solo scenas dekoruoja energingais šuoliais ir sukiniais, kai kurie deriniai sąmoningai kartojami siekiant plėtoti herojų choreografines temas.

Baleto scenografiją sukūrė Ernstas Geidebrechtas. Galbūt „Siemens“ arenoje ji prarado dalį poveikio, nes turėjo prisitaikyti neteatrinėje erdvėje, tačiau ir šiaip stokoja konceptualumo. Spektaklio pradžioje scenos viršuje kabo stilizuota stumbro galva, panaši į kaukes, kurias šventės metu dėvi Jogaila ir Vytautas; nepaisant apibendrintų formų, scenografija yra gana iliustratyvi – medžių motyvai pirmame paveiksle, heraldiniai ženklai, vėliavos antrajame ir trečiajame, butaforinius šarvus nešanti eisena, pro grotas ryškėjantis Kęstučio laidotuvių laužas. Kostiumai stilizuoti, patogūs šokti, tačiau aštrokų, rėksmingų, kontrastingų spalvų.

Baltarusijos baleto artistai – techniški, ištvermingi, jų vaidyba remiasi ryškia gestikuliacija, nors įžiūrėti veido išraiškų baleto rodymo erdvė nesuteikė galimybių.

„Siemens“ arenoje parodytame „Vytaute“ labiausiai įstrigo ne istorinės asmenybės, bet baletinės dramaturgijos ir vaidybos štampai, kuriuos pasirinko baltarusių kūrėjai. Nors visi spektaklio elementai gana techniški ir amatininkiškai profesionalūs, savo dramaturgija, muzikos, vizualinių elementų, choreografijos kalba jis atrodo tarytum sukurtas prieš keletą dešimtmečių.