7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dar kartą apie nieką

Nauji filmai – „Aš Žvaigždė.“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 6 (1243), 2018-02-09
Kinas
„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“

Kad suprastum, kokia nyki yra Lietuvos populiariosios kultūros erdvė, tereikia užmesti akį kad ir į debiutinį Roberto Kuliūno filmą „Aš Žvaigždė.“, kurio pavadinime įsivėlusios rašybos klaidos tik liudija apie ne ten, kur derėtų, dedamus akcentus. Nemanau, kad ištversite filmą iki pabaigos, tuo labiau jog tai – nevykusi amerikiečių komikų Andy Sambergo, Akivos Schafferio, Jormos Taccone muzikinės komedijos „Popžvaigždės istorija: niekada nesustok nepasiduoti“ („Popstar: Never Stop Never Stopping“, 2016) jeigu ne kopija, tai akivaizdus inspiracijos šaltinis. Sakyčiau, pastarajame filme Sambergas ir bičiuliai kultivuoja labai jau specifinį humoro jausmą, kurio subtiliu nepavadinsi. O Kuliūno filme nelieka net šio kad ir berniokiško vulgaraus humoro. Satyrą apie heteroseksualią „žvaigždę“, jos desperatiškus bandymus įtvirtinti mačo įvaizdį ir popkultūros absurdiškumą, banalumą apskritai, siaubingus dainų tekstus (bent jau taip bandau pateisinti filmą) keičia dar vienas lietuvių filmas apie vėlyvą infantilo vyro brendimą. Nesinorėtų dabar užsiiminėti psichoanalize, bet ar jums neatrodo, kad tai kažką sako?

 

Filme „Aš Žvaigždė.“ blogiau už bet kokią režisūrą, kuri geriausiai atsiskleidžia savo nebuvimu  (nereikėtų stebėtis, juk Kuliūnas mokėsi iš geriausių – Tado Vidmanto, Juliaus Pauliko ir kitų), ar vaidybą, nors Mantas Stonkus tikrai nuoširdžiai tamposi ir maivosi, yra siaubingai neįdomus scenarijus. Ką veikė titruose nurodyti trys scenaristai, man lieka paslaptimi. Filme matome sužvaigždėjusį egocentriką dainininką Mantą, kuris dėl savo egocentrizmo ir ambicijų repuoti išsiskiria su scenos partnere Monika (ją vaidina dainininkė Monika Pundziūtė) ir išleidžią solinį albumą. Šis patiria visišką nesėkmę, o Mantą palieka net ištikimoji prodiuserė Ineta (Rimantė Valiukaitė ir vėl filme neturi ką vaidinti). Mantui belieka viena viltis – išvykti į Ameriką, permiegoti su Beyoncé ir nuvilioti jos gerbėjus (rimtai? Kam galėjo kilti tokia mintis ir kas galėjo pagalvoti, kad tai juokinga?). O Monika pradėjo sėkmingą solinę karjerą. Galiausiai Mantas lieka visai „ant ledo“, grįžta gyventi pas mamą (Sonata Visockaitė) į daugiabutį, desperatiškai bando pasiskolinti pinigų ir staiga susivokia mylintis Moniką, apie ką anksčiau niekas negalėjo nė numanyti.

 

Paradoksalu, kad filmo autoriai turi ambicijų kurti pramoginį kiną, bet visiškai nesilaiko elementarių dramaturgijos taisyklių. Kur peripetijos, konfliktai, bent kiek įtraukiantys siužeto posūkiai, nes kam gali būti įdomu pusantros valandos žiūrėti į besimaivantį Stonkų? Ir iš kur ta tarsi iš dangaus nukritusi romantinė linija, vertybinis Manto lūžis, neminint kitų scenarijaus duobių (pavyzdžiui, taip ir nesužinome, kaip apvogtas Mantas sugeba grįžti iš Niujorko)? Čia vėl poetiška lietuvio siela lenda ar kažkas tiesiog patingėjo padirbėti su scenarijumi? Ką ir kalbėti apie banalybių srautus, plūstančius iš personažų lūpų: tokių verbalinių nesąmonių vienoje vietoje reikėtų dar gerai paieškoti (juokeliai apie langų skysčio gėrimą, sušių bazūkas, repuojama apie šaltibarščius ir etc.). Tai muša rekordus. Nepadeda net spalvingi vaizdo klipai (jų režisierius Dominykas Bliznikas).

 

Keista ir tai, kad komedija dabar yra bene populiariausias žanras tarp lietuvių kino kūrėjų, tačiau dažniausiai šioms komedijoms stinga humoro. Nejaugi kas nors mano, kad ilgametražiam filmui užteks poros vaikiškų juokelių ar kokio nors „prikolno“ išeities taško (sužvaigždėjusi netalentinga garsenybė, iš mirusiųjų prisikėlusios istorinės asmenybės ir pan.), keleto politikų ar televizijos garsenybių pasirodymo ekrane? Apskritai manau, kad tokie filmai gali būti juokingi tik tiek, kiek juose atpažįsti save ir savo aplinką, kiek jie įtvirtina žiūrovų pasaulio ir savęs suvokimą, leidžia pasijusti patogiai ir patenkintiems savimi. O juk lietuviškoje tikrovėje medžiagos satyrai, komedijai, galų gale dramai ar net trileriui – nors vežimu vežk (atsidarykite bet kurį naujienų portalą ir pamatysite, nereikia net kriminalų skilties). Bet niekam tai nėra įdomu, geriau filmuoti prašmatnius interjerus ir plagijuoti antrarūšius scenarijus. Kai kas net džiaugėsi (nebadysiu pirštais), kad Kuliūno filme Lietuva atrodo kaip graži, stilinga šalis, su gražiais namais, žmonėmis ir muzikos verslu. Tai tik patvirtina, kad pramoginio lietuvių kino misija – muilinti akis, padėti apsimesti tuo, kuo nesi, arba pasišaipyti, pažeminti pažeidžiamuosius (moteris, homoseksualus, ekonominius emigrantus, menkai apmokamus darbininkus). Deja, tai sociokultūriniai mūsų laiko ženklai.

„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“